Noras bendrauti stiprėja

"Kas turi sveikatos, dar paeina, visi susirenka. Norėjimas bendrauti su metais net didėja. Šįsyk vos sutilpome į Seimo restoranėlį. Kalbamės apie praeitį ar apie dabartį? Apie viską – ir apie Lietuvą, ir apie buitį", – signataras Saulius Pečeliūnas pasakoja apie gruodžio pabaigoje vykusį tradicinį Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarų kalėdinį vakarėlį.

Ar susitikę skirtingų politinių įsitikinimų signatarai nesisvaido žaibais? "Kaip ir visuomenėje, taip ir tarp mūsų yra įvairių likimų bei skirtingų politinių nusistatymų žmonių. Bet kad rankos vienas kitam nepaduotų, neteko matyti. Politiniai nesutarimai nueina į užmarštį, su laiku aštrūs kampai vis labiau apsigludina. Taip, kai kurie, vertindami šiandienos Lietuvą, turi radikalumo. Bet niekas negali paneigti, kad per tuos 30 metų pasistūmėjome į gerą pusę. Net negalima lyginti: buvimas kalėjime ir laisvas gyvenimas – iš esmės skirtingos būsenos", – neabejoja net penkias kadencijas Seime ir visas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete dirbęs Signatarų klubo valdybos narys S.Pečeliūnas. Ir dabar jis sakosi turįs daug veiklos: susitinka su kariais, savanoriais, važinėja po mokyklas, organizuoja konferencijas, Signatarų klubas rengia įvairius renginius, leidžia knygas apie jau išėjusius Anapilin signatarus.

1990 m. kovo 11-ąją, sekmadienį, 22 val. 44 min. vardiniu balsavimu 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai (iš jų – 105 Sąjūdžio iškelti ir remti) paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atstatymą. Nors jų parašų ir nėra, signatarais teisiškai pripažįstami ir dar trys – Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius. Jie negalėjo balsuoti, nes gavo svarbią valstybinę užduotį – paskutiniu reisu išskrido į Maskvą, kur kitą rytą prasidėjo neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, skubos tvarka svarstęs išstojimo iš TSRS įstatymą.

Kiek signatarai pristeigė naujų partijų, tiesa, dažnai trumpaamžių, sunku ir suskaičiuoti.

Prieš nebalsavo niekas. Šeši (visi – Lietuvos lenkų sąjungos atstovai) susilaikė. Vienas jų – Ryšardas Maceikianecas vėliau prisipažino klydęs. Tačiau kai kurie kiti net siekė suardyti valstybės teritorinį vientisumą įkuriant lenkų teritorinį autonominį darinį pietryčių Lietuvoje.

Iš tų 124 vienas tapo prezidentu, septyni – premjerais, keliolika – ministrais, keturi – Valstybės saugumo departamento (tarnybos) (VSD) vadovais, aštuoni – Europos Parlamento nariais, vienas – Europos Komisijos nariu. O kiek signatarai pristeigė naujų partijų, tiesa, dažnai trumpaamžių, sunku ir suskaičiuoti. Kai kam pavyko padaryti puikias karjeras ne politikoje, tarp jų ypač daug garsių teisininkų. Tačiau vienas, neatlaikęs gyvenimo laisvėje grimasų ir skurdo, nusižudė. Kitas buvo praradęs Lietuvos pilietybę. Dviem teko atsidurti už grotų.

Šiandien iš 124-ių, kurių parašai yra ant svarbiausio šių laikų Lietuvos dokumento, gyvų belikę 87. Penktadienį, vasario 7 dieną, mirė signataras Mykolas Arlauskas.

Esi niekas, bet kaltas

Gintaras Ramonas buvo jauniausias AT-AS deputatas: 1990 m. Kovo 11-ąją jam buvo kiek daugiau nei 27-eri. Po septynerių metų, 1997-ųjų lapkritį, jis savo valia pasitraukė iš gyvenimo. "Paaukojome jį ant nepriklausomybės aukuro", – yra sakęs signataras Zigmas Vaišvila.

Kaip dauguma Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime (AT-AS), G.Ramonas buvo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio atstovas, Joniškio rajono tarybos pirmininkas. Jis turėjo savo nuomonę ir nevengė jos reikšti. Ne visiems bendražygiams tai patiko. Jis, kaip ir ne vienas kitas, tapo svetimas tarp savų.

1992 m. Seimo rinkimuose buvę Sąjūdžio bendražygiai jau dalyvavo pasidaliję į skirtingas partijas. G.Ramonas kandidatavo su signataro Romualdo Ozolo Centro judėjimu. Nesėkmingai. Grįžo į Joniškį. Sunkios darbo paieškos, nesėkmingai bandė imtis verslo, nebeišgalėjo išlaikyti vaikų. Diplomuotam ekonomistui teko pardavinėti muzikos kasetes.

Interviu savižudybės išvakarėse G.Ramonas sakė, kad signataro statusas tik kelia problemų. Jei būtų eilinis žmogus, niekas nesistebėtų, o dabar visi klausia, kaip jis taip nusiritęs – nuo signataro iki kasečių pardavėjo. G.Ramoną žeidė požiūris, kad, jei esi signataras, galėjai įsitaisyti kur geriau. "Dabar esi niekas, bet dėl visko, kas yra, jautiesi kaltas", – savo būseną apibūdino G.Ramonas.

Du neteko laisvės

Tą Kovo 11-ąją sunkiai kas galėjo įsivaizduoti, kad taip susiklostys Audriaus Butkevičiaus likimas. Anuomet be pusmečio 30-metis kaunietis gydytojas į istoriją įeis kaip pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos krašto apsaugos ministras, žmogus, kūręs Lietuvos kariuomenę, vedęs derybas su priešininku – Rusija, išvedinėjęs svetimos valstybės okupacinę kariuomenę.

A.Butkevičius – vienas iš dviejų signatarų, atsidūrusių kalėjime. (A. Ufarto/Fotobanko nuotr.)

Tačiau 1997 m. rugpjūtį Seimo narys sulaikytas imant voką su 15 tūkst. JAV dolerių iš degalų bendrovės "Dega" direktoriaus Klemenso Kiršos. Šis A.Butkevičių kaltino reikalaujant kyšio, kad būtų nutraukta byla dėl jo bendrovės atsiskaitymų. Teismas pripažino A.Butkevičių pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje, vėliau bausmė sumažinta. Savo kaltės A.Butkevičius niekada nepripažino, teigė, kad byla sufabrikuota, jis patekęs į politinės provokacijos pinkles pagal konservatorių ir paties Vytauto Landsbergio užsakymą.

1999-aisiais A.Butkevičiui surengta apkalta – pirma nepriklausomybę atstačiusios Lietuvos istorijoje. Bet atimti iš jo mandatą pritrūko 15 balsų. Tad kurį laiką Lietuva turėjo už grotų reziduojantį Seimo narį.

2000-aisiais lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės ir išleistas į laisvę, A.Butkevičius tapo "revoliucijų technologu" – konsultavo Gruzijos, Ukrainos, Baltarusijos judėjimų už permainas aktyvistus. "Esu politinis konsultantas, darau rinkimus, perversmus. Ko kam reikia", – juokdamasis anuomet sakė A.Butkevičius "Kauno dienai".

Už grotų buvo patekęs ir dar vienas signataras – Eimantas Grakauskas. Į verslą pasukusį signatarą teismas 2006 m. pripažino kaltu už sukčiavimo būdu užvaldytą vienos įmonės turtą ir paskyrė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmę. Pataisos namuose jis dirbo bibliotekoje.

KGB šešėliai

Atkūrusiame nepriklausomybę Seime vis vaidenosi KGB šmėklos – jei kas, tuoj vieni kitus imdavo įtarinėti esant kagėbistais. Liustracijos nesugebėta vykdyti aiškiai ir skaidriai, tad tie šešėliai ne vieną asmenį vaikosi lig šiol.

Bet toli gražu ne visais atvejais vaidenosi. Niekas neabejojo, kad kagėbistų buvo inkorporuota ir į Sąjūdį. 1992-ųjų gegužę dėl kaltinimų bendradarbiavus su KGB parlamentaro mandato atsisakė vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, Sąjūdžio atsakingasis sekretorius Virgilijus Čepaitis. Pasitraukęs iš politikos, vaikų mėgiamo "Mikės Pūkuotuko" ir daugelio kitų knygų vertėjas grįžo prie kūrybinės ir leidybinės veiklos.

Tų pačių metų rugsėjį teismas pripažino su KGB bendradarbiavus ir kitą Sąjūdžio pirmeivę – Kazimirą Prunskienę. Paviešinti liudijimai, kad ekonomikos profesorė, gintarine ledi vadinta pirmoji premjerė, skynusi nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai kelią pasaulyje, sovietmečiu KGB turėjusi Šatrijos Raganos slapyvardį. Nors 2003-ųjų gegužę Vilniaus apygardos teismas panaikino ankstesnį sprendimą dėl jos bendradarbiavimo su KGB pripažinimo, įtarimų šleifas ją sekė visą jos politinę karjerą.

Ji kritikuota ir dėl 2009-aisiais jos įsteigto Liaudies Sąjūdžio (Liaudies partijos), tarp kurio tikslų buvo "palankiai atsisukti į Rusiją, Kazachstaną ar Baltarusiją". 2011-aisiais Maskvoje K.Prunskienė pasirašė šios partijos bendradarbiavimo susitarimą su Rusijos premjero Vladimiro Putino vadovaujama "Vieningąja Rusija".

Bendraujant su Rusijos veikėjais K.Prunskienei teko atsidurti ir labai kontroversiškose situacijose. 2005-aisiais, tuomet jai esant žemės ūkio ministre, viešnagės Sankt Peterburge metu jai suteiktas kunigaikštienės titulas, o regalijos atkeliavo paštu… lygintuvo dėžėje. Politikė ilgam tapo pajuokos objektu.

2012 m. K.Prunskienę ištiko insultas. Sunki liga Lietuvos politikos gintarinę ledi ir Rusijos kunigaikštienę eliminavo iš politikos.

KGB įtarimų šleifas sekė visą K.Prunskienės politinę karjerą. (Gedimino Bartuškos nuotr.)

Be Lietuvos pilietybės

Kaip beveik kiekviena šeima, taip ir Kovo 11-osios akto signatarų bendruomenė turi ir savo emigrantų. Virginijus Pikturna po vienintelės kadencijos parlamente iš politikos pasitraukė. Jis sakėsi pamatęs, kad idealizmas, vienijęs tautą Sąjūdžio laikais, mažėja, jį keičia interesų ir įtakos kova, nepasitikėjimas ir priešų ieškojimas.

Pradėjo dirbti Lietuvos investicijų banke, tačiau šis buvo uždarytas. Signataras nutarė išvykti iš Lietuvos – gyveno Nyderlanduose, D.Britanijoje, Čekijoje. Prahoje jis dirbo Laisvosios Europos / Laisvės radijuje, o nuo 2008 m. – šio radijo centrinėje būstinėje Vašingtone.

2011-ųjų rugpjūtį V.Pikturna gavo tuomečio Lietuvos vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įsakymą dėl pilietybės netekimo, mat dar tuomet, kai tai buvo leidžiama, buvo įgijęs antrą – ir JAV pilietybę. 2018 m. gegužę prezidentė Dalia Grybauskaitė jam Lietuvos pilietybę grąžino.

Beje, V.Pikturna 2013-aisiais gal būtų grįžęs gyventi į Lietuvą – jis kandidatavo į LRT generalinio direktoriaus poziciją, tačiau konkurso nelaimėjo. Tad dabar jis Lietuvoje – retas svečias, bet tokios progos, kaip Kovo 11-osios jubiliejus, jis nepraleis.

Į JAV gyventi buvo išvykęs ir signataras Pranciškus Tupikas. 1996-aisiais jis vedė JAV lietuvę prof. Danutę Staknytę-Harmon ir išvyko už Atlanto. Po žmonos mirties 2010-aisiais grįžo į Lietuvą, čia 2015-aisiais mirė.

Du politikos pilioriai

Pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius, iki pat Algirdo Mykolo Brazausko mirties, Lietuvos politikos viršūnėje buvo įsitvirtinę du oponuojantys politikos poliai su dviem lyderiais signatarais: dešinysis – su V.Landsbergiu, kairysis – su A.M.Brazausku.

Pirmasis nepriklausomybę atstačiusio Lietuvos parlamento pirmininkas prof. V.Landsbergis – vis dar vienas įtakingiausių politikų valstybėje, nors oficialių valdžios postų seniai neturi. Sąjūdžio lyderis keturias kadencijas rinktas į Lietuvos Seimą, paskui dvi – į Europos Parlamentą. Turbūt nė vienas kitas Lietuvos politikas nėra įvertintas tokia gausybe užsienio šalių apdovanojimų, kuriais pripažįstami jo nuopelnai kovojant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Lietuvos prezidentu V.Landsbergis taip ir netapo. Tiesa, jo, kaip 1990–1992 m. AT-AS pirmininko, statusas prilygintas valstybės vadovo. Kandidatavo prezidento rinkimuose jis tik kartą, 1997-aisiais, bet nepateko net į antrą turą.

A.M.Brazauską, nepaisant jo – kompartijos pirmojo sekretoriaus – praeities, rinkėjai 1993 m. įšventino pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Tačiau per jo inauguraciją minios jis nebuvo įleistas į Katedrą, kuri jo paties iniciatyva buvo grąžinta tikintiesiems, klebonas jį įvedė pro šoninį įėjimą.

Jam nepavyko išvengti ir kitų skandalų. Jį lydėjo įtarimai, kad tuometei savo sugyventinei, kuri po jo skyrybų vėliau tapo jo žmona, Kristinai Butrimienei jis padovanojęs valstybei priklausiusį "Draugystės" viešbutį. A.M.Brazauskas neigė prie to prisidėjęs.

Per medžioklės aistrą jis vos nepridarė žalos valstybei. 1995 m. Maišiagaloje medžiodamas su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu pasirašė Lietuvai nenaudingą memorandumą dėl jūros sienos, kurį paskui teko atšaukti.

Dar keli signatarai – K.Prunskienė, Česlovas Juršėnas, Eugenijus Gentvilas, Vytenis Andriukaitis, Kęstutis Glaveckas taip pat siekė prezidento posto, K.Prunskienė, V.Andriukaitis – net po triskart. Dar keli buvo pareiškę tokį norą, bet nesurinkę reikiamo kiekio parašų ar dėl kitų priežasčių kandidatais įregistruoti nebuvo. Arčiausiai prezidento posto buvo K.Prunskienė, 2004 m. antrame ture nedaug pralaimėjusi Valdui Adamkui.

Vadovavo aštuonioms Vyriausybėms

Iš septyniolikos nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Vyriausybių aštuonioms vadovavo signatarai: K.Prunskienė, Albertas Šimėnas, Gediminas Vagnorius (dukart), Aleksandras Abišala, Bronislovas Lubys, A.M.Brazauskas (dukart), Eugenijus Gentvilas buvo laikinuoju premjeru.

A.Šimėnas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip trumpiausiai (nuo 1991 m. sausio 10 d. 20 val. iki 13 dienos 5 val.) tokias pareigas ėjęs Lietuvos valstybės pareigūnas. Istorija buvo paslaptinga – sausio 13-osios naktį nežinia kur dingo ką tik paskirtas premjeras. Kur jis, iš pradžių nežinojo net AT-AS pirmininkas V.Landsbergis.

Tik praėjus keleriems metams A.Šimėnas atskleidė tos nakties paslaptį: jis baiminosi, kad karinis perversmas pavyks, tad pasislėpė, nes manė taip galėsiąs būti naudingesnis ir toliau dirbti Lietuvai. Kai grįžo į parlamentą, premjeru jau buvo paskirtas Gediminas Vagnorius.

Po to A.Šimėnas dar buvo dviejų Vyriausybių ekonomikos ministras, Seimo narys. Baigęs politinę karjerą daug metų dirbo valstybės valdomuose "Lietuvos geležinkeliuose", buvo generalinio direktoriaus pavaduotojas.

G.Vagnoriaus politinė karjera taip pat jau praeityje. Parlamente šis išsilaikė iki 2004-ųjų. Buvęs vienas iš konservatorių lyderių 2000-aisiais už nuolatinę jau kito konservatorių premjero – Andriaus Kubiliaus – Vyriausybės kritiką pašalintas iš partijos. Jis steigė partijas, jungėsi prie kitų, tačiau dar keturi bandymai patekti į Seimą ir du – į Europos Parlamentą buvo nesėkmingi.

Dabartinė Lietuva nepatinka

Nemažai daliai signatarų pirmoji kadencija parlamente buvo didžiojoje politikoje ir paskutinė. Vienetai buvo tokių kaip Miglutė Gerdaitytė, kuri jautėsi savo misiją atlikusi ir, pasibaigus kadencijai, daugiau nei veržėsi į valdžią, nei ieškojo posto kokioje valstybės institucijoje. Ji grįžo į nuo studijų laikų jos kurtą Meškuičių ligoninę Šiaulių rajone, kur paskui daug metų dirbo vyr. gydytoja.

Daugeliui 1992 m. Seimo rinkimai buvo nemalonus akibrokštas: daugiau žmonių rinkosi buvusius komunistus, o ne tuos, kurie atvedė valstybę į nepriklausomybę. Vieni tyliai nugrimzdo į politinę praeitį, kiti kas rinkimai vėl bandė savo sėkmę. Nemažai jų sėkmė lydėjo jau tik savivaldos rinkimuose. Kai kurie jų iš politinio užribio ar Seimo opozicijos svaidėsi ar tebesisvaido žaibais.

Vienam svarbiausių asmenybių buriant Sąjūdį, filosofui R.Ozolui, kaip ir jo bendrapartiečiui Egidijui Bičkauskui, matuoti aukščiausi valstybės postai. Tačiau rinkėjai galvojo kitaip. R.Ozolo Centro judėjimas (vėliau – Centro sąjunga, partija) didelės politinės sėkmės nesusilaukė, o jos lyderiai tapo gana radikaliais Lietuvos krypties kritikais. R.Ozolo įsitikinimu, Lietuva, pasirinkusi kelią į ES, nutolo nuo tautinės valstybės idėjos, kuri įtvirtinta Kovo 11-osios aktu.

R.Ozolo netekome 2015-ųjų balandį, tą pačią savaitę kaip ir kito signataro, buvusio sąjūdiečio Algirdo Patacko. Šis mirė būdamas Seimo narys, išrinktas su vadinamuoju violetiniu – Drąsos kelio – sąrašu.

R.Ozolo netekome 2015-ųjų balandį, tą pačią savaitę kaip ir kito signataro buvusio sąjūdiečio A.Patacko. (Gedimino Bartuškos, A. Ufarto/Fotobanko nuotr.)

Radikaliais pareiškimais lig šiol garsėja ir Z.Vaišvila, anuomet buvęs vicepremjeras, vėliau – VSD vadovas. Jis yra sakęs: "Aukojau politinę karjerą dėl tiesos sakymo žmonėms. Kliuvo man dėl tiesos sakymo apie K.Prunskienę, V.Landsbergį, ir D.Grybauskaitę. Ir dėl neleidimo vogti KGB archyvus, ir dar dėl daug ko. Ir dėl savo nuomonės apie referendumus. Klius ir dėl mano paskelbtų faktų apie euro įvedimo kainą ir visišką valstybinės logikos nebuvimą, aklą valdžios paklusnumą ES biurokratinei mašinai."

2009 m. Z.Vaišvila buvo pareiškęs siekį kandidatuoti į prezidentus, bet iš rinkimų kovos pasitraukė. Tačiau šių ir sekančių rinkimų laimėtoją D.Grybauskaitę jis aršiai kritikavo abi kadencijas.

Tarp tų, kurie kritiškai vertina Lietuvos valstybės kryptį, yra ir R.Paulauskas, ir buvęs vienas aukščiausių šalies vadovų Z.Vaišvila.(Butauto Barausko, V. Skaraičio/Fotobanko nuotr.)

Tarp tų, kurie kritiškai vertina Lietuvos valstybės kryptį, ir Rolandas Paulauskas, kuriam verta būti dėkingiems ne tik už jo parašą po Kovo 11-osios aktu, bet ir laisvės himnu tapusią, lig šiol dainuojamą "Pabudome ir kelkimės".

R.Paulauską piktina, kad Kovo 11-ąją jie balsavę už valstybę su visišku valstybingumu, o dabar neturime nei savo valiutos, nei savų įstatymų viršenybės, Lietuvoje yra ne mūsų valstybės kariuomenė. Jis dalyvauja už tokius siekius kovojančios asociacijos "Mūsų gretos" veikloje, kuri VSD oficialiose ataskaitose minėta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Jis buvo išrinktas ir Liaudies partijos, kurią įsteigė K.Prunskienė ir kuri buvo pasirašiusi susitarimą su "Vieningosios Rusijos" partija, pirmininku. 2016 m. Seimo rinkimuose ši partija pelnė tik 1 proc., o jos lyderis vienmandatėje apygardoje – 4 proc. balsų.

O vienas iš Kauno Sąjūdžio kūrėjų, Lietuvos darbininkų sąjungos organizatorių Kazimieras Uoka, pirmasis Valstybės kontrolės institucijos vadovas, garsėjo ne tik radikaliais pareiškimais, bet ir veiksmais. Būdamas Seimo nariu, 1996-ųjų balandį jis ėmėsi kraštutinės akcijos: kovodamas dėl pirmalaikių Seimo rinkimų – kad jie vyktų ne spalio 20 d., kaip numatyta, o liepos 6-ąją, jis pradėjo bado akciją ir grasino susideginti. 2000-aisiais jis organizavo referendumą dėl rinkimų į Seimą sistemos pakeitimo, Seimo narių skaičiaus ir valdininkų atlyginimo sumažinimo.

Jis siekė kandidatuoti 2002-ųjų prezidento rinkimuose, tačiau kandidatu įregistruotas nebuvo. Jo rinkimų programa rėmėsi Nacionaldemokratų partijos, kuriai tuomet jis priklausė, šūkiais: neleisti Lietuvos žemės parduoti užsieniečiams, pasipriešinti stojimui į ES, grąžinti mirties bausmę, inicijuoti prezidentinės respublikos sukūrimą. 2006-aisiais K.Uoka steigė Piliečių sąšauką "Už dorą ir tautą", nukreiptą prieš homoseksualų ideologiją.

K.Uoka mirė 2016-aisiais.

Kritiškai šiandienos Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiems signatarams labiausiai nepatinka narystė ES. Tačiau kai kurie atsidūrė tarp tų, kurie bando perrašyti Lietuvos nepriklausomybės istoriją: signataras Zbignevas Balcevičius savo politinę biografiją buvo susiejęs su "Fronto" partija, kurios lyderis Algirdas Paleckis teigė, kad Sausio 13-ąją "savi šaudė į savus".

Teisininkai, diplomatai, rašytojai

Kai kuriems signatarams, jau pasitraukus iš politikos, pavyko pasiekti didelę karjerą kitose srityse. Ekspremjeras Bronislovas Lubys paniro į verslą – iki pat mirties 2011 m. valdė vieną didžiausių Lietuvoje koncerną "Achemos grupė", buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.

Stasys Kropas buvo ilgametis Bankų asociacijos prezidentas, Aleksandras Abišala – lig šiol vienas žymiausių verslo konsultantų.

Nemažai signatarų tęsė karjerą kaip teisininkai, steigė savo advokatų kontoras. Iš Temidės tarnų plejados net tarptautinę karjerą padarė Egidijus Jarašiūnas: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanas, profesorius, Lietuvos Konstitucinio teismo teisėjas, vėliau tapo ES Teisingumo Teismo teisėju. Vienas iš Konstitucijos kūrėjų Kęstutis Lapinskas buvo Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas.

Nemažai signatarų tęsė akademinę veiklą, išleido nemažai mokslo darbų, ekonomistas Eduardas Vilkas buvo Mokslų Akademijos viceprezidentas.

Per dešimt signatarų padarė diplomatinę karjerą. Keturi vadovavo VSD (anksčiau – tarnybai). Kai kurių jų vardai nuskambėdavo ir valstybę drebinančiuose skandaluose.

Albinas Januška, buvęs užsienio reikalų viceministras, šios ministerijos sekretorius, prezidento Valdo Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, premjero Gedimino Kirkilo patarėjas, turi ir vieną neoficialų titulą – lig šiol paties garsiausio pilkojo kardinolo. Jis laikomas viena įtakingiausių personų vadinamajame "valstybininkų" klane – grupės politikų, valstybės tarnautojų ir žurnalistų suburtame įtakos tinkle. Pasinaudodami savo postais prezidentūroje, Užsienio reikalų ministerijoje, VSD jie bandė daryti jų pareigoms nepriklausančią įtaką, užvaldyti valstybę. Jie minėti ir neaiškioje VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje 2006 m. istorijoje.

A.Januška iki šiol neatsikrato įtarimų dėl vadinamojo "valstybininkų" klano,  kuris bandė užvaldyti valstybę. Jo pavardė minėta ir neaiškioje VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje 2006 m. istorijoje.

Garsiojo pilkojo kardinolo vardas šmėkšteli ir buitiškesniame kontekste – kaip teismas aiškinasi jo savavališkai rekonstruotos pirtelės Rudnios kaime Dzūkijos nacionaliniame parke griovimo klausimą ar kaip Duburaičio kaime Zarasų rajone laikosi jo avių ūkis.

Tarp "valstybininkų" minėta ir ne viena kita signataro pavardė, pavyzdžiui, buvęs VSD generalinis direktorius, po to ambasadorius Ispanijoje, vėliau Gruzijoje Mečys Laurinkus.

Dėl "atskirosios nuomonės" skelbimo užsitraukęs prezidentės D.Grybauskaitės nemalonę, jis buvo atšauktas iš Gruzijos. Po to bandė sugrįžti į politiką, bet nesėkmingai. Tačiau M.Laurinkus lig šiol aktyvus ne tik politinių komentarų autorius, bet parašė ir romaną.

Beje, rašytojų tarp signatarų nemažai. Žymiausi – poetė Vidmantė Jasukaitytė, dramaturgai ir prozininkai Kazys Saja bei Saulius Šaltenis, kuriam ką tik paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus, netrukus pasirodys jo naujausias romanas "Geležiniai gyvatės kiaušiniai" apie sausio 13-osios įvykius. Vyriausybės kultūros ir meno premiją už savo kūrybą pelnęs ir prozininkas Vincas Ramutis Gudaitis, meninei kūrybai atsidėjo ir Leonas Milčius, Gintautas Iešmantas.

Nemažai signatarų rašo autobiografines ar prisiminimų knygas. Jų kolegos kartais paironizuoja: vieni – kad išgyventi įvykiai nenueitų į užmarštį, kiti – kad pagražintų savo biografiją.

Ten, kur buvo Kovo 11-ąją

Keli signatarai pasiekė tarptautinės politinės karjeros. Signatarė Rasa Juknevičienė – dabar Europos Parlamento narė, jais yra buvę ir signatarai V.Landsbergis, Laima Andrikienė, Algirdas Saudargas, Justas Vincas Paleckis, Arūnas Degutis, E.Gentvilas, Aloyzas Sakalas.

Aukščiausią tarptautinį postą turėjo ką tik kadenciją baigęs Europos Komisijos narys V.Andriukaitis. Tiesa, šiam politikui teko atsidurti politinės korupcijos skandale. 2004 m. įtarta, kad iš "Rubicon group" už naudingus sprendimus partijos reikmėms jis neva gavo 95 tūkst. litų. Seimui atsisakius panaikinti V.Andriukaičio teisinę neliečiamybę, jis pats atsisakė mandato, pareiškęs, kad nori užbaigti tyrimą kaip eilinis žmogus. Vėliau Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl įtarimų nepagrįstumo, o V.Andriukaitis laimėjo teisminį procesą prieš buvusį generalinį prokurorą dėl garbės ir orumo įžeidimo, šis politiko viešai atsiprašė. V.Andriukaitis vėl buvo renkamas į Seimą, buvo sveikatos apsaugos ministras.

Iš septyniolikos nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Vyriausybių aštuonioms vadovavo signatarai.

Nemažai signatarų iš politikos eliminavo vidinė partinė konkurencija, jų partijos nesėkmės rinkimuose ar tiesiog solidus amžius. Kai kurie patys savo valia pasitraukė iš aktyvios politikos, bet vis dar joje kažkokia forma dalyvauja. Kaip gyvą Lietuvos istorijos eksponatą Seime galima sutikti triskart Seimo pirmininką Česlovą Juršėną. Vaikščiojančia enciklopedija vadinamas signataras savo fenomenalią atmintį panaudoja rašydamas straipsnius enciklopedijoms, jis – ir visuomeninis Seimo pirmininko konsultantas.

O trys signatarai – Liberalų sąjūdžio atstovai E.Gentvilas ir Kęstutis Glaveckas, taip pat konservatorius Emanuelis Zingeris, kad ir su trumpomis pertraukomis, dar vis ten, kur pasirašė Nepriklausomybės atstatymo aktą – Seime.

"Polėkis – štai kas buvo anuomet ir ko šiandien Seime nėra. Buvo polėkis įvykdyti neįvykdomą dalyką. Neužmirškite, kad anuomet virš mūsų kasdien kabėjo sovietų reikalavimas atšaukti Kovo 11-osios aktą, bet mes buvome pasiryžę jį apginti. Tai buvo svarbiausias mano gyvenimo tikslas – kad ne iš Maskvos malonės, ne sugriuvus Sovietų Sąjungai, o patys atgautume nepriklausomybę, būtume pripažinti Vakarų valstybių. Ir tai pavyko. Šiandien polėkio Seime nėra", – apgailestauja E.Zingeris.