„Vis dėlto kuo daugiau kalbėsime apie tai, kad moterų įgalinimas teiks naudą ekonomikai, tuo natūraliau visuomenė priims tą klausimą. Juk ir tyrimai patvirtina, kad įmonės, kurių valdybose įvestos kvotos ir yra lyčių pusiausvyra, rodo geresnius veiklos rezultatus, gauna didesnį pelną“, – pastebi E. Krinickienė.

Moterų parlamentuose daugėja labai iš lėto

Jeigu taip atsitiktų, kad rudenį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton būtų išrinkta, ji taptų ne tik pirmąja prezidente moterimi šalies istorijoje. Tai taip pat reikštų, kad trims dažnai įtakingiausiomis laikomos valstybėms – JAV, Jungtinei Karalystei ir Vokietijai – vadovauja moterys. Kai kurie kalba ir apie Marine Le Pen – Prancūzijos politikę, galinčią prisijungti prie H. Clinton, Theresos May ir Angelos Merkel.

Politologai pastebi, kad toks trejetukas ar ketvertukas būtų labai nepalankus Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui, kuris neretai pašiepiamas kaip bijantis moterų, o prie vadovių besijaučiantis nejaukiai. Panašu, kad ir V. Putiną palaikantis respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas čia turėtų problemų, mat per savo rinkimų kampaniją, be kitų dalykų, pagarsėjo ir seksistiniais pasisakymais bei nepagarba moterims žurnalistėms.

Dar prieš kiek daugiau nei 100 metų šiek tiek daugiau nei pusė planetos gyventojų negalėjo ne tik priklausyti bent kiek politiškoms draugijoms, bet ir neturėjo teisės išrinkti asmenų, kurie jiems atstovautų valdžioje. Moterys, sudarančios maždaug 52 proc. Žemės gyventojų, balsavimo teisę pirmiausia įgavo Naujojoje Zelandijoje. Tada piketais, bado streikais, net ir piktinantis aplinkiniams, moterys įrodė, kad demokratija negali egzistuoji, jei pusei gyventojų yra atimtos balsavimo teisės. Nuo balsavimo į pačią politiką – taip padėtis pasikeitė nuo tų laikų, tačiau iki šiol politika išlieka vyrų profesija tiek statistiškai, tiek rinkėjų nuomone.

Mykolo Romerio universiteto Lyčių tyrimų laboratorijos vadovė Eglė Krinickienė sako, kad moterų parlamentuose daugėja labai iš lėto: ir pačios moterys nėra ypač linkusios eiti į politiką, ir rinkėjai nelinkę labai balsuoti už moteris kandidates. Tai lemia lyčių vaidmenų stereotipai, kurie mūsų visuomenėje vis dar įsišakniję, priimami iš inercijos, perduodami iš kartos į kartą.

„Būtent šie stereotipai priskiria moteriai globos, rūpybos funkcijas namų ūkiuose, o vyrui – visuomenininko, šeimos maitintojo, sprendimų priėmėjo vaidmenį. Tai galėtų paaiškinti, kodėl rinkėjai labiau linkę balsuoti už vyrus. Be to, net pačios moterys nėra linkusios demonstruoti solidarumo moteriškos lyties kandidatėms ir dažniausiai balsuoja už vyrus kandidatus“, – neslepia E. Krinickienė.

Kita vertus, pastebi ji, moterys pačios nėra linkusios eiti į politiką – jos linkusios iš inercijos save nuvertinti ir tokiu būdu apriboja savo pačių galimybes: „Tai moterų savivertės klausimas, kuris turėtų būti keliamas, juk moterys labiau išsilavinusios už vyrus. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje per 60 proc. universitetų absolventų sudaro moterys.“

Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje – vidutiniokė

Jungtinių Tautų statistika rodo, kad per paskutinius 20 metų moterų valstybės parlamentuose beveik padvigubėjo, tačiau jos vis tiek sudaro tik kiek daugiau nei penktadalį. 45 proc. parlamento (daugiausia Europoje) moterys sudaro Švedijoje, panaši situacija ir kitose Skandinavijos šalyse, kiek mažiau Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje. Būtent Skandinavija dažnai ir laikoma demokratinių vertybių ir laisvių pavyzdžiu.

Lyčių lygybės klausimais šios šalys taip pat pirmauja. Štai Norvegija buvo viena pirmųjų šalių, leidusių moterims balsuoti. Skandinavijoje skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų – mažiausias pasaulyje, o dirbančių moterų skaičius – didžiausias. Pavyzdžiui, Danijoje jis menkai tesiskiria nuo vyrų: dirbančių moterų yra 72 proc., o vyrų – 79 proc. Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje politinės partijos 1970 m. įvedė lyčių kvotas, o tai lėmė padidėjusį parlamento narių vadovių skaičių.

Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje yra vidutiniokė. Sociologai pastebi, kad šalyse, ne išimtis ir Lietuva, vyrauja įsitikinimas, jog moterų įsitvirtinimas keliuose aukštuose šalies postuose įrodo lyčių lygybės egzistavimą, tačiau, ekspertų teigimu, tai neatspindi valstybės gyvenime vyraujančios tendencijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad moterų, užimančių aukščiausius postus politikoje, daugėja, todėl mes vis daugiau kalbame ir apie moterų dalyvavimą politikoje, ir apie lyčių lygybę.

„Bet labai svarbu suvokti, kad politinės lyderės, aukščiausius postus užimančios moterys nėra vienintelis elementas, kai kalbame apie moterų dalyvavimą politikoje. Jei kalbėtume apie atstovavimą parlamentiniu lygmeniu, pamatytume, kad moterų irgi šiek tiek daugėja, bet tendencija nėra tokia ryški, nes daugumoje pasaulio parlamentų moterys turi tik penktadalį vietų“, – kalba politologė.

Interesai skiriasi

„Bet moteris negali pakelti tokio svorio, kurį gali pakelti vyras“, – taip dažnas atkerta išgirdęs žodį „feminizmas“. XIX a. atsiradęs judėjimas, kovojantis už lygias teises, iki šiol dažnai suvokiamas kaip kažkas neminimo, o dalis žmonių yra linkę nuo jo atsiriboti. Vis dėlto dalis šių žmonių gyvenime vadovaujasi būtent feminizmo idėjomis: palaiko mintį, kad į darbą turėtų būti priima pagal gabumus, o ne pagal lytį, kad tą patį darbą dirbantys turėtų uždirbti tiek pat, nepriklausomai nuo lyties.

Statistika rodo, kad šiuo metu tą patį daranti moteris uždirbs penktadaliu mažiau, tačiau tie patys rodikliai rodo, kad vis dėlto daugiau moterų nei vyrų turi aukštąjį išsilavinimą. Specialistų teigimu, būtent didesnė dalis moterų parlamentuose padėtų spręsti dėl lyčių stereotipų atsiradusias problemas. Pastebima, kad šalyse, kuriose daug dėmesio skiriama lyčių lygybei užtikrinti, priimami įstatymai labiau subalansuoti, skiriamas didesnis dėmesys socialiniams klausimams.

Pasak E. Krinickienės, interesų ratas, kuriam atstovauja vyrai politikai ir moterys politikės, yra labai skirtingas: „Moterys politikės dažniausiai teikia prioritetą socialinės politikos, šeimos politikos, pagyvenusių žmonių priežiūros, sveikatos apsaugos klausimams, kurie vyrams politikams nėra tokie aktualūs. Jiems labiausiai rūpi ekonomikos, užsienio politikos klausimai, stambiojo verslo interesai.“

Įsipareigojimas siekti lyčių lygybės

Grįžkime į prieš tai minėtą Skandinaviją. Štai Švedija, kur, kaip jau minėta, beveik pusė parlamentarių yra moterys, yra viena geriausių valstybių pasaulyje auginti vaikus dėl socialinės politikos vaikų atžvilgiu. Kiekvienas vaikas patenka į valstybinius darželius, o tėvai nemoka daugiau nei 3 proc. atlyginimo, mokesčiai tėvams apribojami iki 197 dolerių per mėnesį. Visus kitus mokesčius padengia valstybė, kuri ikimokyklinėms išlaidoms skiria 8,9 mlrd. dolerių – tai daugiau nei Švedijos kariniam biudžetui skiriama dalis.

Kitoje Skandinavijos šalyje – Norvegijoje – visos vaiko priežiūros atostogos yra apmokamos 100 proc. iki tol buvusio atlyginimo, o tėvai privalo pasiimti bent dvi savaites tėvystės atostogų. Troškimas padėti moterims išnaudoti jų potencialą yra įtvirtintas Norvegijos Konstitucijoje. Joje minima, kad kiekvienoje valdančiojoje taryboje bent 40 proc. jos narių turi sudaryti moterys.

Savanoriška politinių partijų kvotų sistema – taip Šiaurės šalys pasiekė dabar turimą lyčių lygybę parlamente. Tačiau ne visur kvotų įvedimas palaikomas. Dalis teigia, kad patekti į parlamentą moteris turėtų savo pastangomis, darbu ir srities išmanymu, o ne todėl, kad ji moteris. Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad 65 proc. visų žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra moterys, taigi argumentas, kad į politiką per kvotas patektų neišmanančios moterys, nėra visiškai teisingas.

D. Jakniūnaitė teigia, kad pasaulyje įrodyta, jog tai vienas efektyviausių būdų pasiekti lygų politinį atstovavimą ir jokie kiti būdai taip neveikia, kaip šis. Be to, jei pradedama sąmoningai galvoti ir kurti tam tikrus mechanizmus, kad moterų politikoje dalyvautų daugiau, jų ir dalyvauja daugiau. Taip pat labai svarbu, koks kvotų būdas pasirenkamas, pavyzdžiui, net konstitucijoje gali būti įrašyta, kad kažkoks moterų skaičius turi būti parlamente.

„Bet aš manau, kad vienas efektyviausių būdų, ką parodo ir Skandinavijos valstybių pavyzdys, yra savanoriškas pačių partijų įsipareigojimas siekti lyčių lygybės. Tai nėra koks nors botagas arba įstatymas, kuris priverčia tai daryti, – pačios partijos taip daro“, – pastebi politologė.

Pavyzdžiui, Švedijoje, sako ji, visos pagrindinės politinės partijos turi vienokį ar kitokį įsipareigojimą – būtent dėl to efektas ir buvo pasiektas ir yra pačių partijų sąmoningumo lygmuo. „Labai dažnai priekaištaujama, kad moterys, patekusios kažkokią sritį, tarkim, į politiką, per kvotas, jausis tarsi stigmatizuojamos, silpnesnės. Šį faktą labai svarbu įvertinti, bet manau, kad nauda, bent jau laikina, atsveria pasisakymą prieš kvotas“, – teigia D. Jakniūnaitė.

Moterų įgalinimas – nauda ekonomikai

Visai neseniai Japonijos sostinė savo vadove išsirinko buvusią gynybos ministrę Yuriko Koike. Pirmoji šalies istorijoje sostinės merė, be kitų užduočių, turės suvaldyti Tokijo finansines problemas prieš 2020 m. mieste vyksiančias olimpines žaidynes. Senajame žemyne taip pat daugėja lyderių – tai jau minėtos Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vadovės, Lietuvos ir Kroatijos prezidentės, Lenkijos pirmininkė, Romos merė.

Ekspertai teigia, kad daugiau moterų viešumoje reiškia ir tai, kad daugiau dėmesio skiriama ir lyčių stereotipų griovimui, o tai naudinga ne tik moterims, bet ir vyrams. Dar daugelio pasąmonėje gajus įsitikinimas, kad vyras turi išlaikyti šeimą, kad jis turi būti tvirtas, nerodyti emocijų, eiti aukštas pareigas, bet specialistai pastebi ir tiesioginį ryšys tarp lyčių nelygybės ir savižudybių.

„Kuo daugiau kalbėsime apie tai, kad moterų įgalinimas teiks naudą ekonomikai, tuo natūraliau visuomenė priims tą klausimą, – pabrėžia E. Krinickienė. – Juk ir tyrimai patvirtina, kad įmonės, kurių valdybose įvestos kvotos ir yra lyčių pusiausvyra, rodo geresnius veiklos rezultatus, gauna didesnį pelną.“

Lyčių lygybė, primena ji, – lygios moterų ir vyrų galimybės, išplaukiančios iš vyrų ir moterų skirtingumų – ir fiziologinių, ir psichologinių, ir emocinių, ir t. t. „Būtent dėl šių skirtybių ir kyla skirtingi moterų ir vyrų interesai, vartotojiška motyvacija. Tačiau jie privalo turėti lygias galimybes užsitikrinti ir pajamas, ir atstovauti savo interesams visuomeninėje ir politinėje plotmėje“, – įsitikinusi E. Krinickienė.