Apie augančią įtampą ir politinę situaciją „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto politologas Lauras Bielinis (toliau – L. B.) ir Mykolo Romerio universiteto politologas Vytautas Dumbliauskas (toliau – V. D.).
– Ingos Ruginienės Vyriausybė ne itin gerai vertinama. Ar gali būti, kad žmonės nesuprato jos darbų?
– L. B.: Vyriausybės darbas didžiosios visuomenės dalies yra siejamas su valdančiąja dauguma, ir jei kritikuojama arba negatyviai ar įtariai žvelgiama į valdančiąją daugumą, tai kliūna ir Vyriausybei.
Vyriausybė taip pat tampa nekokia, nepriklausomai nuo to, ar aiškiai suprantama, kas vyksta Vyriausybėje, kokie sprendimai priimami – geri ar blogi. Didžioji dalis žmonių nelabai gali aiškiai ir kvalifikuotai pareikšti savo nuomonę.
– Galbūt Vyriausybę galima sieti su premjero asmeniu?
– V. D.: Akivaizdu, kad premjerė buvo ištraukta iš iliuzionisto kepurės, kaip tas triušis. Niekas tikrai nesitikėjo, kad, kai Gintautas Paluckas buvo priverstas atsistatydinti, socialdemokratų partijos elitas nuspręs paskirti ją.
Visi galvojo, kad Mindaugas Sinkevičius imsis to vaidmens. Juk jis laikinasis pirmininkas ir pretenduoja būti tikruoju pirmininku – tokį vaizdą sukuria viešojoje erdvėje esanti informacija.
Ir staiga – toks ėjimas žirgu. Visuomenė buvo nepasiruošusi tokiai ministrei pirmininkei, nes jautėsi ir taip apgauta, kai buvo žadėta Vilija Blinkevičiūtė, o vietoj jos „pardavė“ Gintautą Palucką.
Kai rinkimuose balsuojame už partiją, tai žinome, kas yra jos lyderis, ir, jei partija laimės, tikimės, kad tas lyderis imsis Vyriausybės vadovo vaidmens.
Aišku, dabar jau trečia kadencija iš eilės, kai britiško parlamentarizmo tradicija yra griaunama. Dabar ištraukė žmogų, kuris visiškai nebuvo politikoje. Socialdemokratai norėjo sužaisti ir pristatyti I. Ruginienę kaip antrąją V. Blinkevičiūtę. Tačiau, kaip matome, žaidimas nepavyko.
I. Ruginienė vis dėlto ne V. Blinkevičiūtė, kuri turėjo Dievo dovaną kalbėti bet ką ir sulaukti meilės iš visuomenės. I. Ruginienė neturi tos dovanos, be to, negeba valdyti krizių.
I. Ruginienė vis dėlto ne V. Blinkevičiūtė, kuri turėjo Dievo dovaną kalbėti bet ką ir sulaukti meilės iš visuomenės. I. Ruginienė neturi tos dovanos, be to, negeba valdyti krizių.
Iš privačių pokalbių su žurnalistais girdėjau, kad, jeigu ne amerikiečiai, tai tie balionai dar ir dabar skraidytų. Tai reiškia, kad ne I. Ruginienės Vyriausybė suvaldė tą krizę. Jei amerikiečiai leis, tai Aleksandras Lukašenka vėl pradės leisti balionus.
Maža to, I. Ruginienės problema ta, kad partijoje ji yra niekas – neturi autoriteto. Į ją žiūrima kaip į visišką ateivę. Pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė partijoje turėjo svorį, nors nebuvo partijos narė, Saulius Skvernelis buvo mylimas kaip generalinis policijos komisaras, o I. Ruginienė atėjo iš profsąjungų ir apie ją nedaug kas žinojo. Kas Lietuvoje domisi profesinių sąjungų veikla?
– O kas dar, be Algirdo Mykolo Brazausko, socialdemokratų partijoje turėjo vienasmenį svorį?
– V. D.: Šiek tiek turėjo Gediminas Kirkilas. Jis buvo patyręs lapinas. Tačiau dabar socialdemokratų partijoje viskas kitaip: ten daug grupuočių ir jų lyderiukų, ir nėra vieno lyderio.
Ir tas M. Sinkevičiaus kalbėjimas: „Pasitarsime su skyriais.“ Juk skyriai sprendžia savo vietines problemas, tvarkosi savo savivaldybėse. Tas regionalizmas labiausiai „kerta“ per socialdemokratų partiją, nes laikinasis partijos pirmininkas yra vieno miesto meras, vietos savivaldos politikas, o ne nacionalinio lygmens lyderis.
– Ar žmonės gali spręsti apie Vyriausybės nuveiktus darbus?
– L. B.: Didžioji dalis žmonių žiūri į tokius dirgiklius, kurie jiems suprantami, t. y. skandalus, kas ką nešioja, kas su kuo kalba ir kur dingsta čekiukai. O iš tikrųjų tokie paslėpti ir nelabai matomi ekonominiai, socialiniai, administraciniai sprendimai sunkiai įžvelgiami.
Šiuo atveju turime pasakyti, kad socialdemokratai per vargus, suprasdami, jog jiems trukdė jų partneriai koalicijoje, bet visgi sugebėjo išlaviruoti ir priimti daugelį įstatymų, kurie šiandien yra labai svarbūs.
Socialdemokratai per vargus, suprasdami, jog jiems trukdė jų partneriai koalicijoje, bet visgi sugebėjo išlaviruoti ir priimti daugelį įstatymų, kurie šiandien yra labai svarbūs.
Kalbėti apie juos kaip apie visiškai žlugusią politinę jėgą būtų sudėtinga, bet tuo pačiu vis dėlto matome, kad socialdemokratai, turėdami tokius koalicijos partnerius, išties labai stipriai rizikuoja, pirmiausia – savo reputacija. Jie rizikuoja prarasti bet kokį autoritetą. Matome, kad visuomenė vis labiau kritiškai žvelgia į šį stumdymąsi koalicijos viduje, į R. Žemaitaičio išsišokimus. Manau, kad socialdemokratai tikrai turės spręsti klausimą, kaip elgtis su koalicija.
– Kaip manote, ar jau yra pagrindo griūti koalicijai?
– L. B.: Suprantama, kad koalicijos viduje didžioji dalis politikų suvokia, jog jiems dabar atsisakyti koalicijos partnerių, šiuo atveju „Nemuno aušros“, yra labai rizikinga, nes tai gali privesti prie to, kad žlugs pati koalicija, ir Seimas visai kitaip konfigūruosis, formuosis kitokia dauguma.
Dabar jie maksimaliai bandys dirbti, kad ta koalicija būtų tokia, kokia yra. Bet, kita vertus, matome, kad koalicijos viduje tarp partnerių yra nesutarimų – „valstiečiai“ net nesikalba su „Nemuno aušra“.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai