Anksčiau publikuotame rašinyje apie seseris Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę pasakota, kaip jos stovėjo prie nepriklausomybės ištakų, apie jų gyvenimą Lietuvoje. Antroji rašinio dalis – apie moterims tekusią emigrančių dalią.

Išgelbėjo vairuotojas

Primename, kad visa tai parašyta Ingridos Jakubavičienės monografijoje "Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė".

1938–1939 m. J.Tūbelienei buvo labai skaudūs – jos vyras, visiškai netausojęs savo sveikatos bei ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė. Šeima liko be pagrindinio maitintojo, nes J.Tūbelienė anuomet jau niekur nedirbo. Netrukus užgriuvo kita nelaimė – okupacija. Kai jos sesers Sofijos Smetonienės šeima jau pirmąją sovietų okupacijos dieną paliko Lietuvą, Jadvyga neskubėjo to daryti. Ji manė, kad sovietai nelies našlės su septyniolikmete dukra.

Deja, J.Tūbelienė smarkiai klydo. Vėliau paaiškėjo, kad ji buvo įtraukta į NKVD sudarytą likviduotinų asmenų sąrašą.

Tai nujautė buvęs J.Tūbelio asmeninis vairuotojas, kuriam pavyko įkalbėti našlę skubiai palikti okupuotą Lietuvą.

Apgalvotas prezidento sprendimas

Prezidentas Antanas Smetona naktiniame Vyriausybės posėdyje, kai buvo priimtas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už karinį pasipriešinimą sovietų kariuomenei. Deja, taip galvojančiųjų Vyriausybėje buvo mažuma.

Priėmus SSRS ultimatumą, prezidentas su šeima nutarė išvykti, bet neatsistatydinti. Tai buvo apgalvotas A.Smetonos žingsnis – ministras pirmininkas Antanas Merkys, likęs eiti jo pareigas, pagal 1938 m. Konstituciją neturėjo teisės pasirašyti dokumentų, pražūtingų Lietuvos valstybei. Tačiau toks prezidento sprendimas neapsaugojo valstybės nuo jai jėga primestų, Lietuvos Konstituciją laužančių sprendimų, nors ir apsunkino sovietų pastangas teisiškai inkorporuoti Lietuvą į SSRS.

Sofija atvažiavo sunkvežimiu

A.Smetona nujautė artėjančią okupaciją – kelios dienos prieš šį įvykį jis išsiuntė žmoną į Užugirį surinkti būtiniausių daiktų, jei tektų trauktis iš Lietuvos ir užsienyje suformuoti egzilinę Vyriausybę.

Kai 1940 m. birželio 15-ąją mūsų Vyriausybė priėmė SSRS ultimatumą, prezidentienė su daiktais sunkvežimyje vėlų tos pačios dienos vakarą iš Užugirio atvažiavo į Kybartus. Ten pat atvyko ir likę šeimos nariai.

Situacija pasienyje buvo  įtempta. Lietuvos kariškiai ir šauliai Kybartuose laikė atsukę šautuvus į savo prezidentą. A.Smetoną lydėjęs gen. Kazys Musteikis nieko nelaukęs peršoko pasienio užkardą ir vokiečių pasieniečiams paaiškino, kokie asmenys pageidauja pereiti sieną.

Prezidentui buvo patarta nedelsiant aplinkiniais takais pereiti sieną nelegaliai, o atsidūrus Vokietijos pusėje oficialiai paprašyti prieglobsčio. Taip ir buvo padaryta ties Eitkūnais.

Šeimai trukdė išvažiuoti

Naktį į Kybartus atvažiavo Lietuvos Vyriausybės delegacija ir ėmė įkalbinėti A.Smetoną grįžti. Įdomu, kad delegacija pirmiausia su tokiu prašymu kreipėsi į S.Smetonienę, kuri atsakė, kad prezidentas jokiu būdu to nedarysiąs.

Tuo metu ji su sūnaus ir dukros šeimomis niekaip negalėjo gauti oficialaus Vyriausybės leidimo išvykti iš Lietuvos. Pagaliau po kelių valandų telefono pokalbių su aukščiausiais šalies pareigūnais Marijai Smetonaitei pavyko išgauti tokį leidimą.

Kadangi Vokietija anuomet nenorėjo gadinti santykių su SSRS, atvykusią į jų šalį Smetonų šeimą apstatė gestapo pareigūnais ir draudė be leidimo net į gatvę išeiti. Tad vienintelis iš trijų Baltijos valstybių išlikęs gyvas ir laisvas prezidentas pradėjo rūpintis šeimos išvykimu į JAV.

Šaltas dušas JAV

Po ilgos kelionės laivu į Niujorką Smetonų laukė nauji nemalonumai – Lietuvos pasiuntinybei vadovavęs Povilas Žadeikis "nerado" keturių aukštų, 31 kambario pasiuntinybės pastate vietos prezidento šeimai laikinai apsistoti. Tačiau P.Žadeikis, anot Sofijos, "šiek tiek pakrutėjo" Jungtinėse Valstijose užšaldytų Lietuvos pinigų klausimu – prezidentui buvo skirta lėšų pragyvenimui, kurių dalį jis atiduodavo žmonos seseriai Jadvygai su dukterimi, kol šios atsistojo ant kojų.

I.Jakubavičienės monografiją recenzavęs prof. dr. Juozas Skirius, tyrinėjęs P.Žadeikio korespondenciją, aptiko dokumentų, kad pasiuntinys vis dėlto rūpinosi A.Smetonos šeimos apgyvendinimo reikalais.

Padėjo lietuvis verslininkas

Daugiausia Smetonų šeimai pagelbėjo JAV lietuvis verslininkas Juozas Bachunas – 1941 m. pavasarį prezidentas su šeima apsigyveno jo vasarvietėje "Tabor fermoje", Mičigano valstijoje. Įdomu tai, kad ši įspūdinga ferma vėliau tapo prezidento Valdo Adamkaus nuosavybe.

Iš pradžių Smetonų šeima, išvykusi su nedidele suma kišenėje, vertėsi gana sunkiai. Sofijai reikėdavo gerokai pasukti galvą rengiantis į oficialius priėmimus – jos spintoje kabėjo vos keli atsivežti išeiginiai drabužiai. Tad Smetonų šeima pradėjo vis rečiau lankytis įvairiuose aukšto lygio renginiuose, apsigyveno viename name Klivlande drauge su sūnaus Juliaus, dirbusio fabrike, šeima. Buvusi prezidentienė prižiūrėjo vaikaičius, plovė indus, dirbo kitus kasdienius darbus.

Lemtingas gaisras

1944 m. sausio 9-osios rytą Klivlando name, kur gyveno abi Smetonų šeimos ir viena amerikiečių šeima, kilo gaisras. Jį JAV laikraščiai aprašė pirmuosiuose puslapiuose. Prezidento sūnus ir žmona išbėgo iš namo neapsirengę, o štai A.Smetona, leisdamasis laiptais žemyn, sumanė grįžti pasiimti kailinių. Jis po ką tik persirgto gripo dar jautėsi per silpnas išeiti laukan neapsirengęs. S.Smetonienė, nuskubėjusi į pirmąjį aukštą, ten laukė nusileidžiančio laiptais vyro, tačiau atbėgusi kaimynė ištempė ją jėga iš gaisro apimtos zonos. Į gaisravietę grįžęs sūnus Julius mėgino gelbėti tėvą, tačiau buvo priverstas palikti dūmuose paskendusį namą basas ir vienmarškinis – tai aprašė Juozas Tysliava, atvažiavęs į A.Smetonos žūties vietą.