Į koaliciją nesijungs

„Neketiname“, – į klausimą, ar turi intencijų teigiamai atsiliepti į Darbo (DP) ir „Laisvės ir teisingumo“ (LT) partijų kvietimą burtis į koaliciją kitų metų rinkimams, trumpai ir aiškiai atsakė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ (VL) lyderis Saulius Skvernelis.

„Nematyčiau galimybės jungtis į šią koaliciją, nes vertybiškai mums kaip ir nėra daug taškų, dėl kurių galėtume sutarti“, – toks pats verdiktas nuskambėjo ir iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko pavaduotojos Aušrinės Norkienės lūpų. Ji priduria, kad viešojoje erdvėje „valstiečiai“ girdėjo, kad į naują darinį jo iniciatoriai kviečia ir LVŽS, bet partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis užtikrino, kad bent jau iki penktadienio popietės šiuo klausimu niekas su juo susisiekęs nebuvo ir jungtis nesiūlė.

„Ne, tikrai ne, – sako Žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė ir paaiškina, kodėl: – Buvome gavę siūlymą iš Artūro Zuoko jungtis prie šio darinio. Partijos valdyboje jį aptarėme, bet vieningai nutarėme, kad tikrai prie jo nesijungsime, nepaisant, kad susijungus perspektyvos rinkimuose gal ir didesnės. Mūsų programos ir vertybės niekaip nesutampa, tikrai nenorime atsisakydami savo idėjų jungtis, net jei tai ir atneštų kelis procentus daugiau balsų.“

DP lyderis Andrius Mazuronis yra minėjęs, kad tikisi konsoliduoti bent keturias partijas. Nors pagal oficialų Teisingumo ministerijos sąrašą Lietuvoje yra net 21 partija, bet, atmetus kaip potencialias partneres minėtas tris, kurios „Kauno dienai“ patvirtino neketinančios dalyvauti šiame projekte, dar nepatenkančias į ketinamos suburti centro politinių jėgų koalicijos rėmus, nelabai kas lieka.

Nebent vos vegetuojančios ir dar Regionų partija (RP), su kuria „darbiečiai“ patys į vieną kompaniją nenorėtų, mat jų faktine vadove vadinama Živilė Pinskuvienė anksčiau buvo „darbietė“, net vadovavo šiai partijai, o išsiskyrimas palikęs daug nuoskaudų. Nors, pasak A. Mazuronio, kvailiausia, ką gali politikas sakyti, – kategoriškai pareikšti „taip“ arba „ne“, bet pripažįsta, kad komplikuotai matytų partnerystę su RP.

Planai: „Neketiname“, – į klausimą, ar turi intencijų teigiamai atsiliepti į DP ir LT kvietimą burtis į koaliciją, atsakė demokratų lyderis S. Skvernelis. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Tarpusavyje nedera

Tad ar įmanoma misija – suburti konkurentišką centro jėgų koaliciją kitų metų rinkimams? Prieš porą savaičių idėją apie rimtą trečiąją atsvarą kaip alternatyvą politinio spektro dešinėje esantiems konservatoriams ir kairėje – socialdemokratams pirmieji viešai iškėlė „darbiečiai“, po poros dienų ją parėmė ir LT.

„Tačiau dėl šių partijų tokia situacija – kad ir kiek nulių dėtum į vieną krūvą, vis tiek apytikriai išeis nulis. Tad nelabai matyčiau tokios koalicijos perspektyvos“, – mano politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Ignas Kalpokas.

S. Skvernelis ir kompanija neatskilo nuo valstiečių tam, kad ieškotų atramos kitoje politinėje jėgoje.

Pasak jo, koalicijos iniciatorių logika tokia: pagal visuomenės nuomonės apklausas „darbiečiams“ šiek tiek trūksta iki 5 proc. kartelės patekti į Seimą, LT trūksta dar daugiau, bet teoriškai, jei visi, kas sakosi palaikantys vieną ar kitą iš šių partijų, ateitų balsuoti, gal ir timptelėtų iki būtinos kartelės. Tačiau tokia aritmetika politikoje tik teorinė, tad politologas abejoja, ar šių partijų tarpusavio susivienijimas atneštų daug pridėtinės vertės. Be to, koalicijai reikia įveikti ne 5 proc., o 7 proc. barjerą.

Prie šio darinio pridėti dar ką nors, politologo nuomone, nelabai yra. Kitos egzistuojančios mažosios partijos, kaip kad Nacionalinis susivienijimas, ar dar buriamos, pavyzdžiui, Lietuvos šeimų sąjūdžio pagrindu, užima kitokias ideologines pozicijas nei besijungiantis duetas. RP jie patys atstūmė dėl Ž. Pinskuvienės ir senų skriaudų. I. Kalpoko prognozėmis, būtų sudėtinga vienytis ir su Petro Gražulio Tautos ir teisingumo sąjunga – tiek dėl personalijų, tiek ir dėl to, kad DP ir LT bando užimti kažkiek centristinę poziciją, o P. Gražulio partija priskirtina labiau prie marginalinių, tad vargu ar naujajai koalicijai būtų didelė pridėtinė vertė su jais jungtis. Juolab ir šios partijos palaikymas visuomenės apklausose nelabai užčiuopiamas.

„Tad su jais sueinant į koaliciją būtų daugiau šansų rinkėjų prarasti, nei įgyti, nes nebūtinai DP rinkėjas labai mėgsta P. Gražulį ir kompaniją, kuri yra su juo. Šie gal labiau galėtų bandyti vienytis su Šeimų sąjūdžio pagrindu ketinama steigti partija ar net Regionų, kuri, ypač pasižiūrėjus į jos lyderės Ž. Pinskuvienės komunikaciją feisbuke, tikrai flirtuoja su tomis idėjomis, kurios artimos Šeimų sąjūdžiui“, – mano politologas.

Kas, šalia noro mesti iššūkį konservatoriams ir socialdemokratams, vienytų koaliciją, kokia ideologija, bendros idėjos, apskritai kalbama mažai. „Tai būtų politinio spektro centre esančios partijos. Tačiau kalbame ne apie jų jungimąsi, o koaliciją. Taip nebus, kad visi dėl visko sutaria. Reikia žiūrėti, kokiais reikšmingais klausimais galima rasti sąlyčio taškų, ir negaišti, dėl kurių negalima sutarti“, – aiškina A. Mazuronis.

I. Kalpokas vertina taip: „Tai, kad neturi kažkokios ideologijos, tam tikra prasme jiems gali net padėti vienytis, nes kaip gali būti nuomonių išsiskyrimas, kur nėra kam išsiskirti. Jie vienijasi, nes tikisi, kad, sudėjus nulį su nuliu, išeis koalicijai reikalingi 7 proc. ir jie pateks į Seimą.“

Tačiau, pabrėžia politologas, tokių asmenybinių, atskilinėjusių nuo kitų partijų darinių problema – kad jų niekas nesieja, tai galiausiai kerta jiems patiems. To pavyzdys – demokratai, kurie yra apie S. Skvernelį ir, atrodo, konkurencinėje kovoje, apklausų duomenimis, nebepranoksta savo pagrindinės partijos – LVŽS, kuri, pasak I. Kalpoko, tam tikrą ideologinę liniją, su kuria galima sutikti ar nesutikti,  turi – socialiai konservatyvų požiūrį, kuris mobilizuoja dalį elektorato ir dėl to dabar „valstiečiai“ atrodo bent iš dalies atgaunantys pozicijas, galbūt dėl S. Skvernelio partijos.

Tačiau tikėtis, kad demokratai pultų jungtis į naują darinį, I. Kalpoko nuomone, nerealu. „Tai ambicijos reikalas – S. Skvernelis ir kompanija neatskilo nuo valstiečių tam, kad ieškotų atramos kitoje politinėje jėgoje, tai būtų pralaimėjimo pripažinimas. Jie dar mėgins eiti į šiuos rinkimus savarankiškai. Jei rezultatai būtų prasti, partija gali subyrėti natūraliu būdu, nes į ją suėję žmonės, kuriuos motyvuoja šansas būti valdžioje, arba su kuo jungtis, gal ir su DP, bet jau po Seimo rinkimų.“

S. Skvernelio bendraminčiai atsiskyrė nuo „valstiečių“ ne tam, kad vėl su jais sueitų į koaliciją, tad idėja į vieną kompaniją kviestis dvi neseniai išsiskyrusias politines bendruomenes buvo akivaizdžiai neadekvati.

Nesutampa: „Nematyčiau galimybės jungtis į šią koaliciją, nes mums vertybiškai kaip ir nėra daug taškų, dėl kurių galėtume sutarti“, – sako LVŽS vicepirmininkė A. Norkienė. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Ambicijos didžiulės

Tikėtis, kad „valstiečiai“ ir demokratai jungtųsi į koaliciją, sunku ir dėl to, kad šios dvi partijos – kito kalibro nei koalicijos iniciatoriai. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ naujausios „Lietuvos ryto“ užsakymu atliktos apklausos duomenimis, jei Seimo rinkimai vyktų šiandien, skaičiuojant tik apsisprendusių, už ką balsuoti, nuomonę, demokratai pelnytų 7,5 proc. paramą, LVŽS – 7,3 proc. ir būtų Seime. „Darbiečiai“ tenkintųsi vos 2,9 proc., LT – 2,1, vadinasi, net skaičiuojant jau apsisprendusių balsus, 5 proc. kartelės neperžengtų. RP pelnytų 2,4 proc., P. Gražulio partija – 2,7 proc., kitos mažosios partijos – dar mažiau.

Koalicijos iniciatorių ambicijos – visai apie kitus skaičius. Pasak jų, jei parlamento rinkimuose Lenkijoje opozicijos blokas laimėjo per 30 proc. balsų, kodėl to negalima būtų pakartoti ir Lietuvoje? A. Mazuronio nuomone, tai visai realu: „Panašus procentas žmonių apklausose neapsisprendę, už ką balsuoti, tai indikuoja, kad yra daug rinkėjų, kurie politiniame spektre neranda, kam atiduoti balsą, nenori balsuoti nei už konservatorius, kurie yra jo dešinėje, nei ir už socialdemokratus, kurie – kairėje. Koalicija jiems būtų tam tikra trečioji alternatyva. Tad yra galimybė kovoti už tuos balsus. Toks būtų uždavinys formuojamam blokui.“

I. Kalpoko vertinimu, analogija su Lenkija – labai pritempta. Visų pirma, ten rinkimuose opozicijos blokui nebuvo rimtos konkurencijos dėl opoziciją remiančio elektorato balsų, o Lietuvoje yra daugiau alternatyvų valdantiesiems – ir socialdemokratai, ir „valstiečiai“, ir demokratai.

Be to, neabejoja politologas, Lietuvoje neįmanoma tokia kaip Lenkijoje opozicinių rinkėjų mobilizacija: „Neįsivaizduočiau, kad A. Mazuronis su Artūru Paulausku ir A. Zuoku mobilizuotų 75 proc. aktyvumą.“

Turėti ambicijų – geras politiko bruožas. Vis dėlto sunku lyginti, koks Lenkijoje yra opozicijos bloko vėliavnešio Donaldo Tusko politinis svoris, su tuo, kokį turi Lietuvoje A. Mazuronis ar juo labiau seniai praeityje politinės šlovės viršūnes palikę LT lyderiai A. Paulauskas ir A. Zuokas.

Pozicija: I. Budraitė pabrėžia, kad Žaliųjų partijos programinės nuostatos skiriasi nuo buriamo darinio, tad atsisakydami savo idėjų prie jo nesijungs, net jei tai ir atneštų kelis procentus daugiau balsų. / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Kitokia aritmetika

Koaliciją buriančių dviejų partijų lyderiai neatmeta tikimybės, kad ateityje šios dvi partijos gal ir susijungs. Žinoma, tai sudėtingesnis ir užtrunkantis procesas, nei susiburti į koaliciją rinkimams. Jie prisimena sėkmingą pavyzdį: Lietuvos demokratinė darbo partija su socialdemokratais 2000 m. Seimo rinkimuose dalyvavo koaliciniu sąrašu, o paskui susijungė ir lig šiol yra viena iš stipriausių politinių jėgų Lietuvoje. Tačiau tai buvo dvi didelės partijos su ryškiais lyderiais ir panašia ideologija.

Dabar buriamai koalicijai gal tinkamesnė analogija būtų su pastarojo dešimtmečio pavyzdžiais. Štai praėjusiuose Seimo rinkimuose kandidatų sąrašo daugiamandatėje apygardoje neiškėlė nė viena koalicija. Niekas nerizikavo pakartoti 2016 m. Antikorupcinės Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicijos (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partija) pralaimėjimo, kai iki 7 proc. kartelės pritrūko mažiau nei 1 proc. balsų.

Jie vienijasi, nes tikisi, kad sudėjus nulį su nuliu išeis koalicijai reikalingi 7 proc. ir jie pateks į Seimą.

Prieš 2020-ųjų rinkimus valdantieji bandė nuleisti ją partijoms nuo 5 proc. iki 3 proc., o koalicijoms – nuo 7 proc. iki 5 proc., balsuojant parlamente tam netgi pritarta. Tačiau prezidentas pataisas vetavo, o balsų Seime atmesti veto pritrūko ir kartelė liko, kokia buvusi. Tad mažiau rizikos priimti į kurios partijos sąrašą ką iš kitos, nei rizikuoti likti už borto. Beje, A. Mazuronis tikina, kad nuleisti kartelės prieš 2024-ųjų Seimo rinkimus nesiūlys, nes tai būtų nesąžininga prieš rinkėjus.

2016 m. varžėsi Stanislovo Buškevičiaus ir Tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ (Partija „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga), bet tik įrodė, kad prie politinio nulio pridėjus kitą politinį nulį, nulis ir lieka – juos parėmė tik 0,54 proc. balsavusių, mažiau rėmėjų turėjo tik „Drąsos kelias“.

2012 m. rinkimuose Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“, nors jungė net keturias partijas (Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų, Tautininkų ir Tautos vienybės sąjungas), tesurinko 0,9 proc. balsų.

Buvo ir bandymų partijoms vienytis, bet ir vėl pasitvirtino, kad politikoje aritmetika kitokia: nors narių skaičius kiek paauga, bet rinkimų rezultatuose tai nelabai atsispindi.

Beje, deja vu: A. Paulauskas su „darbiečiais“ į vieną kompaniją jungiasi antrąkart. Jo vadovauta Naujoji sąjunga (socialliberalai) pirmuose jiems 2000-ųjų Seimo rinkimuose buvo antri, bet juo toliau, tuo sekėsi prasčiau ir 2011 m. jie pasisiūlė „darbiečiams“ prie jų prisijungti. Tačiau po šešerių metų A. Paulauskas paliko „darbiečius“, kaip yra aiškinęs, nematydamas perspektyvos Viktoro Uspaskicho ir Ž. Pinskuvienės vidinių kovų alinamoje partijoje.

Netrukus jis tapo naujai įsteigto centro–kairės krypties judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ lyderiu. Šis 2020 m. prisijungė prie buvusio sostinės mero A. Zuoko vadovaujamos Laisvės sąjungos (liberalų), o prie jos netrukus prisidėjus ir buvusiems „tvarkiečiams“ su Remigijumi Žemaitaičiu priešakyje, trijų muškietininkų, kaip save vadino, partija pervardyta į „Laisvę ir teisingumą“. Tiesa, dabar muškietininkų belikę du, nes su trečiuoju – Remigijumi Žemaitaičiu – keliai išsiskyrė po jo antisemitinių pareiškimų.

Beje, „darbiečių“ lyderis A. Mazuronis praeityje yra buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje, kurios dalis buvusių narių įsijungė į LT, paskui dar buvo ir Liberalų sąjūdžio narys. Taigi kai kuriuos politikos veikėjus šiltesnės vietos po politine saule paieškos tai suveda, tai išskiria.

Taip, partijos – nuolat judantis darinys, vienos prie kitų jungiasi, skyla. Tačiau, kaip įrodo ir konkretūs pavyzdžiai, susijungę į koaliciją ar bendrą partiją keli rinkėjų nepatraukiantys dariniai paprastai nepasiekia net atskirai turėtų balsų aritmetinės sumos. Be naujų idėjų ir ryškių lyderių politinių nykštukų minia milžinu netampa.

Neprognozuojama naujai tveriamam dariniui tapti ir rimta trečiąja alternatyva. Kol kas, kaip informavo derybų grupei vadovaujantis „darbietis“ Vytautas Gapšys, vyksta pirmasis etapas, kuriame kalbasi tik dvi į koaliciją ketinančios burtis partijos – „darbiečiai“ ir LT, oficialaus kvietimo kitoms jungtis nebuvo. Tačiau neatrodo, kad ir gavus kvietimą atsiras daug norinčių.