Vokietijoje, kur jau gyvena 25 metus, auksinių laikų "Granito" rankininkas Jonas Kaučikas jaučiasi gerai. Tačiau jis niekada nesimuša į krūtinę, kad yra vokietis. Kadaise į orą kėlęs IHF taurę ir svetimoje šalyje didžiuojasi, kad yra lietuvis.

– Kaip jaučiatės gimtadienio išvakarėse? – su Jonu Kaučiku kalbėjomės likus dienai iki jo 60 metų jubiliejaus.

– Maloniai ir gerai. Kai Skaudvilėje (J.Kaučiko gimtasis miestas – red. past.) švenčiau savo penkiasdešimtmetį, nė nesusimąsčiau apie jubiliejų, – šypsojosi sportiškas ir energingas vyras. – 60-ojo gimtadienio šventės laukiu. Noriu atsisukti į praeitį ir padėkoti.

Gyvenime niekas man neatnešė gėrybių ant lėkštutės, tačiau sutikau labai daug gerų žmonių. Tai – šeima, giminės, draugai.

– Septinta dešimtis baugina?

– 60 metų skamba geriau, septinta dešimtis – kitaip, – juokiasi. – Į Vokietiją išvažiavau 1989 m., kai buvau 36-erių. Kai mano saulė leidosi, kai "Granite" manęs nenorėjo ir liko ta nuoskauda. O Vokietijoje po kelerių rungtynių tapau žiūrovų numylėtiniu. Tie paskutiniai dveji karjeros metai buvo puikūs.

– Jei dabar reikėtų atsigręžti ir savo dienoraštyje išskirti labiausiai įstrigusius ar lemtingus tris etapus per 60 metų?

– Pirmas etapas – kai paprastas kaimo vaikis iš Skaudvilės atvykau į Kauną. Išlipau iš autobuso, pasiklydau ir nuvažiavau ne ant Parodos kalno, bet prie "Žalgirio" stadiono. Man sakė išlipti prie Dainų slėnio. Priėjęs prie tuomečio Kūno kultūros instituto (dabar – Lietuvos sporto universitetas) durų susimąsčiau: "Čia prasidės mano gyvenimas."
Važiuodamas iš namų negalvojau, kad tapsiu geru rankininku, nes net nežaidžiau jaunučių rinktinėje. Tačiau dingtelėjo mintis: čia prasidės naujas etapas. Norėjau daugiau mokytis, rankiniui atidaviau visą save.

Antras etapas... – pažiūri į žmoną Nerutę. – Abu esame iš Skaudvilės, pažįstami nuo mokyklos laikų. Ji vėliau atvažiavo studijuoti į Kauną. Susibėgo keliai, išsiskyrėme. Bet kartą halėje ji atėjo pažiūrėti rankinio. Aš buvau sutaręs su kita mergina. Ieškojau akimis tos merginos po rungtynių, tačiau pamačiau Nerutę. Įsikalbėjome ir nuo tos dienos esame kartu jau 38 metus.

Trečia akimirka – kai iškovojome IHF taurę. Svajojau iškelti taurę halėje ir iš jos išgerti šampano. Taurę iškėlėme, bet šampano, deja, negėrėme – galiojo įstatymas, draudžiantis salėse, stadionuose gerti alkoholį. Gaila, šampano iš laimėtojų taurės negėrėme net drabužinėje. Bet po to atsigriebėme restorane "Žalias kalnas".

– Keista dabar žvelgti į praeitį, į tų laikų nuotraukas?

– Seniai žiūrėjau, tačiau dabar, prieš gimtadienį, parengėme filmuką. Buvo malonu viską prisiminti.

– Ir smogė nostalgija, liūdesys?

– Ne. Bet noras žaisti, dar kažką padaryti. Visada galvoju, kad galima padaryti dar geriau. Matau Vokietijoje, kaip žmonės džiaugiasi, didžiuojasi pergalėmis, o aš buvau kaimo vaikis, mes dirbome ne dėl garbės. Komandoje buvo gal vienas, du garbėtroškos.

Puiku, kai džiaugiamasi krepšinio pergalėmis, nes mūsų tik trys milijonai. Bet mes, rankininkai, du kartus tapome SSRS sidabro medalio laimėtojais, užėmėme antrą vietą Tautų spartakiadoje, iškovojome IHF taurę. Ačiū Dievui, geri vyrukai iš Lietuvos turėjo tikslą ir jį pasiekė.

– Koks bus gimtadienis Skaudvilėje? Daug alaus, muzikos?

– Iš pradžių Kaune susirinks rankininkai, treneriai. Buvo 22, ateis 10–15. O Skaudvilėje susirinks apie 60 žmonių. Keli rankininkai su šeimomis, giminės. Alaus bus, bet daugiau – muzikos. Esu beveik jauniausias giminėje, broliui – 76 metai. Laikai ir žmonės pasikeitė. Ne visi turi sveikatos, norų. Restorano savininkė irgi sakė, kad dabar žmonės švenčia kitaip ir "Ilgiausių metų" užtraukia anksti, nelaukia pusiaunakčio. Gerai, galima dainuoti ir anksčiau, nes mano gimtadienis bus praėjęs. "Bet ar manote, kad nesulauks pusiaunakčio ir bus gatavi?" – paklausiau jos. Ji tik patylėjo. Ne, sakau, pusiaunakčio mano šventėje sulauks. Bus filmukas, atrakcijų, o prisigerti, kas nori, gali ir vėliau.

– Gersite šampaną iš didelės taurės?

– (Juokiasi) Gaila, bet ne. Ta taurė buvo pereinamoji, jau seniai ją mačiau.

– Vokietijoje turbūt pamėgote futbolą.

– Mėgstu sportą, žiūriu futbolo apžvalgas, sergu už Dortmundo "Borusią", nes seniau gyvenome 25 km nuo Dortmundo. Taip pat – rankinį, krepšinį, biatloną, visas pagrindines sporto varžybas. Prieš 11 metų pasistačiau namą.

– Ką jums davė Vokietija? Be gerų socialinių sąlygų?

– Buvo nelengva. Atvažiavau nurašytas. Bet pavyko užsidirbti, nors po dvejų metų galvojau grįžti į Lietuvą. Tačiau po pirmų metų, kai mėnesiui per atostogas atsivežėme vaikus (dukra buvo septintokė, sūnus – ketvirtokas), jie nenorėjo grįžti į Lietuvą. Žmona gavo darbą, aš dirbau treneriu, po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo, kaip, beje, ir dabar, tikras bardakas. Nelendu į politiką, bet kai atvykstu, tiek daug matau seno, nesutvarkyto, dar labiau pūvančio.

Aš buvau, kaip vokiečiai sako "alte schule" – senosios mokyklos atstovas. Žinojau, kas yra drausmė, žodis, nebuvau išlepintas. Dabar nuo 7 iki 16.30 val. dirbu, po to dar papildomai treniruoju vaikų komandas.

– Ne iš to molio lipdai, – įsiterpė Jono žmona.

– Ji mano, kad geriau treniruočiau vyresnius ar bent vaikus Lietuvoje. Siūliausi padėti Lietuvai, nes baigiau KKI, turiu patirties rankinio srityje, trenerio gyslelę. Bet niekam nereikėjo mano pagalbos, niekas neskambino ir nesiūlė padėti. O į akis aš nelindau.

– Jaučiatės emigrantu?

– Ne. Gerai jaučiuosi visur.

– Tačiau kartais emigrantai prisipažįsta, kad svetimoje šalyje vietiniams visada bus svetimi, o grįžti negali, nes gimtinėje jau jaučiasi svetimi.

– Akcentas kalboje jaučiasi. Kažkas po kelių minčių, kažkas po pirmo sakinio atpažįsta. Tačiau niekada nesimušiau į krūtinę, kad esu vokietis. Patinka jų drausmė, tvarka. Jei nusikalto – baudžia ir seną, ir jauną, ir aukštą, ir žemą, ir turtingą, ir vargšą. Nors jaunoji karta labai išpaikinta.

– Nekankina tėvynės nostalgija, noras sugrįžti?

– Vaikai Vokietijoje labai gerai įsikūrę, jie negrįš. Linai – 36, ji dirba gydytoja, ištekėjusi už vokiečio, turi du vaikelius. Nedui – 32, ten baigė ekonomiką, dirba banke... ("O mes lauksime pensijos. Po to galbūt grįšime..." – tarė Jono žmona.) Tiesa, gąsdina Lietuvos sveikatos sistema. Sako, kad be kyšių nieko nedaro. Sovietiniais laikais neduodavau kyšio, o dabar juolab neduosiu.

Dar norime pamatyti pasaulio. JAV išmaišėme, noriu laivu paplaukioti, Japoniją pamatyti. Noriu dar pagyventi. Namą pastačiau...

– ... vaikus užauginote, medį pasodinote?

– Dvi egles. Kvailysčių, klystkelių buvo labai nedaug. Gal tik Vokietijoje galėjau daugiau kažką nuveikti dirbdamas trenerio darbą. Pernelyg idealizavau juos, be to, vis galvojau po metų išvažiuoti...

– Taip "važiavome" dešimt metų, – nusijuokė Nerutė.

– Aha, – linksi galva Jonas. – Trenerio darbas atrodė laikinas. Bet kada galėjau netekti jo, tenkinausi žemesnio lygio komandomis. Dvejus metus iš pradžių važinėjau savaeigiu vežimėliu sandėlyje. Dabar gailiuosi, kad nerizikavau, bet keturiasdešimtmetis buvau persisotinęs rankinio, nenorėjau nuolat keisti miestų. Tik pusmetį dirbau II rankinio Bundeslygos komandoje. Į I Bundeslygą patekti sunku – mafija, ryšiai, turi būti žinomas. Žmona Osnabriuke gavo darbą, ten ir pervažiavome gyventi.

– Tačiau ten nesislepiate, kad esate lietuvis? Negėda to?

– Oi, ne!  Kodėl? Gėdos nepridariau. Na, tik dabar važiuodamas per Lenkiją ir Kaune viršijau greitį – užfiksavo matuokliai. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Kai lietuviai ką nors iškovoja, būnu laimingas ir tai žino mano pažįstami vokiečiai. Ir jiems daug kartų aiškindavau, kad už Lenkijos – ne Rusija, o Lietuva.

Aš gerai jaučiuosi visur, man svarbu žmogiškumas. Po komos atsigavęs Michaelis Schumacheris – milijonierius, bet žmogus. Kaip ir žinomas dviratininkas Janas Ulrichas. Matai žmogų, matai, kaip jis elgiasi, o jei žinomas, bet ne dūšios žmogus, supuvęs – tokie man neegzistuoja.

– Jūs dar žvalgotės į ateitį?

– Žinoma, taip. Turiu daug planų, noriu pagyventi, jei duos Dievas. Tėvukai mirė 86 metų, todėl tikiuosi, kad aš dar turiu laiko. Noriu po pasaulį pakeliauti. O kada keliauti, jei ne sulaukus septintojo dešimtmečio? Niekas nežino, kur nupūs vėjas.

– O tiesa, kad su žmona gyvenate atskirai?

– Atsiskyrę, bet neišsiskyrę, – abu juokiasi. – Sūnus Osnabriuke panoro lankyti futbolą, bet ne rankinį. Nedraudžiau. Tuo metu "Hamburger SV" žaidė Valdas Ivanauskas. Jis padėjo atvykti į vaikų futbolo mokyklą. Sūnus techniškas, tačiau žaidžiant futbolą trūko agresyvumo, drąsos. O ten Nedui pasiūlė likti metams. Išvykau kartu su juo, nes vieno nenorėjome palikti, o žmona liko su dukra. Po to grįžti į Osnabriuką nenorėjo sūnus...  Aš radau gerą darbą, žmona nenorėjo mesti savojo. Taip ir gyvename atskirai, vienas nuo kito už 200 kilometrų. Bet per didžiąsias šventes – visada kartu.

– ... Rotacijos principu, – nusijuokė Nerutė. – Be to, dabar aš dažnai komandiruotėse. Esu kaip keliaujanti varlė. Dabar po mėnesį vykstu į Ukrainą – prižiūriu, kaip Vokietijos įmonei ten gamina trikotažo gaminius. Ne, nėra baisu. Mukačevėje ramu, ten Karpatai, netoli Užgorodo.

– O kai pasensime,  biesas žino, kaip bus, vėl kartu gyvensime, o gal kartu grįšime į Lietuvą, – nusišypsojo Jonas.

– Artėjant jubiliejui, atradote gyvenimo prasmę?

– Dirbti, vargti iki pabaigos ir padaryti kažką gero. Kiekvienas turime rankas, protą. Seniau rusai ar dar kas nors neleisdavo savęs realizuoti, o dabar galimybės puikios. Jei man dabar kas jas duotų. Nes drausmė, darbštumas liko. Aš ir į kaimą atvykęs toks pat. Mama priekaištaudavo, kodėl vaikštau sudriskusiomis kelnėmis, nors esu žinomas. Bet aš mažas tokiomis kelnėmis mūvėdavau. Žmonės tie patys liko, koks skirtumas, kokios kelnės?

– Jaučiate, kad gimėte ne laiku?

– Ne, ne. Bet buvome suvaržyti. Dabar vaikai keliauja po pasaulį. Žmonai sakiau, kad man svarbiausia – rankinis. Ačiū Dievui, ji protinga, nepriekaištavo. Rūpinosi vaikais visą gyvenimą, atidavė visą energiją ir šilumą.

– Dabar viskas apsisuko – aš komandiruotėse, – juokėsi Nerutė. – Jis po darbų vakarais treniruoja vaikus.

– Kaip manote, ar žmogaus likimas iš anksto nulemtas, ar vis dėlto jis  – savo likimo kalvis?

– Reikia, kad kažkas pastūmėtų. Tėvai, mokytojai. Rankinyje viską pasiekiau pats – darbu, užsispyrimu, nes atvykęs į Kauną mokėjau tik kovoti, bėgti ir kąsti. Tačiau sutikau daug gerų žmonių.

– Ar namuose dar turite rankinio kamuolį?

– Yra, yra. Svajojau turėti rūsį, barą. Turiu. Ten  kaip muziejus – visi apdovanojimai, medaliai, ženkliukai, du albumai nuotraukų, visi straipsniai. Tik retai švenčiu savo bare, trūksta draugų. Lietuvoje būtų gerai... Priekaištas vokiečiams – ten gerą draugą sunku rasti. Jiems – kol tu įdomus, bendraus. Mėnesį, du, metus. Tačiau neleis vadinti draugu ir nebus toks.

– Iš širdies ten nepasikalbėsi?

– Taip, iš širdies nepasikalbėsi. Todėl ten kartais jaučiuosi vienišas. Gerai, kad kai kažkada  atvykau į Hageną, ten buvo Jovaiša, Kurtinaitis, dar viena vokiečių šeima. Bendraudavome, kartu švęsdavome. Dabar sako – nėra laiko, nėra pinigų. Vokiečiai sako, kad pinigų turi, bet laiko – ne.

– Jei reikėtų 60-ojo gimtadienio proga palinkėti kažką sau, koks būtų jūsų linkėjimas?

– Garsioje vokiečių dainoje yra žodžiai, kad gyvenimas prasideda nuo 66 metų. Aš dar turiu šešerius metus. Štai tuomet ir pradėsiu gyventi tikrą gyvenimą.

Prizai ir titulai

Jonas Kaučikas gimė 1954 m. Skaudvilėje. SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1987). 1976 m. baigė tuometį LVKKI (dabar – Lietuvos sporto universitetas.
1973–1988 m. – "Kauno granito" rankinio komandos ir Lietuvos rinktinės žaidėjas.

Šešis kartus tapo Lietuvos rankinio čempionu (1979, 1980, 1982, 1984, 1985, 1989 m.), tris kartus – vicečempionu (1978, 1983, 1986 m.), bronzos medalininkas (1977 m.), aštuonis kartus – Lietuvos taurės laimėtojas (1978, 1979, 1981–1985 m. su "Kauno granitu", 1987 m. su "Nagliu").

Su Lietuvos rinktine 1979 m. laimėjo Pabaltijo turnyrą, SSRS tautų spartakiados rankinio varžybose 1979 m. užėmė trečią vietą, 1983 m. – antrą vietą.

Žaisdamas "Kauno granito" komandoje tapo SSRS aukščiausios lygos vyrų rankinio čempionatų prizininku: 1979, 1986 m. pelnė bronzos, 1981, 1985 m. – sidabro medalius.
1987 m. laimėjo IHF Europos šalių taurę. SSRS vyrų rankinio rinktinės narys (1983–1987 m.). Pasaulio supertaurės (1983 m. Dortmundas, Vokietija), Pasaulio taurės (1984 m. Švedija) laimėtojas.