– Kokie vėjai nunešė iš Lietuvos į Prancūziją?
– Esu kilusi iš Klaipėdos – miesto, kur jūros vėjas lydi kiekvieną dieną, o pasivaikščiojimai Smiltynės takais tampa gyvenimo filosofija. Baigiau informatikos bakalauro ir magistro studijas Klaipėdos universitete, kurį laiką dirbau Klaipėdos valstybinės kolegijos tuometės Informacinių technologijų katedros lektore ir gyvenau gana stabilų gyvenimą. Viską pakeitė vienas pavasariškas žygis tarp Palangos ir Šventosios, kur sutikau žmogų, pasiūliusį važiuoti į Prancūziją. Tarsi iš anekdoto: „Priėjo Kinziulis ir tarė: važiuok!“ Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?“
Iš pradžių atvykau kaip savanorė į vieną asociaciją centrinėje Prancūzijoje, o po metų jau dirbau Paryžiuje informacinių technologijų srityje. Laikui bėgant, pramokau ir prancūzų kalbos. Taip prasidėjo mano kelionė – neplanuota, bet viena gražiausių mano gyvenime. Pradėjau nuo nulio, be aiškaus plano, bet su atvira širdimi ir smalsumu.
– Kaip sekėsi adaptuotis šiame mieste? Kainavo pastangų?
– Pirmieji mėnesiai buvo kupini nuotykių, bet ir nemažai iššūkių, – kita kalba, kitoks gyvenimo tempas, net maisto kultūra atrodė visiškai nauja. Miestą prisijaukinti padėjo smalsumas: daug vaikščiojau gatvėmis, stebėjau žmones, mokiausi kalbos ir stengiausi prisitaikyti prie vietinių gyvenimo taisyklių. Prancūzai, ypač Paryžiuje, iš pradžių gali pasirodyti uždari, bet jie tikrai vertina nuoširdumą ir pastangas bendrauti jų kalba. Mažesniuose miesteliuose žmonės dažniau pastebi atvykėlį, bet ir greičiau priima, jei parodai pagarbą jų kultūrai ir bendravimo stiliui.
Man labai padėjo pažintis su dabartiniu vyru, prancūzu Guillaume, – jo palaikymas buvo svarbus žingsnis mano integracijos kelyje. Esu labai dėkinga ir Paryžiaus lietuvių bendruomenei – prisijungusi prie jų veiklos ne tik susiradau draugų, bet ir gavau daug patarimų ne tik gyventi, bet ir išgyventi šiame dideliame mieste.
Reikėjo laiko, kad miestas priimtų mane, o aš – jį. Iš pradžių buvau stebėtoja: vaikščiojau gatvėmis, bandžiau suprasti žmonių ritmą, kultūros niuansus, kartais jaučiausi tarsi viešnia. Su kiekvienais metais atsirasdavo daugiau mėgstamų vietos, pažįstamų veidų, mažų kasdienių tradicijų, kuriančių artumą. Kalbos mokymasis buvo kertinis momentas – su juo atsirado ir tikras ryšys su vietiniais. Vis dėlto visiškai sava nesijaučiu iki šiol – viduje visada liksiu lietuvė, nors dabar širdyje jau gyvena dvi kultūros. Tai ne trūkumas, o dovana, – būti tiltu tarp dviejų pasaulių.
Viskas labai priklauso nuo konteksto – nuo regiono, tavo pačios požiūrio ir pastangų integruotis. Paryžiuje, kuris yra labai tarptautinis miestas, būti atvykėliu – įprasta. Čia gyvena žmonės iš viso pasaulio, tad skirtingos kultūros priimamos gana natūraliai. Vis dėlto svarbu rodyti pagarbą vietinei kultūrai – prancūzams itin svarbus mandagumas ir kalba. Jei stengiesi kalbėti prancūziškai, sveikiniesi bonjour, parodai susidomėjimą jų gyvenimo būdu, durys atsiveria daug greičiau. Mažesniuose miestuose ar kaimuose žmonės kiek atsargesni, bet nuoširdūs – kai tik pajunta tavo pagarbą, priima šiltai.
– Kada nusprendėte, kad liksite gyventi Paryžiuje?
– Sprendimas likti nebuvo akimirksnio reikalas – jis brendo su kiekvienais metais, kai kūrėsi nauji ryšiai, darbai, kasdienybės įpročiai. Pradžioje, žinoma, buvo baisu – nepažįstama kalba, nežinomybė dėl darbo, socialinės sistemos. Vis dėlto Prancūzija pasirodė esanti šalis, kurioje, jei turi atkaklumo, gali rasti savo vietą. Mane labai palaikė smalsumas ir gebėjimas prisitaikyti. Be to, mano vyras yra prancūzas. Čia – mano antrieji namai. Nors širdyje visada liksiu klaipėdietė, gyvenimą šiuo metu kuriu Prancūzijoje.
– Ką dirbote Paryžiuje? Ar sudėtinga buvo rasti vietą darbo rinkoje?
– Paryžiuje ir jo regione dirbau įvairiose srityse. Pradėjau nuo savanorystės organizacijoje, padedančioje socialiai pažeidžiamiems žmonėms: benamiams, bedarbiams, migrantams. Vėliau pasukau į informacinių technologijų pasaulį: kūriau interneto svetaines įvairioms įmonėms – nuo kosmetikos iki kibernetinio saugumo ir net oro uostų telekomunikacijų. Tačiau gyvenimas netikėtai pakeitė kryptį po rimtos traumos, kuri privertė sustoti ir apmąstyti savo kasdienybę. Programavimas prarado žavesį ir tada gimė noras dirbti su žmonėmis gyvai, pasakoti istorijas. Taip pradėjau dirbti gide Paryžiuje ir kituose Prancūzijos regionuose – tai veikla, teikianti man didžiausio džiaugsmo ir prasmės. Dabar kiekviena diena tampa nauja kelione – tiek man, tiek tiems, kuriuos vedu.
Paryžiuje būti atvykėliu – įprasta. Čia gyvena žmonės iš viso pasaulio, tad skirtingos kultūros priimamos gana natūraliai.
Šiemet, po ilgų studijų, oficialiai įgijau prancūziškos virtuvės virėjos kvalifikaciją. Nuo rugsėjo vėl grįžtu į mokyklos suolą – šįkart mokytis prancūziško turizmo subtilybių ir gido profesijos paslapčių, netrukus pradėsiu profesionalaus kelionių vadovo („Accompagnatrice Voyage“) kursus.
– Ar prancūzai labai skiriasi nuo lietuvių, ar turime daugiau bendro?
– Prancūzai ir lietuviai – tarsi dvi kultūros su skirtingomis išraiškomis, bet gilesniuose sluoksniuose turinčios daug bendrumų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad esame labai skirtingi: prancūzai garsiai diskutuoja, vertina viešą išraišką, mėgaujasi ilgomis vakarienėmis ir nekvaršina galvos dėl punktualumo. Lietuviai – santūrūs, mažiau linkę demonstruoti emocijas, vertina darbštumą, konkretumą ir tylą. Tačiau tai – tik paviršius.
Gilesnis bendrumas atsiskleidžia per šeimos svarbą, jautrumą gamtai, kultūrai, požiūrį į gyvenimo prasmę. Ir prancūzai, ir lietuviai mėgsta dalytis maistu su artimaisiais, abi tautos linkusios vertinti istoriją, tradicijas, mėgsta turėti savą kampą. Mus jungia tam tikras skeptiškumas valdžios atžvilgiu, gebėjimas kritiškai mąstyti ir savotiškas pasididžiavimas savo kultūriniu identitetu.
Praktiniu lygmeniu didžiausias skirtumas jaučiamas bendraujant: prancūzai vertina žodinę komunikaciją, moka kalbėti gražiai, diplomatiškai net ir sudėtingomis situacijomis. Lietuviai dažniau renkasi tiesmuką, trumpą formą – tai kartais prancūzams atrodo gruboka. Tačiau jei lietuvis stengiasi perprasti subtilų prancūzišką „tarimo meną“, o prancūzas – suprasti lietuviško paprastumo grožį, randasi labai įdomus kultūrinis dialogas.
Gyvendama tarp šių dviejų kultūrų jaučiu, kad jos viena kitą papildo. Nors kasdienybėje tenka taikytis prie skirtingų normų, man tai netrukdo – priešingai, praturtina. Galiausiai – mus visus jungia noras būti išgirstiems, mylimiems ir suprastiems.
– Ar buvo kas nors, kas nustebino, prie ko buvo sunku priprasti?
– Atvykus į Prancūziją, mane iš karto nustebino jų kasdienybės ritmas. Vienas pirmųjų netikėtumų – ilgos, lėtos pietų pertraukos. Dirbdama vienoje organizacijoje, buvau įpratusi valgyti greitai, dažnai prie kompiuterio, kaip Lietuvoje. Čia visi darbuotojai eidavo valgyti kartu, prie stalo – sriuba, antras patiekalas, desertas ir pokalbiai apie viską – nuo orų iki kino. Iš pradžių jaučiausi keistai, bet vėliau supratau, kad tai ne tik valgymas, o bendrystės momentas.
Nudžiugino žmonių gebėjimas mėgautis smulkmenomis – prancūzai moka stabtelėti. Net sekmadienio rytą turguje, kai visi lėtai ragauja alyvuoges ar sūrius, o ne skuba prie kasų, jauti ypatingą atmosferą. Įkvepia ir jų pagarba estetikai: nuo gražiai sudėtų kepinių vitrinose iki kasdienių drabužių – net vyresnės moterys gatvėje atrodo lyg iš filmo.
Sunkiausia buvo priprasti prie biurokratijos. Norint atsidaryti banko sąskaitą ar išsinuomoti būstą reikia krūvos dokumentų, pažymų, laukti savaites atsakymo. Kartais tai atrodė absurdiška, ypač palyginti su tvarka Lietuvoje, kur daug kas vyksta greičiau ir skaitmeniškiau.
Užtruko priprasti prie tam tikro nepasakymo tiesiai – prancūzai dažnai kalba labai subtiliai, o aš – lietuviškai tiesmukai. Kartais tai sukeldavo nesusipratimų. Laikui bėgant išmokau skaityti tarp eilučių ir dabar net pati kartais pasirenku švelnesnį kelią.
Ši šalis išmokė mane lėtumo, kantrybės ir mėgautis kasdienybe – tai dovana, kurios nesitikėjau.
– Ar galėtumėte įvardyti, dėl ko labiausiai mylite savo dabartinius namus?
– Nuo 2013 iki 2018 m. gyvenau ir dirbau Paryžiuje. Nuo 2018-ųjų pavasario su šeima persikėlėme į kaimą, esantį maždaug 80 km nuo sostinės. Nors gyvename ramioje, žalumos apsuptoje vietovėje, kasdien dirbu Paryžiuje ir jo regione. Esu viena iš daugelio, kaip ir dauguma vilniečių Lietuvoje, kurie gyvena užmiestyje, o į darbą mieste važiuoja nuosavu ar viešuoju transportu. Toks gyvenimo būdas leidžia mėgautis tiek gamtos artumu, tiek kultūriniu miesto gyvenimu. Kaimišką kasdienybę papildo ir mūsų nedidelis ūkis – laikome bičių ir vištų, auginame savo daržovių. Tai suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir artumo su žeme jausmą.
Be abejonės, yra daugybė dalykų, dėl kurių myliu savo dabartinius namus Prancūzijoje. Visų pirma, už unikalų derinį tarp kaimiškos ramybės ir miesto kultūros. Gyvenu mažame bažnytkaimyje, kur kiekviena diena prasideda paukščių čiulbėjimu ir žalumos vaizdu pro langą. Tačiau prireikus per gerą valandą galiu atsidurti Luvre ar Monmartre, ir tai man atrodo tikra prabanga.
Myliu šią vietą už sezonų ritmą – čia labai aiškiai jauti metų laikų kaitą: kai rudenį krinta kaštonai, o pavasarį prasideda kaimo turgeliai su šviežiomis daržovėmis ir sūriais. Tokie smulkūs dalykai tapo mano kasdienybės šventėmis. Myliu už tai, kad čia žmonės moka mėgautis gyvenimu – jie sustoja pietums, nešasi butelį vyno į parką ir net stovėdami eilėje kalbasi apie meną ar istoriją.
Vertinu bendruomeniškumą – pažįstu vietinį kepėją, sūrininką, net paštininką, kuris visuomet pasiteirauja, kaip sekasi. Čia ryšiai kuriami lėtai, bet tvirtai. Ir dar – už galimybę dirbti tai, kas patinka: būti gide, pasakoti istorijas, dalytis atradimais su kitais.
Namai čia nėra tik pastatas ar adresas – tai būdas gyventi, jausti, kvėpuoti kitaip. Už tai jaučiu labai daug dėkingumo.
– Kaip kilo mintis pagelbėti į Paryžių atvykstantiems tautiečiams?
– Labai natūraliai – iš kasdienių situacijų, kai sutikdavau lietuvių, pasimetusių tarp muziejų eilių, sutrikusių dėl bilietų sistemų ar tiesiog nežinančių, nuo ko pradėti pažintį su miestu. Supratau, kad daugelis atvyksta su didžiuliu entuziazmu, bet kartais sutrinka dėl turistinių klišių ir praktinių sunkumų. Norėjosi pasidalyti tuo, ką pati sukaupiau per metus, – tiek žiniomis, tiek gyvenimiškąja patirtimi.
Galiu padėti labai įvairiai: nuo autentiškų ekskursijų Paryžiuje ir kitų regionų aplink iki rekomendacijų, kur paragauti tikro prancūziško sūrio, kaip naudotis viešuoju transportu, kokią dieną verta lankytis muziejuose. Mano vedamos ekskursijos neapsiriboja vien žinomais objektais – stengiuosi parodyti, ko dažnas turistas nepamato: slapti kiemai, mažos kepyklėlės, vietinių mėgstami turgeliai. Mano tikslas – ne tik parodyti Paryžių, bet padėti jį patirti taip, kad kiekvienas parsivežtų ne tik nuotraukų, bet ir jausmą, kad buvo ten, kur verda tikras prancūziškas gyvenimas.
Namai čia nėra tik pastatas ar adresas – tai būdas gyventi, jausti, kvėpuoti kitaip. Už tai jaučiu labai daug dėkingumo.
– Ką patartumėte keliaujantiems į Paryžių?
– Paryžių verta aplankyti bet kuriuo metų laiku, tačiau lietuviams rekomenduočiau rinktis pavasarį (balandį–gegužę) arba ankstyvą rudenį (rugsėjį–spalį), kai miestas dar žalias, oras – malonus, o turistų srautai – mažesni. Žiemą čia gali būti romantiška – kalėdinės vitrinos ir garuojantis vynas, bet oras dažnai – drėgnas ir niūrus. Vasarą – ilgos dienos, daug renginių, bet kartu – minios, karštis ir ilgos eilės.
Norint bent minimaliai pažinti Paryžių, reikėtų jam skirti bent keturias penkias dienas. Per tiek laiko galima aplankyti svarbiausius objektus ir dar pasilikti laiko pasivaikščiojimams be plano, kurie dažnai palieka stipriausių įspūdžių.
Labai rekomenduoju neperkrauti maršruto – skirkite laiko vienai vietai iš tiesų patirti, o ne tik nufotografuoti. Paryžius atsiveria tiems, kurie moka stebėti, sustoti ir įsiklausyti, – ne viskas, kas vertinga, yra geriausiųjų dešimtukų sąrašuose. Nepamirškite – net nedidelė kavinė ar maža aikštelė gali padovanoti momentą, kurio nepamiršite visą gyvenimą. Tikras Paryžius slypi tarp eilučių.
– Ką būtina pamatyti atvykus, kur nueiti, ką paragauti?
– Atvykus į Paryžių, žinoma, verta aplankyti pagrindinius miesto simbolius: Eifelio bokštą – geriausia iš Marso lauko pusės arba vakare, kai jis sužiba šviesomis, Dievo Motinos katedrą – net jei vidus dar restauruojamas; pati sala ir jos apylinkės kupinos istorijos. Nepamirškite ir Monmartro kalvos su Švč. Jėzaus Širdies bazilika – ten atsiveria vienas gražiausių vaizdų į miestą. Luvras, Orsė muziejus, Senos krantinės ir pasivaikščiojimas Aleksandro III tiltu – klasikiniai, bet išties nepakartojami patyrimai.
Paklaidžiokite mažiau žinomomis gatvelėmis – pavyzdžiui, Marė rajone ar Lotynų kvartale. Užsukite į vietinį turgų – pamatysite, kaip gyvena paryžiečiai. Jei turite laiko – pasimėgaukite pikniku Liuksemburgo sode arba Senos pakrantėje.
Kalbant apie skonius – būtina paragauti šviežio kruasano iš mažos kepyklėlės (geriausia ryte), tikro prancūziško batono, kišo, o jei norisi saldžiai – tartos, makarunų ar eklerų. Sūrio mėgėjams siūlau paragauti bent kelių rūšių prancūziškų sūrių (bri, kamambero, ožkų sūrio, marualio) su vynu ir traškia duona. Jei turite drąsos – paragaukite sraigių ar anties (confit de canard) mažoje bistro.
Svarbiausia – nebijokite pabandyti, net jei nežinote visų žodžių meniu. Paryžius dovanoja įspūdžių visais pojūčiais, jei tik leidžiate sau tai patirti.
– Ar yra kokios nors elgesio, bendravimo taisyklės, kurių reikėtų šiame mieste laikytis?
– Paryžiuje yra tam tikrų nerašytų taisyklių, kurių laikymasis padės ne tik išvengti nesusipratimų, bet ir palikti gerą įspūdį vietiniams. Pirmiausia – visada pasisveikinkite: „bonjour“ (ryte / dieną) arba „bonsoir“ (vakare), net jei tik trumpam stabtelėjote ko nors paklausti kioske ar parduotuvėje. Nepasisveikinti laikoma nemandagumu, o kartais – net įžeidimu.
Venkite kalbėti garsiai viešose vietose, ypač metro ar restoranuose, – prancūzai vertina santūrų toną ir privatumą. Metro nederėtų stovėti su kuprine ant nugaros – tai ne tik nepatogu kitiems, bet ir gali būti laikoma ženklu, kad esate turistas, o tai vilioja kišenvagius.
Restoranuose ar kavinėse neįprasta skubėti – jei atėjote tik kavos, vis tiek prisėskite. Atsistoti ir gerti kavą prie baro galima tik specialiai tam skirtose vietose. Nepriimtina prašyti sąskaitos vos tik pavalgius – čia natūralu pasėdėti, pabūti, o padavėjai sąskaitą dažniausiai atneša tik jos paprašius.
Galiausiai – nepainiokite Paryžiaus tik su Eifelio bokštu. Vietiniai dažnai juokauja, kad jis – turistų reikalas. Tad, norėdami patirti tikrą Paryžių, eikite tolėliau – į mažas gatveles, vietinius turgus, parkus. Būkite smalsūs, bet pagarbūs. Tai geriausias būdas išvengti nesusipratimų ir mėgautis kelione.
– Ar sudėtinga miestą pažinti savarankiškai, susigaudyti transporto sistemoje?
– Paryžių pažinti savarankiškai tikrai įmanoma – tai miestas, kuriame labai daug informacijos prieinama turistams, o infrastruktūra išvystyta iki smulkmenų. Metro sistema čia – viena geriausių Europoje: linijos aiškiai sužymėtos, stotelės – dažnos, bilietų automatai turi anglišką (ir kitų kalbų) meniu. Viena metro linija galima patekti beveik prie bet kurio lankytino objekto, o jei papildomai naudositės mobiliosiomis programėlėmis, tokiomis kaip „Citymapper“ ar „Bonjour RATP“, orientuotis bus dar paprasčiau.
Vis dėlto svarbu žinoti keletą niuansų: sekmadieniais ar per šventes transporto priemonės gali važiuoti rečiau, o kai kurios linijos vakarais uždaromos dėl techninės priežiūros.
Jei esate smalsus, turite žemėlapio programėlę telefone ir nevengiate paklausti prancūziškai bent „Excusez-moi…“, savarankiška kelionė po Paryžių ar jo apylinkes tikrai bus įdomi ir sėkminga. Jei dar turite šiek tiek humoro jausmo, net ir paklysti čia gali tapti puikiu nuotykiu.
– Ar Paryžius – brangi kryptis keliauti?
– Taip, Paryžius dažnai laikomas viena brangesnių kelionių krypčių Europoje, ypač jei kalbame apie nakvynę, restoranus miesto centre ir muziejų bilietus. Viešbučiai turistinėse zonose gali kainuoti brangiai net ir už paprastus kambarius, o puodelis kavos žymioje terasoje gali siekti 5–6 eurus ar daugiau. Tačiau tai nereiškia, kad kelionė į Paryžių turi ištuštinti piniginę.
Truputį paplanavus keliauti galima gerokai taupiau: nakvynės ieškoti miesto periferijoje ar pasirinkti apartamentus per nuomos platformas, valgyti dienos pietus (pranc. formule du midi) vietinėse bistro, kuriose pasiūlymo kainos ir kokybės santykis dažnai tikrai puikus. Verta pasinaudoti nemokamomis lankytinomis vietomis: bažnyčiomis, parkais, muziejų sekmadieniais (į kai kuriuos jų įėjimas nemokamas kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį). Piknikas su prancūzišku sūriu, vynu ir prancūzišku batonu Senos pakrantėje dažnai prilygsta vakarienei restorane – tiek įspūdžiais, tiek romantika.
Taigi, Paryžius gali būti brangus, jei keliaujate spontaniškai ir be išankstinio plano, bet planuojant iš anksto jis gali būti ir gana prieinamas. Emocijos ir įspūdžiai, kuriuos parsivešite, – tikrai verti kiekvieno euro.
Kviečiu tapti tikraisiais flaneur – miesto tyrinėtojais, kurie ne šiaip apžiūri Paryžių, bet pasineria į jo istorijų, skonio potyrių ir netikėtų atradimų pasaulį!
Naujausi komentarai