Anot S.Skvernelio, Vokietija gali padėti Astravo jėgainės problemą paversti svarbia ES darbotvarkės dalimi. Pasak ministro pirmininko, Berlynas taip pat gali daryti įtaką Lenkijai, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių siekio atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos.

Lietuvos Vyriausybės vadovas teigia išsakysiąs susirūpinimą dėl planų Baltijos jūroje išplėsti Vokietiją ir Rusiją jungiantį „Nord Stream“ dujotiekį, kuris, anot kritikų, bus žalingas Ukrainai kaip tranzito šaliai ir padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų.

Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių vadovai taip pat turėtų aptarti britų pasitraukimą iš ES ir migracijos klausimus. Lietuvos premjero teigimu, spręsdama iššūkius ES turėtų aiškiai parodyti, kad ji neina link federalizmo, o sprendimai priimami valstybių narių konsensusu, užuot naudojant spaudimą. Kaip blogą pavyzdį jis pateikė bandymą šalims primesti privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įpareigota priimti dalį atvykėlių.

- Su Vokietijos kanclere kalbėsite apie iššūkius ES. Ar Rusijos, radikalių islamistų keliama grėsmė, ekonomikos problemos, „Brexit“as kelia ES dezintegracijos pavojų?

- Ir taip, ir ne. „Brexit“o mažai kas tikėjosi, bet, deja, procesas įsivažiuoja ir angliškos skyrybos įvyks. Tai turėtų suvienyti valstybes, kurios mato prasmę ir tikslą būti ES. Lietuva yra viena iš jų.

Reikia taisyti klaidas, kurios paskatino euroskepticizmą. Nenoriu to vadinti Briuselio diktatu, bet atskiri reguliaciniai dalykai, taip pat populizmas, migracijos krizė ir prarastas saugumo jausmas kelia euroskeptiškas nuotaikas. Dabar yra galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjo ES. Racionaliai mąstant, alternatyvų neturime, tai ir ekonominio, ir nacionalinio saugumo klausimai.

- Jūs kalbate apie prasmę matančių valstybių vienijimąsi. Ar pritartumėt „dviejų greičių“ Europai, kad tik dalis šalių – galbūt euro zonos pagrindu - eitų link gilesnės integracijos?

- Naudodami terminą „dviejų greičių Europa“ matome tam tikrą atskirtį. O ypač šiuo metu turėtume kalbėti apie vienybę, kad kiekvienas žmogus pajustų buvimo ES naudą ir kad nekiltų abejonių, kad tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga, o ne federacija, kad neinama link federalizavimo.

- Ar norite pasakyti, kad valstybėms reikėtų pasiimti dalį galių iš Briuselio?

- Neskubėkime kalbėti apie galių paėmimą ar atidavimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami konsensuso būdu, yra atsparūs. Jeigu bandoma daryti automatiniu prievartiniu būdu, tai iššaukia kitokias reakcijas. Kaip pavyzdį galime paminėti migracijos krizę. Laikantis solidarumo, atsakingumo principų ją pavyko daugiau mažiau suvaldyti. Matėme bandymus valstybėms narėms primesti, laužyti rankas, kalbėti apie automatinio mechanizmo sukūrimą – tai atstumia ir skatina dezintegraciją.

- Tuo rankų laužymu užsiėmė ir šalis, kurioje esame – Vokietija?

- Negalima taip įvardyti. Įvertinant naštą, kurią prisiėmė Vokietija, natūralu, kad ši valstybė turėjo teisę tikėtis tokio pat solidarumo. Tas mechanizmas, kuris buvo pasirinktas, yra perspektyvus.

- Bet juk Vokietija neatsisako idėjos įvesti ir privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą.

- Šiuo metu visiškai kitaip turime žiūrėti į šį procesą. Tokio mechanizmo atsiradimui priešinasi ne tik Vyšegrado valstybės ir Baltijos šalys. Perspektyvos tam tikrai nematau, o tai įneštų dar daugiau dezintegracinių procesų.

- Vokietijoje žadate kelti klausimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės saugumo. Ar iš Vokietijos galima tikėtis ko nors daugiau nei moralinės paramos?

- Privalome paramos tikėtis ne tik iš Vokietijos. O Vokietija šiuo metu yra viena iš lyderių Europos bendrijoje, ypač po „Brexit“o lyderystės centras turėtų atsirasti čia. Tai nėra vien Lietuvos ir Baltarusijos problema. Tai yra ES ir Baltarusijos problema. Žinant Vokietijos galimybes ir įtaką Europos Komisijoje, Parlamente, tai ne vien moralinis palaikymas. Aiški žinia, kad turime spręsti ekonominius ir politinius santykius tarp ES valstybių ir Baltarusijos per Astravo prizmę būtų kitas atspirties taškas. Šitą problemą privalome padaryti regionine problema, kad ji neliktų vien Lietuvos problema. Kai bandoma įvardyti ir mūsų neprietelių, kad Astravo problema yra kažkokia Lietuvos vidaus politikos kova...

- Būtent taip sakė ir Latvijos užsienio reikalų ministras.

- Taip yra dėl to, kad mes čia Lietuvoje iš pradžių pabandome pigiai papolitikuoti, o paskui galvoti, kaip šitą klausimą kelti kitame lygmenyje. Lietuvoje padaryti žingsniai, kurie rodo, kad tai nėra jokia politinė kova, nebent kovoti visiems kartu dėl grėsmės, kuri yra 50 kilometrų nuo Vilniaus.

- Kokią perspektyvą turės tie žingsniai – susitarimas nepirkti elektros iš Astravo AE, jei elektra atitekės per Latviją?

- Yra perspektyvos. Tol, kol mes esame Rytų ar Rusijos sinchronizavimo tinkle, tai ta elektra tikrai tekės per kur nori ir iš kur nori. Jei norime kalbėti apie realų neįsileidimą elektros energijos iš trečiosiose šalyse pagamintų nesaugių jėgainių, turime spręsti sinchronizacijos klausimą. Tada galėtume kontroliuoti ir stebėti, iš kur į Baltijos šalių rinką ar Europos rinką patenka elektros energija. Įstatymas yra reikalingas, tai mūsų pozicijos aiškus pareiškimas ir techniškai tai padaromas klausimas.

- Bet turbūt bus mažiausiai penkerių metų tarpas, kai Astravas veiks, o sinchronizacijos nebus?

- Mes nežinome, kada jis pradės veikti. Klausimas, ar tie įvardijami 2019-ieji metai yra visiškai realūs. Bet mes turime daryti viską, kad jis nepradėtų veikti. Taip pat turime daryti lygiagrečiai viską, kad turėtume sinchronizaciją.

Nėra ką slėpti, kad šiandien turime daug problemų. Baltijos šalių ketinimai kaip ir aiškūs, kryptys irgi nustatytos, per kur turi eiti, galimybių studija jau baigta ir atsakymai bus techniškai pateikti, bet reikia politinių sprendimų Lenkijos pusės. Vokietija galėtų paremti šitą projektą. Lenkija kaip argumentą pateikia infrastruktūros į Vokietijos pusę atnaujinimą. Manau, kad šitas projektas, kuris remiamas Europos Komisijos, turi būti įgyvendinimas. Sprendimo nepriėmimas dėl sinchronizacijos jį nutolina. Dabar kalbame apie 2025 metus. Jei įžiūrėsime alternatyvą per Taliną ar Helsinkį, tai dar penkeri metai. O jungiklį mums gali bet kada išjungti,.

- Ar priekaištausite vokiečiams dėl „NordStream 2“ dujotiekio?

- Mes šitą klausimą paminėsime, kad kalbant apie dujų rinką tai yra projektas, kuris kenkia vieningai dujų rinkai. Šitas klausimas bus keliamas, kad tai perteklinis projektas ir jis nenaudingas ES. Kalbėdami apie solidarumą, turime žiūrėti ne vienos valstybės ekonominių interesų, bet visos bendrijos ir nepamiršti, kad labai dažnai energetikos klausimai naudojami sprendžiant geopolitinius interesus. Tai vienas iš įrankių, kurį galima naudoti kalbant apie grėsmes, kurios kyla iš Rytų.

- Norėčiau pereiti prie gynybos. Vokietija stumia bendros ES gynybos idėją. Kiek galima eiti toli, o kur yra riba, kuri gali sumažinti amerikiečių angažąvimasi Europai?

- Visi pamatėme ir gavome aiškius signalus, ypač po rinkimų JAV, kad turime adekvačiai prisidėti. Turime investuoti į savo saugumą ir kalbėti apie kitas proporcijas. Tai negali būti alternatyva NATO ar dubliuoti NATO struktūrą, bet gynybos srityje bendradarbiavimas ES rėmuose kalbant apie resursų panaudojimą, pirkimus turi prasmę.

- Ar batalioną karių Lietuvoje dislokuojantys vokiečiai gali padėti užpildyti ir oro gynybos spragas, pavyzdžiui, atsiveždami „Patriot“ raketas?

-Priešakinių dalinių buvimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra labai aiškus ženklas Rytų kaimynui. Tai ne tik simbolinis dalykas, bet ir reali karinė paspirtis ir tai tik stiprina mūsų saugumą.

- Vokietijos žiniasklaidoje ypač plačiai nuskambėjo istorija, kai Lietuvoje buvo melagingai pranešta apie tariamai vokiečių karių išprievartautą mergaitę. Ar šiandien jau galite besti pirštu į šalį, iš kur kilo ši istorija?

- Šiandien pirštu negalime besti į šalį, galime daryti prielaidas, kam tai naudinga ir kas tuo suinteresuotas. Tokių pavyzdžių matėme, kai Vokietijoje buvo iškeltos istorijos su pabėgėliais, kai tariamai irgi buvo seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tada paaiškėjo, iš kur. Yra bandymas diskredituoti sąjungininkų buvimo mūsų šalyse idėjas.

- Ačiū už interviu.