Socialdemokratai – vieninteliai

Partijos dalį savo konkurentų – komitetų nokautavo dar prieš savivaldybių tarybų rinkimus. Vienu šūviu partijos nušovė du zuikius: pirma, sugriežtinus komitetų registravimo ir atskaitomybės tvarką komitetų šįsyk triskart mažiau nei praėjusiuose rinkimuose, antra, kai kurie jų prisijungė prie partijų. Tačiau partijos nesugebėjo sustiprinti savo gretų tiek, kad rinkėjams pasiūlytų kandidatų sąrašus visose ar bent daugumoje savivaldybių.

Socialdemokratų partija (LSDP) antri rinkimai iš eilės vienintelė stoja į rinkimų kovą visose 60 savivaldybių. Beje, ji surado ir 60 kandidatų į merus, daugiausia – tai vietos lyderiai, dar vienos kadencijos siekiantys esami merai (jų postų 2019-ųjų rinkimuose socialdemokratai laimėjo daugiausia – 15). Tarp kitų partijų pasiūlytų kandidatų į merus nemažai parlamentarų, nors šie Seime dar tik įpusėjo kadenciją.

Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD) kandidatų į tarybų narius sąrašo nekelia tik Šalčininkuose. „Tai vienintelė savivaldybė, kur TS-LKD neturi veikiančio skyriaus. Tikimės jį atgaivinti ateityje. Džiaugiamės, kad tai pavyko padaryti kitose savivaldybėse, kuriose ilgus metus trūko konservatoriškos alternatyvos, pavyzdžiui, Visagine“, – sako TS-LKD centrinio rinkimų štabo vadovas Andrius Vyšniauskas.

2019-ųjų rinkimuose konservatoriai neturėjo sąrašų dviejose savivaldybėse – Šalčininkų ir Visagino. Kaip informavo A. Vyšniauskas, kovą vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose Visagine konservatoriai dalyvaus koalicijos su Liberalų sąjūdžiu (LS) sąraše, čia jie remia liberalų keliamą kandidatą į merus, o Vilniaus rajone – su LS ir Laisvės partija, ir bendras kandidatas į merus bus konservatorių vietos lyderis. Trakuose TS-LKD taip pat nesiūlo kandidato į merus, nes ten kandidatuoja dabartinis meras liberalas, o su šia partija konservatoriai dabar yra koalicijoje. Iš viso jie kelia 57 kandidatus į merus. 2019-ųjų merų rinkimuose TS-LKD laimėjo 11 postų ir dar 263 tarybos narių mandatus, pagal bendrą mandatų skaičių prilygo socialdemokratams.

Partijų atstovai pasakytų: kai nėra paklausos, nėra ir pasiūlos. Tačiau partijos pačios kaltos dėl susidariusios tokios situacijos: kai nesistengi jos pakeisti, niekas ir nesikeičia.

Vos keli sąrašai

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) šįsyk savo kandidatus siūlo 54-iose savivaldybėse, dviejose mažiau nei 2019-aisiais. Su nemažu būriu buvusių valstiečių šiemet sausį naują partiją – Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ – įsteigęs Saulius Skvernelis sugebėjo suburti komandas 49-iose savivaldybėse.

Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus vertinimu, rinkimų debiutantei tai labai geras rezultatas. Pasisekė, kad ištisi LVŽS skyriai, kitų partijų narių grupės perėjo pas demokratus, o nauji teisiniai reikalavimai komitetams leido ir juos lengviau suvilioti jungtis prie naujai steigiamos partijos, tad skyriai steigti ne nuo nulio.

„Tačiau, manau, S. Skvernelis tikėjosi dar daugiau. Paanalizavus, kas yra „Vardan Lietuvos“ kandidatai į merus, gal pavyks išsaugoti postų, kuriuos dabar turi, gal keliais jų gali ir padaugėti, bet nemanau, kad rinkimų rezultatas bus labai geras“, – prognozuoja M. Baltrukevičius. Vis dėlto, pasak jo, įdirbis regionuose prieš Seimo rinkimus reikalingas, nes vienmandačių dėmuo juose labai svarbus.

Kitų parlamentinių partijų meniu savivaldybėms dar kuklesnis. Darbo partija (DP), kuri deklaruoja turinti 9 754 narius ir gausumu nusileidžia tik LSDP, nekelia savo sąrašų aštuoniose savivaldybėse. Kita politinio žemėlapio senbuvė valdančioji LS rinkėjams siūlysis 46-iose.

Regionų partijos pavadinimu startuosiantys buvę „socialdarbiečiai“ rado kandidatų sąrašams 34-iose, Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai) – 28, „Laisvė ir teisingumas“ – 23.

Dar kuklesnė parlamentinės valdančiosios Laisvės partijos rinkimų kariauna: jie kandidatuos penkiolikoje – vos ketvirtadalyje savivaldybių. Pasak M. Baltrukevičiaus, ši partija gana nišinė, su jų keliamomis idėjomis daug plačiau veikti ir neišeina, nes visuomenė Lietuvoje gana konservatyvi. „Skyrių geografija – mažiau nei pusė Lietuvos, bet „laisviečiai“ turi nemažą jų būrį užsienyje. Tai parodo partijos situaciją. Resursai riboti, tad orientuojasi į didžiuosius miestus ir atskiras savivaldybes regionuose, kur tikimasi gero rezultato“, – sako M. Baltrukevičius.

Prognozės: M. Baltrukevičius nemano, kad partijos rinkimuose atsikovos daug mandatų. Stipresnių komitetų nauji reikalavimai neišgąsdino, tad jų mandatų skaičius gal kiek sumažės, bet bus panašus kaip 2019-aisiais. (Arūno Sartanavičiaus nuotr.)

Žalioji partija taip pat kelia penkiolika sąrašų. Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) tradiciškai kandidatuoja tik ten, kur tarp rinkėjų daug lenkų ar rusų, šįsyk dvylikoje savivaldybių. Žemaičių partija taip pat orientuojasi į savo tikslinę auditoriją – žemaičius: jie lauks balsų keturiose savivaldybėse. Tik tiek sąrašų kels ir Nacionalinis susivienijimas, Krikščionių sąjunga ketina kandidatuoti aštuoniose. O „Jaunoji Lietuva“ pasišovė rungtis dėl vietos valdžios vos vienoje – Vilniaus miesto savivaldybėje. Panašiau į politinį komitetą, o ne į nacionalinę politinę partiją.

Pasirinkimas iš trijų

Vilniečiams kandidatus siūlo visos šešiolika savivaldybių tarybų rinkimuose besirengiančių dalyvauti partijų, kauniečiams ir klaipėdiečiams – trimis mažiau. Šįsyk kauniečių rinkėjų meniu nebus tik LLRA-KŠS, „Jaunosios Lietuvos“ ir Žemaičių partijos. Klaipėdiečiai neturės tarp kandidatų Krikščionių sąjungos, „Jaunosios Lietuvos“ ir Nacionalinio susivienijimo.

Tačiau, kai partijos sugeba suformuoti kandidatų sąrašus tik keliose ar keliolikoje savivaldybių, dalies jų rinkėjai turi labai kuklų pasirinkimą. Štai antri rinkimai iš eilės šalčininkiečiai bus priversti rinktis tik iš trijų partijų – LLRA-KŠS, „darbiečių“ ir socialdemokratų. Žinant, kad praėjusiuose rinkimuose, kaip ir užpraėjusiuose, LLRA-KŠS šioje savivaldybėje laimėjo per 76 proc. balsų, kitų partijų šansai kuklūs. Tačiau dešinesnių pažiūrų šalčininkiečiai neturi pasirinkimo jau antri rinkimai iš eilės.

„Partijų atstovai pasakytų: kai nėra paklausos, nėra ir pasiūlos. Tačiau taip dalis rinkėjų negali balsuoti pagal savo politines pažiūras. Iš esmės didžiosios partijos pačios kaltos dėl susidariusios tokios situacijos: kai nesistengi nieko pakeisti, niekas ir nesikeičia. Susiformuoja uždaras ratas: niekas nesikeičia, nes niekas nesistengia situacijos pakeisti, o partijos nesistengia, nes nesitiki, kad kažkas gali keistis. Jei atsiranda alternatyva, atsiranda ir pokyčių.“

Favoritai tikrai nebūtinai amžini: štai atrodė, kad Kaunas amžinai bus konservatorių, bet juos iš valdžios išstūmė „Vieningas Kaunas“, arba „darbiečių“ tvirtove buvusiuose Kėdainiuose praėjusiuose rinkimuose DP liko trečia, o jų kandidatas į merus tik ketvirtas. Žinant Šalčininkų tautinę sudėtį greitų permainų tikėtis sunkiau, bet juk tautybė nebūtinai reiškia politines pažiūras.

M. Baltrukevičius primena, kad dažniausiai mažesnė konkurencija mažosiose savivaldybėse: „Jose daugelis partijų nutaria negaišti laiko ir neleisti pinigų, ypač tose, kur labai aiškūs rezultatai, kaip Šalčininkuose. Be to, mažesnėse savivaldybėse sunkiau rasti aktyvių žmonių kokiai dešimčiai aktyvių partijų.“

Aštuonių visai nematyti

Iš šiuo metu Lietuvoje veikiančių 24 partijų aštuonios savivaldybių tarybų rinkimuose šį kovą dalyvauti noro nepareiškė, 2019-aisiais buvo įregistruota dar viena mažiau. Seimo rinkimuose 2020-aisiais kandidatavo septyniolika. Vadinasi, apie trečdalis jų tik vegetuoja.

Tarp nedalyvausiančių yra ir kažkada sėkmės rinkimuose skonį pajutusių, ir tokių, kurių vardas žinomas nebent jų pačių nariams. Vėl dėl vietos valdžios nekonkuruos „Drąsos kelias“. Po vadinamosios violetinės revoliucijos, kilusios dėl neva pedofilų tvirkinamos mergaitės, 2012 m. Seimo rinkimuose ši tuomet debiutuojanti partija sulaukė triumfo, bet jis buvo momentinis.

Kaip ir praėjusiuose savivaldybių ir Seimo rinkimuose nesivaržys Dariaus Kuolio vadovaujamas „Lietuvos sąrašas“. Jau kelerius metus jis deklaruoja vos vienu ar keturiais nariais peržengiantis minimalią 2 tūkst. ribą.

Ne pirmą kartą savivaldybių tarybų rinkimuose nekandidatuos „Lietuva – visų“ persivadinusi Emigrantų partija. Ji deklaruoja turinti net 4 176 narius, kur kas daugiau nei parlamentinės LVŽS, „Vardan Lietuvos“ ar Laisvės partijos, bet po nesėkmės Seimo rinkimuose jų negirdėti.

Vėl savivaldos rinkimuose nedalyvaus ir partija Profesinių sąjungų centras, taip pat pirmosios Lietuvos premjerės Kazimiros Danutės Prunskienės įsteigta Lietuvos liaudies partija.

Nekandidatuos ir partija „Kartu su Vyčiu“ (ankstesnis pavadinimas Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai). Jos ištakos – į prezidentus kandidatavusio filosofo Arvydo Juozaičio visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“. Bandyta į vieną darinį suvienyti panašias vertybines nuostatas turinčias partijas, bet susijungta tik su „Kartų solidarumo sąjunga“, o 2020-ųjų Seimo rinkimuose tegauta 0,49 proc. balsų.

Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos istorija siekia per du dešimtmečius, tačiau rinkėjai jai nepalankūs: praėjusiuose savivaldos rinkimuose jos kandidatus į tarybos narius parėmė vos 811 balsuotojų. Šįsyk partija rinkimuose visai nedalyvauja. Nekelia savo sąrašo ir Rusų aljansas.

„Mažųjų partijų problema, kad joms trūksta resursų. Vieniems – Seimo – rinkimams dalis jų dar susitelkia, investuoja pinigų. Tačiau, jei nepasiekia rezultato, kuris užtikrintų valstybės finansavimą, veiklą vykdyti sunku. Rėmėjų sunku rasti, nes mažai tikinčių jų sėkme. Pagal dabartinę sistemą nėra taip paprasta nuosekliu darbu užsitikrinti partijos augimą, su mažais finansiniais ištekliais pasiekti rezultatą“, – mano M. Baltrukevičius.

Kai kurios partijos merdėja, ištisi jų skyriai butaforiniai, nevykdo jokios veiklos. Dažnai – tai trumpalaikiai projektai.

Daug mandatų neatsikovos

Partijos Lietuvoje jungia tik apie 101,7 tūkst. narių, vadinasi, nėra tiek daug norinčiųjų dalyvauti politikoje. Pasak M. Baltrukevičiaus, daugelis, taip pat ir jis pats, buvo kalbintas vien dėl skaičiaus prisijungti prie kokios nors steigiamos partijos. Juolab kai partijomis pasitiki vos 7 proc., žmonės pasveria, ar verta imtis partinės veiklos.

„Kai kurios partijos merdėja, ištisi jų skyriai butaforiniai, nevykdo jokios veiklos. Dažnai – tai trumpalaikiai projektai: prieš kažkokius rinkimus kyla kažkokia konkreti idėja, o nesulaukus sėkmės išblėsta entuziazmas veikti. Kai atsirado komitetai, partijos savivaldoje ėmė dar labiau silpti. Aktyvūs žmonės, norintys veikti savivaldoje, iki tol turėjo privalomai prisijungti prie kurios nors partijos. Tačiau dabar trumpalaikiams tikslams komitetas gal naudingiau. Tad ypač savivaldoje daugėja perėjūnų, kurie perėjo ne vieną partiją, ne vieną komitetą“, – aiškina M. Baltrukevičius.

Jo nuomone, partijų steigimo nereikėtų griežtinti. Konstitucija garantuoja piliečiams teisę jungtis į partijas, tad ši teisė neturi būti labai varžoma. Partijos ir Vakarų demokratijose dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Prieš dešimtmetį ir daugiau Lietuvoje partijų buvo registruota ir per keturias dešimtis. Jų skaičių sumažino ir 2013 m. priimta Politinių partijų įstatymo pataisa, kuria partijos steigėjų kartelė pakelta nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. Tiek narių neturinčios partijos per porą metų turėjo arba jų užsiauginti, arba joms grėsė likvidavimas, kurio tvarka taip pat supaprastinta. Iki 2005-ųjų partijai įsteigti užteko vos 400 narių.

Partijoms smūgį sudavė ir leidimas nuo 2015-ųjų savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti komitetams. Naujas jų teisinis reguliavimas nemažai jų eliminavo iš šiųmečių rinkimų. Tik ar tai padės partijoms pelnyti daugiau rinkėjų palankumo?

„Nemanau, kad partijos daug atsikovos mandatų, nes stipresnių komitetų nauji reikalavimai neišgąsdino. Žinoma, jei sumažėja kiekybė, tai turi įtakos rezultatui. Tad komitetų laimėtų mandatų skaičius gal kiek sumažės, bet bus panašus“, – prognozuoja M. Baltrukevičius.