Kraštutinių dešiniųjų pergalės Europos Parlamento (EP) rinkimuose yra ne atsitiktinumas, o V. Putino politinių investicijų pasekmė, sako Seimo narys Petras Auštrevičius. „Manyčiau, tai sėkla, kurią norima auginti Europoje ir griauti Europą radikalų rankomis iš vidaus“, – pabrėžia jis.

Paprašytas pakomentuoti žemės drebėjimui prilyginamą radikalų pergalę EP rinkimuose, P. Auštrevičius pastebi, kad reikia pradėti nuo to, jog pastarieji rinkimai į EP sulaukė paties žemiausio per 35 metus Europos piliečių pritarimo. Balsavo tik 43,1 proc. rinkėjų – tai tikrai labai mažai. Seimo nario nuomone, susidomėjimas Europos projektu sumenko ir dėl 2008–2011 m. pasaulį sukrėtusios ekonomikos krizės: „Nusivylimas, didelis nedarbas, iliuzijų subyrėjimas kai kuriose valstybėse, kurios gyveno ne pagal kišenę ir manė, kad gali daryti ką nori...“

Kita vertus, pastebi P. Auštrevičius, pagrindinė euroskeptiškumo priežastis – nesusitvarkymas nacionalinėse valstybėse. „Pažiūrėkime, iš kur ateina didžiausios vadinamųjų populistų grupės. Vengrijoje – „Jobbik“ partija. Vengrijos ekonomika stagnuoja jau 7–8 metus. Prancūzijoje –„Nacionalinis frontas“. Kodėl? Tai lemia ekonominės priežastys. Italijoje – labai stipri europopulistų grupė „Šiaurės lyga“ (politinės ir ekonominės priežastys). Savo nacionalines nesėkmes jie bando aiškinti neveikiančia ES. Nors kaip tik reikėtų iš pradžių pažvelgti, kas nepadaryta namuose, ir susitvarkyti, o tada jau pateikti savo pasiūlymus, kaip ES geriau turėtų veikti“, – mano jis.

Pasak signataro Algirdo Saudargo, kraštutiniai dešinieji ir kraštutiniai kairieji yra protesto EP balsai: jie paprastai balsuoja prieš kokius nors bendrus Europos projekto gilinimo pasiūlymus. Tačiau visos Europos mastu, mano jis, rezultatų radikalai nepasieks, nes nėra vieningi – jie susivienija tik protestuodami. „Europos mastu juos vienija imigracijos politika (ne tik iš Trečiųjų šalių, bet ir ES viduje), – kalba A. Saudargas, – bet jos šaknys yra nacionalinės, jie rūpinasi savo nacionalinėmis valstybėmis. Kartu tai parodo ir ES prigimtį: Europa yra nacionalinių, tautinių valstybių junginys.“

Kraštutinių pergalė – puiki galimybė Rusijai

P. Auštrevičius neabejoja, kad radikalūs europarlamentarai gali tapti instrumentu Rusijai siekti savo tikslų. Tiesa, P. Auštrevičius atkreipia dėmesį, kad euroskeptikai skiriasi. Vienų netenkina pernelyg didelė ES reguliacija, kišimasis į smulkmenas, bandymas primesti tam tikrus sprendimus. Kiti atvirai skelbia, kad ES baigia savo egzistavimą, nebėra politinės ir ekonominės erdvės jai egzistuoti.

Būtent šio sparno atstovai dalyvavo kaip vadinamojo Krymo referendumo stebėtojai. „Jobbik“ – Vengrijos kraštutiniai, kurie yra naujas Europoje fašistuojantis elementas, „Nacionalinis frontas“, Belgijos kraštutinės partijos atstovai ir Graikijos populistinė partija“, – vardija P. Auštrevičius.

Jo nuomone, sąsajos tarp Kremliaus politikos ir minėtų partijų labai aiškios: bandymas abejoti Europa, kaip veikiančiu projektu, ir ardymas iš vidaus: „Pripažinkime, kad tos partijos turi savo atstovus EP. O Rusijos Dūmoje niekas iš europiečių neturi proeuropietiškai nusiteikusio sparno, kuris kalbėtų Europos naudai, atvirai kalbėtų apie Rusijoje esančias problemas, būtinus sprendimus ir pan. O jie turi stiprų sparną, stiprią ranką, kuri aktyviai dalyvauja Europos politikoje, todėl čia nėra atsitiktinumai. Manau, kad tai politinės investicijos. Jos remiamos, finansuojamos, pinigų tam reikalui negailima.“

Anot Seimo nario, kai kurių Europos kraštutinių dešiniųjų bandymas susitapatinti su V. Putino vyriausybe, juo pačiu kelia tam tikrų minčių. „Manyčiau, tai Rusijos sėkla, kurią norima auginti Europoje ir griauti Europą radikalų rankomis iš vidaus“, – pabrėžia jis.

Rusija taps demokratiška ar europietiška?

P. Auštrevičiaus žodžiais, esminis dalykas ES – teisės viršenybė, o pati ES – kaip laisvės projektas, todėl tokiu atveju konfliktai sprendžiami kitaip. „Ką noriu tuo pasakyti? Pažiūrėkime į mūsų Rytų kaimynę Rusiją. [...] Rusija gali būti demokratiška valstybė, jei imsis esminių pertvarkos žingsnių. Ar Rusija gali būti europietiška, dedu didelį klaustuką ir labiau manau, kad ne, nes europiečiai nekariauja su europiečiais. O jie [Rusija] kariauja su savo kaimynais“, – kalba Seimo narys.

Jo nuomone, demokratija Rusijoje kaimyninėms šalims suteiktų stabilumo, bet, žinant šios valstybės praeitį, sunkią dabartį ir nežinia kokią ateitį, vargu ar įmanoma jai tapti europietiška šalimi. „Aš jos nepasmerkiu europietiškumui, – kalba P. Auštrevičius. – Demokratija yra kažkas kita negu europietiškumas.“

P. Auštrevičius sutinka, kad europiečius jungia daugiakultūriškumas. Jo nuomone, sugebėjimas gyventi vienybėje sunkiai suvokiamas be kultūrinio pagrindo – be jo ES projektas nebūtų realizuotas arba būtų vystęsis daug lėčiau.

„Tai, kad jis neišbaigtas, kad kai kurios valstybės, norėdamos įstoti į ES, deda pastangas, kad pati ES mato tas pastangas, įvertina ir nori plėstis, nors ir lėčiau, rodo, kad aplink ES dar yra taip pat ar panašiai mąstančių tautų, o jų tapimas ES narėmis man yra natūralus dalykas“, – mano Seimo narys.

ES idėja, įsitikinęs A. Saudargas, yra taikos išsaugojimo idėja. Ji negali būti abstrakti, nes žmonės gina tik tikrus, realius dalykus: „Mes galime pasakyti, kad Maidane ukrainiečiai mirė su Europos vėliava rankoje. Bet jie mirė ne už abstrakciją, o už savo šalį, už Ukrainą.“

Jo teigimu, ES yra junginys tautinių valstybių, kurių santykiai reguliuojami, kad pačioje Europoje daugiau nekiltų karo: „Du pasauliniai karai kilo iš Europos etninės nesantaikos ir godumo. Po šitokių baisių karų visi susivokė, kad reikia kažką daryti, kažkaip suraišioti šias tautines valstybes. Prisiminkime istoriją – tokio eksperimento niekur nebuvo. JAV nėra tautinės valstybės, ten – žmonių mišinys. Rusija irgi nėra. Sovietų Sąjunga nebuvo tautų sąjunga. Ji rijo valstybes, rijo tautas, bet paspringo. Ir dabar tą patį daro – nebepraryja Ukrainos, atsikanda tik gabalus.“