Vietoj atskirų įstatymų

Siūlymai keisti galiojančią Seimo ar savivaldybių tarybų rinkimų tvarką visuomet įžiebia karštas politikų ir visuomenės diskusijas. Jas pakaitina ir tai, kad dažniausia tokios idėjos politikams pribręsta prieš pat rinkimus, susiskaičiavus savo šansus juose. Štai jei 2019-ųjų gruodį, iki rinkimų nelikus nė metų, tuomečiams valdantiesiems būtų pavykę nuleisti Seimo rinkimų kartelę iki neregėtų žemumų – 3 proc., dabar parlamente būtų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcija, nebūtų užribyje likę ir "socialdarbiečiai", tad politinės jėgos būtų išsidėstę kitaip. Bet toks priešrinkiminio gelbėjimosi manevras žlugo.

Kad ir politikai, ir rinkėjai iš anksto žinotų, pagal kokias taisykles bus konkuruojama dėl valdžios, didžiausia Seime Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija iškėlė idėją peržiūrėti visų rinkimų įstatymus ir sukurti vieną dokumentą – Rinkimų kodeksą. Seimo valdyba praėjusią savaitę priėmė sprendimą tam steigti darbo grupę.

Vienas iš šios idėjos iniciatorių TS-LKD frakcijos seniūnės pavaduotojas Andrius Vyšniauskas aiškina, kad tai nereiškia, jog rinkimų sistemoje laukia kažkokios milžiniškos permainos: visų pirma, siekiama dabar atskirus Seimo, savivaldybių tarybų ir merų, prezidento, Europos Parlamento įstatymus harmonizuoti į vieną Rinkimų kodeksą, suvienodinant jų procedūras. Bet, žinoma, bus diskutuojama ir dėl esminių klausimų – ar rinkimų sistema veikia gerai ir ką joje reikėtų keisti.

Į mūsiškę panašios rinkimų sistemos taikomos Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Tad į ką mes lygiuojamės?

Jauninti, žeminti kartelę

Jau yra nemažai skirtingų partijų įregistruotų ir net pradėtų Seime svarstyti projektų, o dar daugiau – idėjų, kaip patobulinti vieną ar kitą elementą, ar, kaip kad Seimo rinkimų atveju, – ir visą sistemą.

Liberalų sąjūdžio siūlymas pakeisti Konstituciją ir leisti kandidatuoti į Seimą nuo 21-ų, o ne nuo 25-erių jau įveikė vieną etapą Seime. Bet grupė konservatorių pasiūlė kartelę nuleisti iki aštuoniolikos metų. Beje, pilnametystės sulaukusiems asmenims leidžiama kandidatuoti daugiau kaip pusėje – šešiolikoje ES valstybių (Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Belgijoje ir kt.). Be Lietuvos, tik dar trys ES šalys – Italija, Graikija ir Kipras – į Seimą įsileidžia tik nuo 25-erių.

LLRA-KŠS siūlo grįžti prie kartelės Seimo rinkimuose klausimo. Praėjusią kadenciją projektą nuleisti kartelę siūlė ir liberalai. Seimas jau buvo pritaręs po pateikimo, kad partijoms užtektų gauti ne 5, o 4 proc., o koalicijoms ne 7, o 6 proc. balsų. Bet valdantiesiems tai pasirodė nepakankama, ir jie pasišovė sumažinti slenkstį atitinkamai iki 3 ir 5 proc. Tačiau, kai nori per daug, negauni nieko – kartelė liko, kokia buvusi.

Užstatas – drakoniško dydžio

Opoziciniai socialdemokratai yra įregistravę kelis projektus, kaip keisti partijų finansavimo reglamentavimą.

Seimo vicepirmininko Juliaus Sabatausko įsitikinimu, kai kurie dabar galiojantys užstato dydžiai, ypač savivaldos rinkimuose, tiesiog drakoniški. Panoręs kandidatuoti į savivaldybės tarybą asmuo, jei jo dabartinis darbas nesuderinamas su tarybos nario pareigomis (pavyzdžiui, jis yra savivaldybei pavaldžios įstaigos vadovas), turi sumokėti dešimties vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio užstatą, o tai šiandien būtų apie 15–16 tūkst. eurų. Kitiems kandidatams užtenka vieno VDU.

Maža to, nežinia, kada jį atgausi. J.Sabatauskas pasakoja: "Šiandien – kovo pradžia, Seimo rinkimai vyko pernai spalio 10 d., užstatą turėjome sumokėti prieš kandidatuojant. Aš tą padariau liepos pradžioje. Lig šiol užstatai neatgauti – Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) vis dar tikrina, ar nėra pažeidimų, nors pagal įstatymą turi grąžinti užstatą per 40 dienų."

Socialdemokratai siūlo užstatą asmenims, kurių pareigos nesuderinamos su savivaldybių tarybos nario, sumažinti bent iki penkių VDU, mažinti juos ir Seimo rinkimuose.

J.Sabatauskas kritikuoja ir susiaurintas galimybes paremti partijas ar kandidatus smulkiomis aukomis. Dabar, jei aukoji daugiau kaip 12 eurų, jau turi deklaruoti pajamas ir turtą. Socialdemokratai siūlo smulkios aukos sumą padidinti iki 50 eurų.

Siūlymų yra ir daugiau, bet, pasak A.Vyšniausko, konservatoriai nepritartų iš esmės keisti dabartinės partijų finansavimo sistemos, nes ji stipriai išskaidrino partijų veiklą. "Gaudamos valstybės finansavimą jos gauna ir kitokią atskaitomybę, nes baudos didelės. Niekas nenori rizikuoti netekti kelių šimtų tūkstančių dotacijos", – sako A.Vyšniauskas.

Pasak A.Vyšniausko, siekiama priimti Rinkimų kodeksą iki artimiausiųjų likus dar nemažai laiko ir vėliau nesiimti jokių esminių sistemos pakeitimų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Beje, pasak jo, darbo grupės diskusijų objektas tikrai bus ir VRK, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. Reikėtų, kad VRK aktyviau ir greičiau tirtų skundus, taip pat, kad kandidatai į VRK galėtų kreiptis kilus kokiai problemai, neaiškumui ir operatyviai gauti atsakymą.

Daugiau privalumų

Daugiausia diskusijų, ir jau seniai, kyla dėl Seimo rinkimų sistemos. Pasak A.Vyšniausko, konservatoriai mano, kad reikėtų išsamiau padiskutuoti apie perėjimą prie didesnio proporcinio atstovavimo Seime, kai renkama pagal partijų sąrašus.

Rinkimų geografas Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas dr. Rolandas Tučas, išanalizavęs dabartinę sistemą, trūkumų vardija kur kas daugiau nei privalumų. Ji neužtikrina didesnio šalies partinės sistemos ir Seimo sudėties stabilumo. Maža to, kyla abejonių, ar ji dera su Konstitucijos normomis: juk Seimo nario prievolė yra dalyvauti įstatymų leidime, formuoti Vyriausybę ir prižiūrėti jos veiklą, tačiau ne spręsti vietos klausimus. Tad vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis. Be to, demografiškai nykstančių regionų vienmandatės apygardos dabar apima ne tik dviejų, bet jau ir trijų savivaldybių dalis, ir tokių neišvengiamai daugės, tad jose išrinktiems Seimo nariams bus vis sudėtingiau atstovauti apygardos rinkėjams.

Pasak R.Tučo, proporcinė sistema demokratiškesnė, nes užtikrina ir mažiau gausių visuomenės grupių atstovavimą, o tai ir yra modernios XXI a. demokratijos siekiamybė. Tiesa, eksperto manymu, rinkėjų politinių preferencijų proporcingumą gautų mandatų skaičiui šiek tiek iškreipia barjeras, tad verta svarstyti, ar nereikėtų jo sumažinti. Ekspertas sako, kad neteisūs teigiantys, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus – juk sąrašus galima reitinguoti.

Proporcinė rinkimų sistema būtų ir pigesnė, nes nereikėtų organizuoti antrojo turo, naujų rinkimų, jei vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys atsisako mandato. Taip būtų išvengta ne tik valstybei kainuojančio, bet ir rinkėjus, ir politikus erzinančio prieš kiekvienus Seimo rinkimus atliekamo vienmandačių apygardų ribų tikslinimo, kad jos neviršytų leistino 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio nuo vidurkio.

Į Vakarus ar Rytus?

"Taigi išvada aiški – Seimą reikėtų rinkti naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Tačiau čia taip pat galimi keli variantai. Galima sudaryti vieną daugiamandatę rinkimų apygardą, tačiau geriau būtų šalį padalyti į kelias", – siūlo R.Tučas.

Beje, tokią tvarką taiko ir mūsų kaimynės: Latvijos teritorija padalyta į penkias daugiamandates apygardas, Estijos – į dvylika, gerokai didesnė Lenkijos teritorija – į 41. O į mūsiškę panašios rinkimų sistemos taikomos Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Tad į ką mes lygiuojamės?

R.Tučas primena, kad ir tarpukariu Lietuvos Seimas taip pat buvo renkamas naudojant tik proporcinę rinkimų sistemą. 1920–1926 m. Lietuvos teritorija buvo padalyta į šešias, vėliau, prijungus Klaipėdos kraštą, – į septynias daugiamandates rinkimų apygardas. Ši tvarka buvo pakeista sovietmečiu: SSRS okupacijos metais, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, deputatai formaliai buvo renkami vienmandatėse apygardose. "Panašu, kad ši okupantų primesta tvarka taip prigijo Lietuvoje, kad iki šiol jos nenorima atsisakyti. Jei Seimo rinkimuose grįžtume prie proporcinės sistemos, šalies teritoriją padalijant į kelias daugiamandates apygardas, istoriniu požiūriu tai būtų kaip Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų tvarkos restitucija", – sako R.Tučas.

Rolandas Tučas/Alinos Ožič nuotr.

Pasak jo, svarbu apsispręsti, kiek daugiamandačių apygardų reikėtų Lietuvai. Jas sutapatinant su apskritimis taptų aktuali minimalaus barjero problema. Toliau neišvengiamai mažėjant rinkėjų skaičiui mažosiose apskrityse daugiamandatėms apygardoms rinkėjų kvota būtų mažinama, o augančiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apygardose – didinama. Tai gerokai iškreiptų rinkėjų politinių preferencijų ir partijų gautų mandatų skaičiaus proporcijas, nes ne tik neįtakingiausios, bet ir labiau populiarios politinės jėgos mažosiose apygardose neįveiktų 5 proc. barjero.

R.Tučo įsitikinimu, šiuos trūkumus galima pašalinti pritaikius tarpukario Lietuvos patirtį – daugiamandates apygardas formuoti sujungiant mažesnes apskritis. Pavyzdžiui, septynių apygardų projektas neabejotinai geresnis, nes žymiai sumažėja rinkėjų skaičiaus skirtumai tarp didžiausių ir mažiausių apygardų, išsprendžiama barjero problema, kartu užtikrinant galimybę gauti mandatų ne tik pačioms įtakingiausioms partijoms. Apygardų ribos derėtų su Lietuvos administraciniu suskirstymu. Dėl demografinių priežasčių kintant rinkėjų skaičiui apygardose nebereikėtų peržiūrėti jų ribų, o lygios rinkimų teisės principas būtų įgyvendintas perskaičiuojant mandatų kvotas. Taip būtų užkardyta manipuliacijų galimybė prieš kiekvienus rinkimus perbraižant vienmandačių apygardų žemėlapius.

"Tokia Seimo rinkimų tvarka būtų teisinga, paprasta, efektyvi ir reikalaujanti gerokai mažiau biudžeto išlaidų, būtų panašesnė į mūsų kaimynų latvių, estų, lenkų, o ir į mūsų tarpukariu turėtą rinkimų sistemą", – neabejoja rinkimų geografas R.Tučas.

Renkame vis kitaip

Būtų laikas apsispręsti ir dėl savivaldybių tarybų rinkimų, nes dabar jau tapo taisykle, kad beveik prieš kiekvienus koreguojamas santykis tarp politinių partijų, visuomeninių rinkimų komitetų ir save išsikėlusių kandidatų. O visuomeniniai komitetai stiprina raumenis sulig kiekvienais rinkimais – 2019 m. jie triumfavo visuose didžiuosiuose miestuose.

Pasak A.Vyšniausko, reikia aiškaus apsisprendimo suvienodinant partijų ir visuomeninių komitetų kandidatavimo sąlygas. Pavyzdžiui, dabar partijos rinkimų kampanijos dalyviais registruojasi, kai tik atsiranda tokia galimybė – prieš maždaug devynis mėnesius, komitetai – likus dviem trims. Tad, pasak politiko, pusę metų rinkimų kampanija nei šiokia, nei tokia.

Pasak jo, neaiškiai reglamentuota ir komitetų finansinė atskaitomybė: "Pagal įstatymą, rinkimų komitetas nustoja galioti iš karto po rinkimų. O jei jis padarė pažeidimų? Su partijomis viskas aišku – jos netenka dotacijų. O ką daryti su rinkimų komitetais, kurie kitą dieną po rinkimų jau tampa nebeegzistuojančiu dariniu?"

Tačiau antrus rinkimus daugiausia balsų Kaune pelnančio komiteto "Vieningas Kaunas" atstovas Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis mini kitą esminį skirtumą. Pasak jo, komitetams galioja tos pačios kaip ir partijoms taisyklės ir atskaitomybė tvarkant finansus, tačiau po rinkimų partijos pagal juose pasiektus rezultatus iš valstybės biudžeto gauna dotacijas, kuriomis gali finansuoti pasirengimą jau ateinantiems rinkimams, o komitetai negauna nieko. Iki kitos rinkimų kampanijos jie negali gauti paramos ir iš kitur, nes juk juridiškai tiesiog neegzistuoja.

"Visuomenininkai šoka pagal tokią dainelę, kokią nustato Seimas. Jis sudarytas iš partijų atstovų, tad kaip jie nusprendžia, tokiu formatu visuomenininkai ir dalyvauja rinkimuose", – konstatuoja A.Palionis.

A.Palionio teigimu, visuomenininkai šoka pagal tokią dainelę, kokią nustato Seimas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kyla diskusijų ir dėl tiesioginių merų rinkimų tvarkos. Dėl jos kreiptasi ir į Konstitucinį Teismą, verdikto tikimasi netrukus.

Ar misija įmanoma?

Daug naujų klausimų įneša ir besikeičianti realybė. Pavyzdžiui, kyla dilemų dėl rinkimų kampanijos metu socialiniuose tinkluose išsakomų nuomonių priskyrimo ar nepriskyrimo prie politinės reklamos.

Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius.

J.Sabatauskas neabejoja, kad darbo grupė svarstys ir galimybę dėl internetinio balsavimo, bent jau užsienio lietuviams. Socialdemokratas pripažįsta, kad pasaulyje nedaug šalių, kuriose leidžiama balsuoti internetu, bet Estijos patirtis rodo, jos, atkreipus daug dėmesio į kibernetinį saugumą, toks balsavimas galimas.

Akivaizdu, kad pribrendę daug problemų, tačiau skiriasi partijų nuomonės, kaip juos spręsti, ir ar įmanoma misija sutarti dėl visų rinkimų iš karto? "Niekada Seime negali niekuo būti garantuotas", – sako A.Vyšniauskas, primindamas, kad Rinkimų kodekso idėja svarstoma jau daugiau kaip dešimt metų, bet vis nepavyksta sukurti.

Bet jis įžvelgia daug galimybių sutarti. Visų pirma, bloga praktika priiminėti tokius įstatymus prieš pat rinkimus, o dabar iki artimiausių – savivaldybių tarybų likę maždaug dveji metai. Darbo grupė iki Seimo rudens sesijos pradžios, tai yra per pusmetį iki rugsėjo 10 d., parengs Rinkimų kodekso projektą, rudens ir pavasario sesijų turėtų užtekti jį apsvarstyti ir priimti. "O priėmus dokumentą artėjant rinkimams, jau nebūtų jokių esminių rinkimų sistemų kaitaliojimo", – sako A.Vyšniauskas.

Kaitalioti nebūtų ir lengva: šis dokumentas įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, tad, primena J.Sabatauskas, jį priimant reikės kvalifikuotos balsų daugumos – už turės balsuoti ne mažiau kaip 71 Seimo narys, o vėliau pataisoms priimti reikės net trijų penktadalių Seimo pritarimo.

Be to, darbo grupėje ne tik atstovaus visoms parlamentinėms partijoms, Mišriai Seimo narių grupei, į darbo grupės darbą bus įtraukti ir kiti rinkimų dalyviai, mokslininkai, vyks plačios konsultacijos su visuomene. Tad, tikisi A.Vyšniauskas, jei darbo grupėje pavyks pasiekti sutarimo, atsirastų daugiau šansų surinkti reikiamą kiekį balsų ir Seime. "Uždavinys sunkus, bet nėra neįmanomas, jei bus norima susitarti", – mano ir socialdemokratas J.Sabatauskas.

Parlamentinių partijų sutarimu priimtos rinkimų taisyklės gal padidintų ir rinkėjų pasitikėjimą, kad pokyčiai – ne tam, jog valdžią turinčios politinės jėgos bando pasigerinti savo situaciją. O už tai rinkėjai baudžia: prieš 2000 m. Seimo rinkimus tuomet valdantieji konservatoriai nutarė, kad reikia atsisakyti antrojo rinkimų turo, tačiau tai atsisuko prieš juos pačius, likusius su gerokai mažiau mandatų nei jų oponentai.

Kiekvienam kainavo 6,46 euro

Jei Seimo rinkimų išlaidos būtų išdalytos visiems 2 449 683 balsavimo teisę turintiems rinkėjams, šių rinkimų kaina vienam rinkėjui siektų 6,46 euro. Tai suskaičiavo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) praėjusią savaitę publikuotoje 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų ataskaitoje.

VRK duomenimis, šiems Seimo rinkimams buvo panaudota 15 865 000 eurų valstybės biudžeto asignavimų.

Didžiausią išlaidų dalį – 12 132 000 eurų – Seimo rinkimuose sudarė apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių ir darbuotojų darbo užmokestis bei socialinio draudimo įmokos. Praėjusį rudenį vykusiems Seimo rinkimams pasirengti ir juos organizuoti buvo prisiekę 14 093 asmenys, kurie ėjo apygardų ar apylinkių komisijų narių pareigas.

3 733 000 eurų buvo skirta apmokėti kitoms rinkimų organizavimo išlaidoms, kurias sudarė rinkimų biuletenių ir rinkimų medžiagos spausdinimo paslaugos, lėšos balsavimui užsienyje organizuoti, informacinių sistemų palaikymo paslaugos, kandidatų debatų laidų filmavimo ir rinkėjų informavimo paslaugos, politinės reklamos stebėsenos paslaugos ir politinės kampanijos dalyvių patikrinimo paslaugos, transporto, kanceliarinės išlaidos, ryšio paslaugos ir kitos išlaidos.

Iš viso balsavimo teisę praėjusį rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose turėjo 2 449 683 rinkėjai. Išdalijus šią sumą kiekvienam rinkėjų sąraše įrašytam rinkėjui, šių rinkimų kaina vienam rinkėjui siektų 6,46 euro.

Šaltinis: ELTA