Jeigu Seimas tokias Valstybinės kalbos įstatymo pataisas priimtų, jos įsigaliotų nuo 2025 metų balandžio.

Pakeitimų iniciatorė Dalia Asanavičiūtė teigia, kad įpareigojimas susikalbėti su klientais lietuviškai būtų taikomas tik tiesiogiai juos aptarnaujantiems darbuotojams.

„Jeigu žmogus taiso batus, jis gali mokėti bet kokią kalbą, bet jeigu jis dar priima užsakymus, aptarnauja klientus, bazinę lietuvių kalbą turėtų mokėti“, – BNS tvirtino ji.

D. Asanavičiūtės teigimu, visuomenės požiūris šiuo klausimu taip pat turėtų keistis.

„Mes labai greitai prisitaikome prie kitos kalbos, prie situacijų, esame be galo tolerantiški. Bet gal mūsų visuomenei irgi reikėtų mokyti atvykusius žmones lietuvių kalbos, susitelkti ir padėti čia atvykusiems“, – sakė parlamentarė.  

Anot D. Asanavičiūtės, įstatymo pataisos siūlomos ne todėl, kad yra daug pažeidimų ar nesusikalbėjimo problema būtų didelė: „To nepastebima. Bet tam tikri dalykai turi būti atlikti prevenciškai, o ne gesinant kažkokius gaisrus  ar bandant reaguoti po įvykio“.

Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas įsitikinęs, kad užsieniečių lietuvių kalbos mokymu turėtų pasirūpinti valstybė, o darbdaviai privalėtų siekti, kad jų lietuvių kalbos žinios būtų kuo platesnės.

„Pagrindus suteikti yra valstybės reikalas, nes tai ir nacionalinio saugumo klausimas, o vėliau darbuotojo kvalifikacijos kėlimu rūpintųsi darbdavys“, – sakė D. Arlauskas.

Jis mano, kad daliai užsieniečių turėtų būtų leidžiama įgyti minimalias kalbos žinias, o dirbantiems medicinoje, prekyboje, socialinėje srityje būtų galima siekti ir gilesnių žinių.

D. Arlauskas sako, kad būtų blogai, jeigu valstybė užsieniečiams kalbos kartelę pakeltų per aukštai ir neleistų darbdaviui spręsti dėl jos mokėjimo lygio.

Tačiau D. Arlauskas nesutinka, kad reikalavimas apie prekes pateikti lietuvišką informaciją verslą apsunkintų ir verstų didinti kainas. „Pradžioje pradinės investicijos yra, bet menkos, o paskui beveik nieko nebekainuoja“, – BNS teigė jis.

Įstatymo pakeitimais siūloma gamintojus, pardavėjus, paslaugų teikėjus įpareigoti teikti vartotojams svarbiausią informaciją apie prekes ir paslaugas valstybine kalba ir ja ženklinti prekes.

Išimtis siūloma taikyti, kai reikalavimas mokėti lietuvių kalbą būtų nepagrįstas teisės dirbti ribojimas.

VVTAT: skundų nedaug

Anot Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT), gyventojų skundų, kad informacija apie prekę ar paslaugą  nebuvo suteikta valstybine kalba, nėra daug.

„Tai, kad vartotojai rečiau skundžiasi dėl instrukcijos apie prekę ar paslaugą valstybine kalba nebuvimo, nereiškia, kad verslas laikosi reikalavimų suteikti informaciją lietuviškai. Nors tikslios statistikos VVTAT nerenka, tačiau galima sakyti, kad tokie prašymai sudaro iki 5 proc. visų tarnybos gaunamų vartotojų prašymų – pernai iš viso gauta apie 10,6 tūkst. skundų“, – BNS teigė tarnybos vadovė Goda Aleksaitė

Pasak jos, įstatymas jau dabar numato, kad gamintojai, pardavėjai ar paslaugų teikėjai privalo vartotojams valstybine kalba suteikti tam tikrą informaciją ir paženklinti prekes.

„Pareiga įrodyti, kad informacija pagal reikalavimus yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui“, – tvirtino  G.  Aleksaitė.

Pernai VVTAT surašė 192 protokolus dėl ženklinimo reikalavimų nesilaikymo. Maždaug penktadalis jų susiję su instrukcijų nepateikimu valstybine kalba.