Pereiti į pagrindinį turinį

Klausia kandidatų į prezidentus apie užsienio politiką: vienybės nėra net dėl Ukrainos

2024-05-07 06:00

Tęsdami straipsnių ciklą, kuriame prezidento posto siekiantieji atsako į BNS užduotus klausimus, antrojoje jo dalyje pateikiame kandidatų atsakymus apie Lietuvos užsienio politiką.

Klausia kandidatų į prezidentus apie užsienio politiką: vienybės nėra net dėl Ukrainos
Klausia kandidatų į prezidentus apie užsienio politiką: vienybės nėra net dėl Ukrainos / BNS nuotr./ Redakcijos montažas

Pretendentų teiravomės apie jų poziciją dėl Europos Sąjungos (ES) plėtros, veto teisės panaikinimo, atstovavimo Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT), santykių su Rusija, Kinija ir JAV. Iš viso pateikėme aštuonis klausimus.

Atsakymus pateikiame kandidatus surikiavę abėcėlės tvarka pagal pavardes.

Kurios šalys turėtų tapti ES ir NATO narėmis per artimiausius penkerius metus?

Giedrimas Jeglinskas: Turime aiškiai suprasti, kad tiek ES, tiek NATO organizacijų augimas yra būtinas siekiant, kad šios institucijos išliktų aktualios. Lietuvos interesas yra, kad Ukraina, Moldova bei Sakartvelas prisijungtų prie ES ir NATO. Konkrečiai dėl Ukrainos, jau dabar aišku, kad jos išlikimas ir saugumas priklauso nuo to, kaip greitai ši šalis bus integruota į Europos ir euroatlantines struktūras.

Andrius Mazuronis: Per artimiausius penkerius metus, jei pačios apsispręstų, ES ir NATO narėmis turėtų tapti Ukraina, Moldova bei Sakartvelas.

Gitanas Nausėda: ES lyderiai priėmė strateginį, istorinį sprendimą pradėti stojimo derybas su Ukraina ir Moldova. Siekiame, kad stojimo derybos prasidėtų nedelsiant, greitai patvirtinus derybų programas ir sušaukiant tarpvyriausybinę konferenciją dar Belgijos pirmininkavimo ES metu. (...) Dėsiu pastangas, kad šios šalys taptų ES narėmis greičiau nei per penkerius metus, dar 2027 metais.

Jei norime išsaugoti taiką Europoje – kuo greičiau NATO nare turi tapti Ukraina. Tik kolektyvinė gynyba – NATO 5 straipsnis – yra tikroji saugumo garantija, kuri reikalinga Ukrainai. Dvišaliai valstybių susitarimai dėl saugumo įsipareigojimų Ukrainai – svarbūs, bet laikini ir tarpiniai sprendimai, jokiu būdu ne pakaitalas Ukrainos narystei NATO. Svarbūs sprendimai ir instrumentai kaip priartinti Ukrainą prie NATO buvo priimti Vilniaus NATO viršūnių susitikime – šiandien jau nebeklausiame, AR Ukraina taps NATO nare, klausimas – KADA ji taps NATO nare. Turime padaryti viską, kad Vilniaus NATO viršūnių susitikimo dvasia būtų pratęsta Vašingtone ir būtų priimti papildomi pozityvūs žingsniai dėl greitesnio ir aiškesnio Ukrainos kelio į narystę NATO.

Ingrida Šimonytė: Tos, kurios bus tokiai narystei pasirengusios. Lietuvos interesas yra, kad geopolitinė erdvė aplink ES plėstųsi, plėtra nebūtų baigtinis procesas ir tai galioja ne tik vadinamosioms Rytų partnerystės šalims (Ukrainai, Moldovai), bet ir Vakarų Balkanams.

Eduardas Vaitkus: Į ES, pirmiausia, reikia kviesti stiprias valstybes. Gerai būtų, kad per artimiausius penkerius metus ES narėmis taptų tokios valstybės kaip Norvegija, Šveicarija, Monakas, San Marinas, Andora ir Vatikanas. Visi džiaugtumėmės, kad į galingą ES šeimą sugrįžtų ir paklydėlė Jungtinė Karalystė, o gal ir Kinija ar Indija drauge su vis nepriimama Turkija tuomet susigundytų. Nėra abejonių – tai dar labiau sustiprintų mūsų Bendriją. (...)

Tęsiant beatodairišką ES federalizavimą, spartės ES dezintegracija. Panegirikos dėl skubaus Armėnijos, Moldovos ar net likusios Ukrainos dalies prijungimo tik didins chaosą, pažeis ES tvarką (šios valstybės be naujų tarptautinių susitarimų artimiausiu metu neturės jokių aiškių sienų, net susitarimų dėl sienų), sudarys sąlygas didelio masto kontrabandai, korupcijai, chaosui.

NATO klausimas sudėtingesnis. Tačiau siekti, kad NATO narėmis taptų Rusija, Kinija, o gal net ir Šiaurės Korėja, būtina, nes JAV persiorientuoja į AUKUS bloko, nukreipto prieš Kiniją, stiprinimą, kas kuria dar vieną globalaus konflikto židinį. O karo židinius reikia gesinti. Tik kai minėtos valstybės taps NATO narėmis ir jose įsikurs NATO valstybių karinės bazės, mūsų saugumas taps nepramušamas. Nes neliks nuo ko gintis, išskyrus terorizmą. Reikia mokytis iš JAV, kuri viena su Rusija derasi dėl savo klausimų, o mes nežinia ką darome.

Ignas Vėgėlė: Lietuva turėtų siekti, kad ES narėmis taptų Ukraina, Moldova, taip pat Sakartvelas. Žinoma, po to, kai atitiks stojimo reikalavimus. Visgi būtina siekti, kad po stojimo būtų numatyti santykinai ilgi Lietuvos ūkiui ir mūsų visuomenei svarbūs pereinamieji laikotarpiai, ypač žemės ūkio bei laisvo asmenų judėjimo srityse.

Labai svarbu siekti, kad Moldova taptų NATO nare, Ukraina galėtų tapti NATO nare, kai baigsis karas.

Kitokia NATO ir ES plėtra šiuo metu nėra prioritetas. Vienintelė NATO kandidatė su narystės veiksmų planu (Bosnija ir Hercegovina) turi vidinių etninių įtampų ir jos narystė artimiausiu metu kelia rimtų abejonių. ES kandidatės (Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, t. t.) galės įstoti į ES kai bus pasiruošusios, bet tai nėra artimiausių penkerių metų prioritetas Lietuvai.

Dainius Žalimas: Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Lietuvos ir, manyčiau, visos Europos saugumo interesas, kad ES ir NATO nare kuo greičiau taptų Ukraina. Be Ukrainos, NATO narystė dar yra pažadėta Sakartvelui. Be Ukrainos, ES kandidatės dar yra Moldova ir Sakartvelas. Nurodau šias tris šalis, nes pastangos jas priimti turėtų būti Lietuvos prioritetas.

Žinoma, pavyzdžiui, jei Sakartvelas taip pat rodys pastangas deoligarchizuotis ir neišsukti iš demokratijos kelio. Nes tiek ES, tiek NATO yra bendromis demokratinėmis vertybėmis grindžiamos sąjungos. Apskritai, sunku yra prognozuoti, kiek laiko realiai gali užtrukti šių šalių priėmimas, nes tai priklauso nuo daugelio mums nežinomų veiksnių. Visų pirma, kiek laiko truks, kol Ukraina pasieks pergalę, ar ir kokias formules pavyktų rasti į NATO priimant šalis, kurios kol kas nekontroliuoja visos savo teritorijos, kokie pereinamieji laikotarpiai ir kokiose srityse gali būti suderėti stojant šalims kandidatėms, kad jos galiausiai atitiktų ES narystės kriterijus.

Kovojančiai už mus visus Ukrainai dėl suprantamų priežasčių turėtų būti suteiktos ypač palankios išimtys. Be abejo, ES ir NATO kandidačių sąrašas nėra apribotas tik šiomis, Lietuvai prioritetinėmis, šalimis. Tikrai nematyčiau priežasčių kartu priimti kai kurias Balkanų šalis, ypač jei tai padėtų siekti konsensuso, su sąlyga, kad jos per artimiausius penkerius metus nenusisuks nuo bendrų vertybių ir deramai pasirengs narystei. Turiu omenyje pirmiausia tokias ES kandidates, kaip Juodkalnija ir Šiaurės Makedonija.

Remigijus Žemaitaitis: Gali visos, kurioms suteiktos ES kandidatės statusas. Tačiau matant, kas realiai daro pažangą, tai realiai gali tapti Juodkalnija, Šiaurės Makedonija.

Dėl NATO – šiuo metu nėra. Gal po dvejų – ketverių metų atsiras.

Siekdamos paspartinti bendrų sprendimų priėmimą, ES didžiosios šalys siūlo atsisakyti veto teisės. Jei būtumėte išrinktas prezidentu, ar siūlytumėte palikti esamą tvarką, ar ją keistumėte?

G. Jeglinskas: Veto teisė yra ypatingai svarbi išlaikant visų ES šalių suinteresuotumą ir lygybės principą sąjungoje. Dirbant NATO vadovybėje labai gerai mačiau, kaip veto/konsensuso principu grįsta organizacija veikia efektyviai. Kita vertus, pastaraisiais metais mes matėme ES lygmeniu, kai veto teisė visgi apriboja ES efektyvumą ir veikimo greitį. Todėl, nors ir labai atsargiai ir apribotai, mes turime pradėti svarstyti, kuriose srityse būtų įmanoma modifikuoti kolektyvinį sprendimų priėmimo metodą. Sankcijos šalims agresorėms ir paramos paketai Ukrainai yra konkretūs pavyzdžiai, kur konsensusas nebūtinai turėtų būti išlaikytas.

A. Mazuronis: Siūlyčiau palikti esamą tvarką. Dabartinė tvarka padeda mažosioms šalims apginti savo interesus. Tokia tvarka, net ir su savo trūkumais, geriausiai atspindi interesų balansavimo lygiateisiškumą, kai visiškai skirtingo dydžio šalys, nepaisant savo geografinių, politinių ar ekonominių galių, turi tokį patį sprendimų poveikio įrankį kaip ir didžiosios žaidėjos. Tai yra vienintelė garantija, kad visų šalių interesai bus vienodai paisomi ir visais atvejais bus ieškoma sutarimo, o ne bandoma rinkti koalicijas sprendimų priėmimui, net kai kažkas jam ir nepritaria.

G. Nausėda: Esminė ES sprendimų priėmimo reforma jau buvo įtraukta į Lisabonos sutartį – pakeitus kvalifikuotos balsų daugumos taisykles Taryboje (kas gerokai sumažino mažesnių valstybių narių balsavimo teises), išplečiant kvalifikuotą balsų daugumos taisyklės taikymą į daugiau nei 40 naujų politikos sričių ir didinant Europos Parlamento teisėkūros galias.

Vienbalsiškumas vis dar taikomas keliose jautriausiose srityse (užsienio ir saugumo politika, finansų, mokesčių, plėtros, kai kuriais teisės ir vidaus reikalų klausimais). Taip užtikrinama, kad visos valstybės narės būtų traktuojamos vienodai. Vienbalsiškumas suteikia daugiau pasitikėjimo. Vienybė, solidarumas ir tvirta visų valstybių narių parama bendriems sprendimams didina ES patikimumą ir jos vaidmenį visame pasaulyje. Aš už vienbalsiškumą tose svarbiose srityse. (...)

I. Šimonytė: Tokie sprendimai negali būti daromi nei prezidento, nei kokio kito pareigūno vienasmeniu siūlymu, nes jų pasekmės tikrai daugiasluoksnės ir reikalauja labai išsamių diskusijų. Yra temų, kur praktika rodo, kad vienbalsiškumo atsisakymas leistų greičiau priimti svarbius sprendimus (sankcijos, plėtra), bet yra ir priešingų situacijų. Nepriimtinas didžiųjų šalių siūlymo siejimas su diskusijomis apie Ukrainos, Moldovos ir kitų šalių narystę – narystės sprendimai turi būti priimami vertinant pasiekimus (merit based approach – angl.), šių klausimų pakuoti negalima. Diskutuoti dėl sprendimų priėmimo proceso galima ir reikia, tačiau skubos tokiose diskusijose negali būti.

E. Vaitkus: Siūlyčiau palikti tvarką, kuri buvo žadėta Lietuvai, kai ji įstos į ES – veto teisės. Tad reikia taip sureguliuoti Lietuvos santykius su Europos Sąjunga, kad Lietuva liktų lygiateise valstybe.

I. Vėgėlė: Jokiu būdu negalima keisti balsavimo daugumos procedūrų ES. Tai Lietuvai nenaudinga. Ypač ydingas sprendimas kvalifikuotos daugumos balsavimui perduoti bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Negalime atiduoti eurofederalistams mūsų teisės spręsti savo šalies likimo. Noriu priminti, kad visa ES istorija buvo kuriama, Europos politikos kultūra remiasi į bendro kompromiso paiešką. Didelės dalies sprendimų atidavimas didžiosioms ES valstybėms pakeis pačią ES esmę: iš tarpvalstybinio bendradarbiavimo organizacijos, ji virs panašia į federacinę valstybę. (...)

Nestebina, kad didžiosios ES šalys, pasinaudodamos būsimos ES plėtros pretekstu, siekia dar labiau padidinti savo įtaką ES sprendimams ir išplėsti kvalifikuotos daugumos balsavimą į bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Tačiau tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, turinčiai Taryboje vos 0,6 proc. balso svorį, kvalifikuotos daugumos įvedimas iš esmės reikštų savarankiškos užsienio politikos atsisakymą ir jos perdavimą į Berlyno, Paryžiaus ir kitų sostinių rankas. Kitaip tariant, toks ES žingsnis prilygtų papildomam esminių suverenių galių perdavimui, todėl Lietuva tam neturėtų pritarti jokiomis aplinkybėmis.

D. Žalimas: Siūlyčiau atsisakyti veto teisės bent jau daugumai dabar esančių klausimų, kuriems spręsti veto galima. Reikėtų pasakyti, jog diskutuojama apie bendros užsienio ir saugumo politikos klausimų sprendimą, kuriam taikomas vienbalsiškumo principas. Kaip matome iš praktikos, dabartinėmis sunkiomis geopolitinėmis sąlygomis, vienbalsiškumas kartais trukdo laiku priimti būtinus sprendimus (pavyzdžiui, dėl sankcijų agresoriui, paramos Ukrainai). Tai kelia grėsmę, kad ES negalės veiksmingai siekti savo tikslų ir gali tapti orbanizacijos įkaite. Vis dėlto veto grėsmė kartais gali padėti pasiekti ir Lietuvai naudingesnių sprendimų, nors, aišku, mažai tikėtina tokia situacija, kai Lietuvai realiai reikėtų veto teisę naudoti ir kai ji galėtų leisti sau tai daryti. Todėl galima galvoti, kokiais išskirtiniais atvejais veto teisė galėtų būti palikta (pavyzdžiui, dėl karinių operacijų).

R. Žemaitaitis: Nesiūlysiu. Veto privalo likti.

Ar siūlytumėte keisti Taivaniečių atstovybės Vilniuje pavadinimą?

G. Jeglinskas: Nepaisant to, kad toks sprendimas buvo skaldantis politiškai šalies viduje, nebuvo konsultuotasi su sąjungininkais, manau, kad dabar gręžiotis atgal nereikia. Šiuo metu pavadinimo pakeitimas į Taipėjaus atstovybę būtų ypatingai žalingas diplomatinis žingsnis.

Nusilenkimas nedemokratinei Kinijos Liaudies Respublikai būtų reputacinis smūgis Lietuvai. Kinijos rinka niekada nebuvo atvira nei Lietuvai, nei kitoms mažesnėms Europos valstybėms. Tuo tarpu ekonominis potencialas su Taivanu yra didžiulis, todėl turime stiprinti ekonominės diplomatijos kanalus, kad pritrauktume investicijas ir kartu patys galėtume investuoti į aukštomis technologijomis pagrįstą Taivano ekonomiką.

A. Mazuronis: Siūlyčiau imtis skubių veiksmų, kad būtų atkurti diplomatiniai santykiai su Kinija ambasadorių lygyje. Užsidaryti nuo vienos didžiausių ekonomikų pasaulyje, kai kitos ES narės to nedaro, yra neprotinga ir net kenksminga mums patiems. Jei tam reikėtų svarstyti galimybę keisti Taivaniečių pavadinimą, reiktų platesnės diskusijos, tačiau tokio varianto neatmetu.

G. Nausėda: Taipėjaus vardo atstovybės yra įprasta tarptautinė praktika, laikantis „Vienos Kinijos“ politikos, kas buvo priimtina visoms pusėms. Dabar atstovybė Lietuvoje yra pavadinta netradiciniu vardu („Taivaniečių“), negana to, ekspertai teigia, jog ir tokio pavadinimo vertimas anglų ir kinų kalbomis skiriasi ir būtent kinų kalbos vertimas kelia didelį Kinijos nerimą. Teigiamai vertinant iš principo tokios atstovybės įsikūrimą Lietuvoje, santykių su Kinija stabilizavimo kontekste matyčiau poreikį keisti atstovybės pavadinimą. Visuose žingsniuose turi būti pagarbus dialogas su visom suinteresuotomis pusėm ir sutarimas tiek su Taivanu, tiek su Kinija. Korekcija galėtų būti kaip Lietuvos signalas normalizuoti diplomatinius santykius su Kinija.

I. Šimonytė: Ne, nesiūlyčiau keisti atstovybės pavadinimo.

E. Vaitkus: Taip, nes tai pagerintų Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis. Nereikia užimti moralinės viršenybės pozicijos ir kištis į Kinijos vidaus reikalus.

I. Vėgėlė: Taip, kadangi šios atstovybės su tokiu pavadinimu atidarymas buvo neapgalvotas žingsnis, kuris Lietuvai kainavo diplomatinį konfliktą su Kinija ir padarė nemažą ekonominę žalą. Atstovybės su tokiu pavadinimu Taivanas neturi jokioje kitoje ES šalyje. Keisčiausia, kad dabartinė vyriausybė, prieš keletą metų pasitraukdama iš 17+1 formato, ragino kitas ES šalis pereiti prie vieningų ES santykių su Kinija, tačiau pati ėmėsi avantiūros su Taivano atstovybės atidarymu, užuot suderinusi tokį veiksmą ES mastu.

Beje, Taivano atstovybės atidarymas nebuvo jokia Lietuvos „vertybinė politika“, o iš tiesų kai kuriems politikams finansinę naudą atnešęs sprendimas. Įkuriant Taivaniečių atstovybę, valstybė ir jos verslai patyrė žalą, tuo tarpu kelios įmonės – „Teltonika“, „Oxipit“ ir „Solitek“ – gavo konkrečią naudą. „Teltonika“ – 14 mln. eurų investicijų, „Oxipit“ – 3,5 mln. investicijų, „Solitek“ – 8 mln. eurų paskolą. Premjerę I. Šimonytę 18 tūkst. eurų suma 2019 metais parėmė asmenys, šiuo metu esantys „Oxipit“ akcininkais. „Solitek“ akcininkai taip pat parėmė I. Šimonytę, nors ir mažesne suma. Jie taip pat 3 tūkst. eurū suma parėmė ir konservatorių Žygimantą Pavilionį. 2024 metais prezidentą G. Nausėdą „Teltonikos“ savininkas parėmė beveik 18 tūkst. eurų suma. Akivaizdu, kad čia nėra jokios vertybinės politikos, o tiesiog politikų naudos politika, kuri sukėlė žalą Lietuvai. Tokie politikų veiksmai turėtų kelti ne tik politinės, bet ir teisinės atsakomybės klausimus. (...)

D. Žalimas: Tikrai ne, nes tam nėra nei priežasčių, nei galimybių. Taivaniečių atstovybės pavadinimas nepažeidžia „Vienos Kinijos“ politikos, nes taip nėra oficialiai pripažįstamas Taivanas kaip valstybė. Taivaniečių atstovybės pavadinimas taip pat negali būti pakeistas vienašališkai. O toks pasiūlymas Taivanui reikštų mūsų santykių bloginimą.

Tad, užuot dairęsi atgal, pradėkime pagaliau nuosekliai eiti į priekį turėdami strategiją plėtoti santykius su Indijos ir Ramiojo vandenyno šalimis, viena iš kurių yra vertybiniu požiūriu mums artimas Taivanas. Stiprinkime ten savo neoficialų atstovavimą (negali Lietuvos prekybos atstovybėje dirbti tik vienas žmogus), ekonominius, prekybinius, mokslo ryšius.

R. Žemaitaitis: Taip.

Ar pritartumėte Palestinos valstybės pripažinimui per artimiausius penkerius metus?

G. Jeglinskas: Lietuvos užsienio politika turi būti suderinta su sąjungininkais, ypač JAV ir kitomis NATO šalimis. Situacija Izraelyje yra sudėtinga. Iš vienos pusės, privalome remti Izraelį, nes jie turi turėti teisę gintis nuo teroristų, kurie įvykdė žiaurų išpuolį prieš Izraelį ir jo žmones 2023 metų spalio 7 dieną. Izraelis turėjo ir turi teisę persekioti teroristus, deja, specialiai besislepiančius tarp civilių gyventojų Gazos Ruože. Iš kitos pusės, turime raginti Izraelį, kaip tai daro JAV bei kitos demokratijos, kad būtų vengiama civilių aukų, o vykdomos operacijos atitiktų visas tarptautinės humanitarinės teisės normas. Klausimas šiuo metu išlieka, ar egzistuoja bent minimalus potencialas, kad Palestinos valstybė atsiras, nes visos konflikto šalys turėtų tam pritarti. Deja, kaip mes ir matome iš neseniai įvykdytos Irano atakos prieš Izraelį, tokios valstybės sukūrimas yra sunkiai įsivaizduojamas.

A. Mazuronis: Nemanau, kad Palestinos valstybės įkūrimas padėtų išspręsti regione tvyrančias įtampas. Priešingai, manau, kad toks tarptautinės bendruomenės elgesys tik paaštrintų ir dar labiau eskaluotų padėtį regione. Reikia ieškoti kitų būdų, kaip, visų pirma, rasti taiką ir po to kažkokį būdą, kaip egzistuoti arabams greta Izraelio.

G. Nausėda: Tarptautinei bendruomenei šiuo metu svarbiausia deeskaluoti situaciją regione, pasiekti, kad būtų paleisti visi pagrobti Izraelio įkaitai ir sklandžiai suteikta humanitarinė parama Gazos Ruožo gyventojams. Kol vyksta intensyvus karas ir situacija toliau eskaluojasi Vidurio Rytuose, svarstyti aktyvius žingsnius dėl Palestinos pripažinimo nėra tikslinga. Dabar aktualiausias humanitarinis aspektas, kad Gazos gyventojai galėtų gauti gyvybiškai svarbias paslaugas ir būtų išlaisvinti visi pagrobti „Hamas“ įkaitai. Sudėtinga numatyti, kaip kis situacija Vidurio Rytuose per artimiausius penkerius metus. Šiuo metu JT Saugumo taryboje svarstytas klausimas dėl Palestinos narystės JT rezultato nedavė (JAV vetavo).

I. Šimonytė: Negali būti brėžiamas laiko rėžis pripažinimui, tačiau ne sąlygos. Apskritai paėmus, dviejų valstybių sprendimas atrodo vienintelis racionalus, juoba, kad dėl jo nutarta prieš dešimtmečius. Visgi, neįmanoma įsivaizduoti kad „Hamas“ valdomoje teritorijoje imtų rastis valstybingumo požymiai, kurių pagrindu būtų galima kalbėti apie valstybę Vakarų krante ir Gazos ruože.

E. Vaitkus: Ne. Pritarčiau pripažinimui per dvejus metus. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) narė Lietuva turi vykdyti JTO sprendimą dėl dviejų valstybių įkūrimo – Izraelio ir Palestinos.

I. Vėgėlė: Pabrėžiu, kad Vakarų pasaulis galėjo išvengti konfliktų, jei būtų nuosekliai laikęsis dviejų valstybių politikos. Tačiau turime suprasti, kad Gazą kontroliuoja Irano remiama organizacija „Hamas“, visiškai neseniai įvykdžiusi teroro aktus prieš civilius gyventojus. Strateginis tikslas – kuo greičiau baigti karą ir stabdyti politikų veiksmus, kurie kelia rūpestį humanitarinės teisės požiūriu. Tuomet būtina grįžti prie taikaus konflikto sureguliavimo, siekiant sutarimo tarp Izraelio ir Palestinos.

D. Žalimas: Šiuo metu nematau prielaidų Palestinos valstybės pripažinimui. Ar jos gali atsirasti per artimiausius penkerius metus, nespėliosiu. Manyčiau, kad Palestinos valstybės pripažinimas gali būti įmanomas tik tada, kai ji vienareikšmiškai pripažins Izraelio teisę egzistuoti ir iš bet kurios jos dalies valdymo bus eliminuota teroristinė Hamas organizacija. Apskritai palestiniečių teise į apsisprendimą neabejoju, ji kartu su dviejų valstybių (Izraelio ir Palestinos) koegzistavimu vienareikšmiškai pripažįstama pagal tarptautinę teisę. Tačiau, kaip matome jau dešimtmečius, Izraelio ir Palestinos konfliktas realių paprastų sprendinių kol kas neturi. Reikia tikėtis, kad neapykanta po truputį bus nugalėta noro gyventi ir taikiai sugyventi.

R. Žemaitaitis: Taip. Pirma ji turi tapti JTO nare.

Ar Lietuva turėtų besąlygiškai remti JAV užsienio politiką?

G. Jeglinskas: Žodis besąlygiškai yra labai ultimatyvus. Besąlygiškai – tikrai ne, nes mūsų užsienio politika turi būti paremta Lietuvos žmonių interesais. Bet turime suprasti dabartinę geopolitinę situaciją ir įvertinti tai, kad prieš 34 metus Lietuva atgimė po JAV hegemoniniu skėčiu. Mūsų šalies saugumas daugeliu atvejų priklauso nuo JAV, kurios vaidmuo pasaulyje, o kartu ir NATO, šiuo metu yra nepamainomas.

Dabar Vakarų demokratijoms ir visai geopolitinei santvarkai kyla naujos egzistencinės grėsmės iš Rusijos, Kinijos, Irano ir t. t. Jei pasaulinė tvarka keisis iš hegemoninės į daugiapolinę, Lietuvai kiltų egzistencinė grėsmė. Todėl Lietuvos interesas – stipri, demokratines vertybes ir globalią tvarką palaikanti JAV. Žiūrint iš šios perspektyvos, turime dirbti su visomis JAV administracijomis ir visais lygmenimis siekti dar glaudesnių santykių.

A. Mazuronis: Lietuva turėtų remti JAV užsienio politiką tiek, kiek JAV tarptautinė politika atitinka mūsų ekonominius, karinius, saugumo bei politinius interesus. Jei JAV sprendimai taptų mums nenaudingi ar net žalingi, žinoma, kalbėti apie bet kokį tokių veiksmų palaikymą būtų neprotinga.

G. Nausėda: Ryšiai su JAV visuomet bus aukščiausios strateginės svarbos prioritetas Lietuvai, nes tai mūsų saugumo garantas. Sąjungininkės yra įsipareigojusios remti viena kitą bet kokios grėsmės akivaizdoje Šiaurės Atlanto sutartimi. Nepamirškime, kad JAV vaidmuo Lietuvos valstybingumo istorijai buvo lemiantis, įskaitant ir paramą Lietuvos euroatlantinės integracijos kelyje. Dėka to šiandien esame saugūs. Lietuva buvo ir bus stiprių transatlantinių saitų ir jų nepakeičiamumo advokatė – nepriklausomai nuo to, kas šeimininkaus Baltuosiuose Rūmuose po JAV prezidento rinkimų.

Turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad JAV dėmesys Lietuvai ir mūsų regionui nemažėtų. Įskaitant ir nepertraukiamą JAV karinių pajėgų buvimą Lietuvoje – stipriausią ir patikimiausią atgrasymo faktorių.

I. Šimonytė: Lietuva turi remti tas užsienio politikos iniciatyvas, kurios labiausiai atitinka jos interesus ir vertybes. Mūsų vizija ir interesai į saugumo klausimus dažniausiai sutampa su mūsų strateginės partnerės vertinimais ir tikslais.

E. Vaitkus: Besąlygiškai, tai yra, aklai, remti kitos valstybės politiką gali tik visiškai priklausoma valstybė, vasalė. Mano siekis, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe ir vykdytų savo užsienio politiką tik Lietuvos žmonių, o ne kitos užsienio valstybės, labui.

I. Vėgėlė: JAV yra strateginė Lietuvos partnerė, didžiausia NATO sąjungininkė ir kertinis mūsų saugumo garantas, todėl JAV užsienio politika Lietuvai itin svarbi. Ją remiame visur, kur tai atitinka Lietuvos interesus.

Lietuva turėtų besąlygiškai siekti naudos savo žmonėms, bendruomenėms verslams, t. t. Stiprus JAV įsipareigojimas Centrinės ir Rytų Europos saugumui yra viena iš sąlygų pasiekti šį tikslą. Dėl to Lietuvai yra naudinga dėti visokeriopas pastangas, kad užtikrintume tokį JAV įsipareigojimą.

D. Žalimas: Lietuvos užsienio politika pirmiausia turi tarnauti mūsų nacionaliniams interesams. Todėl negali būti besąlyginės paramos jokios kitos valstybės užsienio politikai. Tačiau JAV yra svarbiausia strateginė Lietuvos partnerė, nuo kurios dalyvavimo labiausiai priklauso mūsų nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tad į JAV interesus visada turi būti deramai atsižvelgiama formuojant ir vykdant mūsų užsienio politiką. Vis dėlto „deramai atsižvelgiama“ nereiškia „besąlygiškai remti“, ir gali būti tokių situacijų, kai remti gali tekti iš dalies arba palaikyti net priešingą (tarkim, ES) poziciją.

R. Žemaitaitis: Ne, nes jie žaidžia savo žaidimus, ir dažnai ieško tik savo asmeninių finansinių interesų. Tai parodo, kaip jie gina Izraelį oro sistemomis, o Ukraina, sako, nėra jų interesas.

Kas turėtų atstovauti Lietuvai EVT: prezidentas, premjeras ar abu?

G. Jeglinskas: Prezidentas, kurio pareiga užtikrinti politinį stabilumą šalies viduje ir esant reikalui, atskirais klausimais deleguoti premjerą į EVT. 

A. Mazuronis: Tam tikrais klausimais – prezidentas, tam tikrais klausimais – ministras pirmininkas.

G. Nausėda: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 metais, Lietuvos prezidentas dalyvauja EVT susitikimuose, kuriuose nustatomos ES politikos kryptys. Jei būsiu išrinktas, ir toliau ginsiu šią konstitucinę teisę ir pareigą atstovauti Lietuvai EVT.

I. Šimonytė: Premjeras, nes dauguma EVT svarstomų ES klausimų yra susiję su vyriausybės kompetencijos sritimis. Europos Sąjunga nėra joks „užsienis“. Pozicijos EVT, kaip ir kitose tarybose, yra ruošiamos Vyriausybės ir Seimo mandatuojamos, o užtikrinti mandato laikymąsi, kai Lietuvai atstovauja prezidentas, yra teisiškai neįmanoma, kai tuo tarpu ministro pirmininko ar ministro atveju tai visiškai aiški procedūra pagal Seimo statutą.  

E. Vaitkus: Prezidentas arba jo deleguotas asmuo, priklausomai nuo to, kokie klausimai svarstomi.

I. Vėgėlė: Atstovavimas Lietuvos valstybei aukščiausiu lygiu bei pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas yra prezidento prerogatyva. Todėl EVT turėtų ir toliau atstovauti prezidentas. Tam tikrais klausimais prezidentas, jo sprendimu, galėtų pavesti premjerui atstovauti Lietuvai.

D. Žalimas: Daugiausia – premjeras. Mano požiūriu, Lietuvos atstovavimas EVT turi atitikti Konstitucijos logiką (bent jau kol Konstitucinis Teismas neišaiškino kitaip), o ne būti sprendžiamas vadovaujantis asmeninėmis prezidento ambicijomis. Konstitucijos logiką matau tokią: pagal ją ES reikalai nėra grynai tik užsienio politikos klausimai, didelė jų dalis priklauso Vyriausybės kompetencijai. Todėl ministro pirmininko dalyvavimas EVT atrodo labiau konstituciškai pagrįstas ir tikslingas. Prezidento dalyvavimas atrodytų logiškas EVT svarstant bendros užsienio ir saugumo (bei gynybos) politikos klausimus, kur jo konstituciniai įgaliojimai apima svarbiausių sprendimų priėmimą.

Tokiu būdu įmanomas toks variantas, kai Lietuvą EVT atstovautų abu pagal savo kompetenciją – prezidentas ir ministras pirmininkas. Jeigu toje pačioje EVT būtų svarstomi jų abiejų kompetencijai priskirti klausimai, Konstitucija įpareigoja juos – prezidentą ir ministrą pirmininką – bendradarbiauti ir susitarti, kuris vyktų į EVT.

R. Žemaitaitis: Dalintis. Jei užsienio ir gynybos klausimai – prezidentas, jei ūkiniai – premjeras.

Ar Lietuva turėtų atnaujinti politinius kontaktus su Rusija, Baltarusija, Kinija? Jei taip, kokiame lygyje?

G. Jeglinskas: Ne. Rusija ir Baltarusija yra šalys agresorės, iš esmės kartu pradėjusios karą prieš Ukrainą. Pirmas dalykas, kurį turime padaryti – užtikrinti Ukrainos pergalę, o kol Ukraina kovoja visų mūsų karą, apie jokius politinius kontaktus su šalimis agresorėmis kalbų negali būti. Visiems, kurie ragina draugauti su Kinija dėl jo ekonominio potencialo, galiu pasakyti, kad tai yra muilo burbulas, kuris bliūkšta, o jos ketinimai „susigrąžinti“ Taivaną rodo, kad ji ne tik nesilaiko tarptautinės pasaulio tvarkos taisyklių, bet ir atvirai grasina Vakarų demokratijoms. Todėl Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu turi būti suderinta su sąjungininkais, ypač JAV.

A. Mazuronis: Kalbėti apie kažkokius santykių atnaujinimus, kol Rusija su Baltarusijos režimo pagalba vykdo karą Ukrainoje yra neįmanoma. Su Kinija privalėtume atnaujinti diplomatinius santykius ambasadorių lygyje. Privalome siekti atgaivinti ekonominį bendradarbiavimą. Kol Vokietijos, Prancūzijos ir kitų ES valstybių vadovai ieško būdų, kaip aktyviau prekiauti su Kinija, mūsų bet kokia kitokia pozicija yra žalinga tiek mūsų ekonomikai, tiek mūsų žmonėms.

G. Nausėda: Šios trys šalys nėra tapačios. Su Kinija aktyvius politinius kontaktus palaiko ir mūsų sąjungininkai, tai parodo intensyvūs pastarojo meto vizitai. Lietuvai, pirmiausia, reikia atkurti diplomatinį atstovavimą abejose valstybėse – atstatyti ambasadorių lygmens atstovavimą. Diplomatija yra veikimo instrumentas ginant savo interesus. Ėjimas į dialogą nereiškia, kad turi būti daromi kompromisai dėl tarptautinių taisyklių, tarptautinės teisės pažeidimų ar ypač nacionalinio saugumo sąskaita. Dialogas galimas tik remiantis abipuse pagarba ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymu.

Šiandieniniame geopolitiniame ir saugumo kontekste dialogas su Baltarusijos režimu sunkiai įsivaizduojamas. (...) Bendravimas su režimu prieštarautų Baltarusijos demokratinei vizijai. Su Rusija, kuri prieš suverenias kaimynes naudoja brutalią karinę jėgą arba ja grasina, politiniai kontaktai yra neįmanomi. Dabar reikia skubiai pasirengti Rusijos suvaržymo, apribojimo ir sulaikymo strategiją/planą ir sutarti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis ir būdais tą būtų galima padaryti. (...)

I. Šimonytė: Esamo lygio kontaktų palaikymas su minimomis valstybėmis, manau, yra pakankamas tam, kad būtų įmanoma spręsti kasdienius iššūkius. Bendravimo lygio pakėlimas aukštesniu lygiu su Rusija ar Baltarusija nebūtų niekuo pagrįstas, nes Rusija užpuolė Ukrainą, o Baltarusija yra Rusijos bendrininkė šiame kare. Diplomatinių santykių su Kinija pažeminimas įvyko Kinijos iniciatyva, todėl ir keisti situaciją įmanoma tos pačios pusės iniciatyva.

E. Vaitkus: Taip, aukščiausiame lygyje, kad būtų užtikrintas visapusiškas Lietuvos saugumas.

I. Vėgėlė: Istoriškai Rusija yra grėsmė Lietuvai, ji ne kartą buvo okupavusi Lietuvą. Putino pasakymas, kad didžiausia XX a. tragedija yra Sovietų Sąjungos žlugimas, patvirtina, kad Rusijos valdžia kelia grėsmę. Politiniai aukšto lygio kontaktai su valstybe agresore, sukėlusia karą Europoje, okupavusia suverenios Ukrainos valstybės teritoriją, šiuo metu neįmanomi nei politiniu, nei moraliniu požiūriu.

Kas yra Baltarusija? Lukašenkos režimas ar žmonės? Šiuo metu Baltarusija realiai yra tapusi Rusijos provincija. Bet kas įstūmė Baltarusiją į Rusijos glėbį? Tai buvo ir mūsų politikų – šios valdančiosios daugumos – veiksmų pasekmė. Tenka apgailestauti, kad šiai konservatorių politikai pritarė prezidentas. Šios šalies valdantysis režimas atsakingas už nuolatinę paramą Rusijos agresijai, už grubius demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimus, taip pat hibridinius išpuolius prieš Lietuvą bei kaimynines šalis, tarp jų – pasitelkiant migrantus iš trečiųjų šalių. Kita vertus, privalome turėti ilgalaikę santykių su Baltarusija strategiją – juk negalime visam laikui susitaikyti su tuo, kad Rusijos siena realiai yra ir bus 40 km nuo Vilniaus. Todėl būsime priversti galvoti apie selektyvių ekonominių kontaktų atnaujinimą (užtikrinant, kad nebūtų apeinamos sankcijos Rusijai, t. t.). Lietuva yra suinteresuota, kad ši valstybė išsaugotų bent minimalų savarankiškumą ir nebūtų galutinai praryta Rusijos. Todėl ateityje neturėtume atmesti tikslinių politinių kontaktų žemesniame lygyje konkretiems dvišaliams klausimams spręsti.

Politinių kontaktų su Kinija atnaujinimas ir apskritai santykių normalizavimas yra Lietuvos interesas. Pakeiskime atstovybės pavadinimą į Taipėjų, ir bandom normalizuoti ekonominius santykius su Kinija. Aišku, atsižvelgdami į nacionalinio saugumo specifiką.

D. Žalimas: Akivaizdu, kad ne. Apskritai visos trys valstybės yra įvardijamos kaip keliančios grėsmę nacionaliniam saugumui, kartu ir tarptautinei taikai. Kiek tai susiję su Rusija ir Baltarusija, atkurti buvusius politinio bendradarbiavimo nėra jokių prielaidų, kol tęsiasi agresija prieš Ukrainą ir nusikaltimai žmoniškumui Baltarusijoje. Kiek tai susiję su Kinija, ne Lietuva atsakinga už santykių su Kinija pabloginimą, ne Lietuva pirmoji ir turėtų dėti pastangas jiems atkurti.

R. Žemaitaitis: Taip. Su Rusija – per piliečius Lietuvoje pradėti diskutuoti, kad mes nesame prieš rusų tautą, su Baltarusija – vykdomosios valdžios lygmenyje, su Kinija – prezidentas turi aukščiausiu lygiu.

Ar pritariate Lietuvos sprendimui apgręžti migrantus pasienyje, net jei tai gali prasilenkti su ES teise?

G. Jeglinskas: Taip. Pirmiausia turime užtikrinti mūsų šalies ir žmonių saugumą. Taip pat turime stiprinti institucijas, kurios turi turėti pajėgumus ir resursus, kad sugebėtų kovoti su tokio masto hibridinėmis atakomis prieš Lietuvą.

A. Mazuronis: Su ES teise prasilenkia kaimyninio režimo sprendimas naudoti žmonės kaip hibridinio karo kulkas prieš mus siekiant paveikti politinius sprendimus tiek mūsų šalyje, tiek ir visoje ES. Todėl bet koks atsakas į tokio pobūdžio agresyvius veiksmus yra pateisinamas. Pirma, yra nacionalinio saugumo interesai. Visa kita po to. Mes gynėme, kad ir pavėluotai, ne tik savo, tačiau visos ES išorines sienas. Atstūmimo politiką reikėjo pradėti taikyti nuo pat pirmų hibridinės atakos pradžios dienų.

G. Nausėda: Sudėtingame šiandieniniame geopolitiniame kontekste, priimant vieną ar kitą sprendimą vadovaujamasi visų pirma nacionalinio saugumo interesais. Tuo labiau, kad tiek Baltarusijos, tiek Rusijos režimai vykdė hibridines atakas ir instrumentalizavo migrantus.

Nuo pat hibridinių atakų pradžios, akcentavau ES išorinių sienų apsaugos svarbą ir siekiau, kad nelegalios migracijos instrumentalizavimas taptų ES teisyno dalimi. Pavyko pasiekti, kad Europos Komisija finansuotų fizinio barjero Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje stebėjimo sistemas. (...)

Pritariau ir pritariu sprendimui apgręžti migrantus pasienyje. Lietuvos krizės suvaldymo priemonės turi būti adekvačios jos priežastims, kritiniams veiksniams daromai žalai. Situacija Lietuvos pasienyje buvo prieš Lietuvą ir ES nukreipta Baltarusijos keršto operacija, kurią įgyvendino Baltarusijos režimo tarnybos. Lietuva nuosekliai siekia, kad valstybės savigyna nuo intstrumentalizuotos migracijos atitiktų ES teisę.

I. Šimonytė: Pritariu tokiam Lietuvos sprendimui, kuriuo buvo siekiama reaguoti į migracijos instrumentalizavimo procesą, kuris dabar jau pripažintas ir ES mastu. Žmogaus teisė kirsti sieną ir atsidurti kitoje valstybėje nėra besąlygiška. Yra labai aiškūs pagrindai, principai, pagal kuriuos žmonės privalo būti priimami. Šių principų pagrindu Lietuvoje jau sudarytos legalios migracijos, prieglobsčio prašymo ir jo suteikimo tvarkos.

E. Vaitkus: Ne. Lietuvos įstatymų ir tarptautinių įsipareigojimų, o tuo labiau – Lietuvos Konstitucijos, būtina laikytis ir jų nepažeidinėti. Jei įstatymai nepatinka – keiskime juos. Jei tarptautiniai įsipareigojimai nebetinka – pasitraukime iš šių tarptautinių įsipareigojimų ir susitarimų. Tuo labiau, kad ir ES neturi aiškios politikos šiuo klausimu.

I. Vėgėlė: Mano principas – kiekviena nepriklausoma valstybė turi teisę ginti savo teritorinį integralumą ir visuomeninę darną nuo nedraugiškų jėgų finansuojamos migrantų invazijos.

Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi pilną teisę užtikrinti savo išorinių sienų apsaugą ir pati spręsti, kokius asmenis įsileist į savo teritoriją. Trečiųjų šalių piliečiai, mėginantys neteisėtai kirsti išorinę sieną, kelia grėsmę mūsų valstybės saugumui. Visgi turime matyti skirtumą tarp pabėgėlių, teisėtai prašančių politinio prieglobsčio, ir Rusijos bei Baltarusijos režimo vežamų nelegalių migrantų, lipančių per sieną.

D. Žalimas: Pačiam sprendimui apgręžti migrantus pritarčiau, jeigu tai yra instrumentalizuota masinė migracija, organizuota kaimyninio autoritarinio režimo. Tačiau akivaizdu, kad galima pritarti tik teisėtiems sprendimams – todėl ypač svarbu, kad apgręžimas būtų reguliuojamas ir vykdomas teisėtai, taigi ir neprasilenkiant su ES teise, kurią tinkamai įgyvendinti yra mūsų konstitucinis imperatyvas. Tai galima pagal ES teisės nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo bendrųjų prieglobsčio teisės nuostatų dėl nacionalinio saugumo interesų. Kartu turi būti paisoma tokių svarbiausių žmogaus teisių, kaip teisė į gyvybę ir apsauga nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio. Naujasis ES migracijos ir prieglobsčio paktas yra mėginimas nustatyti taisykles, reglamentuojančias atsaką į instrumentalizuotą migraciją, prie kurių reikės adaptuoti migrantų apgręžimą.

R. Žemaitaitis: Pritariu. Jei Lietuvoje bus tinkamai sureguliuoti teisės aktai, nereikės prasilenkti su ES teise. Dauguma migrantų yra ekonominiai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų