Pirma reformos
„Pasiektas istorinis lūžis“, – EK siūlymą Ukrainai ir Moldovai suteikti kandidačių į ES statusą vertina Europos Parlamento (EP) narys Petras Auštrevičius. Tačiau, pasak buvusio vyriausiojo derybininko dėl Lietuvos narystės ES, vadinamojo „misterio Europa“, dar gali nutikti visko, tad reikia sulaukti birželio 23–24 d. vyksiančios Europos Vadovų Tarybos (EVT) galutinio verdikto. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis taip pat siūlo entuziazmą kol kas palaikyti šaldytuve.
Žinoma, didžiųjų ES valstybių Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių vizitas į Ukrainą praėjusią savaitę – stiprus palaikymo ženklas. Tačiau Auštrevičius neatmeta fakto, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas gali tarti savo nebūtinai gerą žodį, o priimant sprendimą reikia vienbalsiškumo. Yra skirtingų nuomonių ir Nyderlandų valdančiojoje koalicijoje, žinomas Danijos skepticizmas dėl Europos integracijos projektų.
Europarlamentaras primena, kad apskritai ES plėtros politika Europoje nesusilaukia labai didelio entuziazmo, ir tai nebūtinai nukreipta prieš konkrečių valstybių norą įstoti į ES. Pačioje ES nėra vienos nuomonės, ar jai reikia plėstis, jei taip, ar greitai, ar su kažkokiomis papildomomis sąlygomis.
„Tai pačios ES neišspręsti klausimai, susiję ir su plėtra, ir su pačios ES funkcionavimu. Reikia pripažinti, kad vienbalsiškumo principas yra priėjęs savo pabaigą. ES, būdama 27 valstybių, o jei būtų priimtos Vakarų Balkanų šalys, Ukraina, Moldova, ir per trisdešimties valstybių sąjunga, negali lengvai funkcionuoti esant vienbalsio sprendimų priėmimo principui. Būtina ES vidinė reforma. Nematau galimybių ES priiminėti naujų valstybių, jei nebus priimti sprendimai dėl jos pačios reformų. Kai kurios valstybės tai gali kelti kaip pagrindinę sąlygą“, – pabrėžia P.Auštrevičius.
Procesas: pasak P.Auštrevičiaus, labai svarbu ne tik tai, kiek truks laikotarpis iki narystės, bet ir kas vyks jo metu: Ukraina gali integruotis į ES vidaus rinką, ukrainiečiams galėtų būti atvertos sąlygos dirbti ES. (L. Balandžio/BNS nuotr.)
Prie ES slenksčio – ne tik Ukraina ir Moldova. Kandidačių statusas suteiktas Albanijai, Šiaurės Makedonijai, Juodkalnijai, Serbijai, Turkijai, potencialių kandidačių – Bosnijai ir Hercegovinai, Kosovui, narystės siekia ir Sakartvelas. Kai kurios prie šio slenksčio – jau keliolika metų, o Turkija stojimo paraišką pateikė dar 1987-aisiais.
Ir ukrainiečiams, ir europiečiams norėčiau patarti: tai turi būti bendras projektas, o ne kad Ukraina nori įstoti, o mes atsipūtę tai stebime iš šalies.
Vien kandidatės statusui pelnyti reikia atitikti nustatytus kriterijus. Akivaizdu, kad EK sprendimą dėl Ukrainos ir Moldovos visų pirma lėmė ne jų pažanga, o geopolitinė situacija, karas Ukrainoje, noras sumažinti šių šalių geopolitinį pažeidžiamumą.
„Tai gerai, nes rodo, kad ES yra geopolitiškai ir strategiškai mąstanti, o ne vien biudžeto, finansiniais ar kitokiais siauresniais sumetimais sprendimus priimanti organizacija“, – sako P.Auštrevičius ir priduria, kad Ukraina per pastaruosius kelerius metus iki karo buvo padariusi ir įspūdingą pažangą, ypač sektorinėse reformose, o pagrindiniai priekaištai jai – dėl nebaigtos teisinės reformos ir kovos su korupcija.
Moldova pastaruoju metu taip pat rodė labai didelį pasiryžimą eiti europiniu keliu. O štai Sakartvelas, anksčiau buvęs vos ne pirmasis pagal daugelį reformų, pastaraisiais metais, ypač politinių kriterijų srityje, žengė ne vieną žingsnį atgal, tai aiškiai pasakyta ir EK vertinime.
P.Auštrevičius mini ir dar vieną valstybę: „Labai svarbu, kad birželio 23–24 d. susitikime EVT išsakytų poziciją ir dėl Baltarusijos. Visi suprantame, kad šiuo metu ji lukašenkinė, bet tai negali būti amžiams. Baltarusių tauta turi kitą suverenią teisę, girdime apie parašų rinkimą už ateities narystę ES. Aiškus pasakymas, kad Baltarusija turi ateities europinę perspektyvą, būtų labai svarbus ir Lietuvai.“
Sudėtingas kelias
Vis dėlto per kiek metų Ukraina gali tapti ES nare? Ar įmanoma ją priimti pagal kažkokią specialią pagreitintą procedūrą, apie kokią karo pradžioje yra užsiminęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis?
„Šiuo metu galiojanti ES plėtros ir ypač derybų metodologija nenumato jokio pagreitinto kelio siekti narystės. Labai aiškiai pasakyta, kad kiekviena šalis vertinama pagal jos individualius pasiekimus ir jų išlaikymą ilgesnį laikotarpį, kad būtų įsitikinta, kad tai ne vienkartinis rezultatas“, – aiškina P.Auštrevičius.
Pasak jo, dabar matyti didžiulė Ukrainos, Moldovos motyvacija, o jei jos darys net daugiau, nei iš jų tikimės, gali geranoriškai nustebinti. Tad jei valdžioje išsilaikys dabartinės valdančiosios koalicijos – Ukrainoje liberalių jėgų, o Moldovoje konservatorių – ir jos liks tokios pat motyvuotos, jo manymu, po trejų metų bus galima pereiti prie kito etapo – derybų. „Tačiau tai nebus automatinis sprendimas, vėl reikės visų valstybių narių pritarimo. Matydamas, kaip sunkiai eina link ES Vakarų Balkanų šalys – kai kurios penkiolika, o kai kurios ir devyniolika metų, nesustebsiu, kad ir Ukrainos procesas bus skaičiuojamas daugiau nei dešimtmečiu“, – prognozuoja P.Auštrevičius.
Kito Lietuvos europarlamentaro Andriaus Kubiliaus prognozės optimistiškesnės. Jis primena mūsų kelią į ES: Asociacijos sutartį (tuomet ji vadinosi Europos susitarimu) pasirašėme 1995-ųjų balandį, o iki derybų dėl narystės ES pradžios prireikė ketverių metų. Su geru reformų tempu jas pradėjome 1999-ųjų gruodį Helsinkyje ir baigėme 2002-ųjų gruodį Kopenhagoje. Stojimo sutartį suderinome per mažiau nei pusę metų ir pasirašėme 2003-iųjų balandį Atėnuose su įsigaliojimu ir naryste nuo 2004 m. gegužės 1 d.
Jis lygina: ES asociacijos sutartis su Ukraina pasirašyta 2014-aisiais. Tai buvo Ukrainos tautos pasirinkimas, kurį ji apgynė per Euromaidano revoliuciją 2013–2014 m. ir gina iki šiol. „Tad nuo asociacijos sutarties pasirašymo su Ukraina jau praėjo dvigubai ilgesnis laiko tarpas (aštuoneri metai) nei Lietuvos atveju nuo sutarties pasirašymo iki derybų pradžios, todėl Ukrainai suteikus kandidatės statusą galima būtų ir operatyviai pradėti derybas“, – mano A.Kubilius.
Juolab reformų įdirbis Ukrainoje labai didelis, daug padėjo EK paramos Ukrainai grupė, kuri buvo tam specialiai įsteigta 2014 m., ir iki šiol yra unikalus ES įsitraukimo į reformas narystės siekiančioje šalyje atvejis.
„Taigi net jei suteikę kandidatės statusą Ukrainai dar duotume truputį laiko, pavyzdžiui, iki metų, pradėti derybas, labai tikėtina, kad jos gali būti baigtos per panašų kaip ir mūsų atveju laikotarpį (ketverius metus), tai yra iki 2027 m.“, – skaičiuoja A.Kubilius.
Jis primena, kad 2027 m. Lietuva pirmininkaus ES Tarybai, ir per šį pirmininkavimą galimi net trys scenarijai: pirma, Ukrainos įstojimo į ES data, antra, stojimo į ES sutarties pasirašymas, trečia, derybų dėl narystės ES pabaiga. „Lietuvos diplomatija turėtų siekti ambicingiausio scenarijaus“, – neabejoja A.Kubilius.
2027-ieji: „Net jei suteikę kandidatės statusą Ukrainai dar duotume truputį laiko, pavyzdžiui, iki metų, pradėti derybas, tikėtina, jos gali būti baigtos per panašų kaip ir mūsų atveju laikotarpį (ketverius metus), tai yra iki 2027 m.“, – mano A.Kubilius. (I. Gelūno/BNS nuotr.)
Europarlamentaro Juozo Oleko nuomone, Ukrainai atitikti keliamus reikalavimus gali užtrukti nuo kelerių iki keliolikos metų. „Jos stojimo į ES procesus galima pagreitinti, jei ji pati pasinaudos teikiamomis konsultacijomis ir dabar esančiu visuotiniu palaikymu. Esu tikras, kad ES maksimaliai sumažins biurokratines procedūras, priimdama naują narę. Tačiau tai dvipusis kelias – viskas priklausys nuo to, kaip sparčiai Ukraina pakeis savo įstatymus, įsigalios teisės viršenybė, bus sumažintas korupcijos lygis ir valstybė atitiks kitus jai keliamus bent minimalius kriterijus“, – pabrėžia J.Olekas.
EP nario prof. dr. Liudo Mažylio manymu, bandymai įvardyti tikslų metų skaičių nebūtų korektiški. Kiekviena valstybė turi savo stojimo istoriją, ir jos nebūna vienodos. Lietuvos stojimo procesas užtruko apie dešimt metų. Jis primena, kad 1997 m. Estija ir dar kelios valstybės buvo pakviestos derybų dėl narystės, o Lietuva – ne. Tačiau pagaliau ir Estija, ir Lietuva tapo narėmis vienu metu – 2004 m. gegužės 1 d.
„Dabar vyksta karas, Ukraina niokojama žiauraus agresoriaus, tad kas galėtų tiksliai pasakyti, kaip ši šalis galės įvykdyti narystės įsipareigojimus, kai karas pagaliau baigsis, o ir kada? Vakarų Europos valstybių integracija prasidėjo 1950-aisiais, t.y. praėjus penkeriems metams po karo. Per tuos metus veikė vadinamasis Maršalo planas, įgalinęs ekonomikos atsigavimą. Akivaizdu, kad ir Ukrainai reikės panašaus“, – neabejoja L.Mažylis.
Požiūris: L.Mažylis pastebi, kad kiekviena valstybė turi savo stojimo istoriją, ir jos nebūna vienodos. (J. Kalinsko/BNS nuotr.)
Pasak jo, Ukrainos pranašumas yra tas, kad ji jau dabar pakankamai integruota į Bendrąją rinką. Svarbiausia, kad yra politinė ES senbuvių valia dėl šios šalies narystės. EP narys pabrėžia, kad Ukraina jau ir šiandien neabejotinai pripažįstama Europos dalimi, nes gindamasi nuo brutalaus agresoriaus ji gina ir mus visus, ir europines vertybes.
Europarlamentaras Bronis Ropė mano, kad nėra prasmės spėlioti, po kelerių metų Ukraina galėtų būti priimta į ES, nes tam reikia konkrečių šalies rodiklių ir įsipareigojimų, kurie skaičiuojami konkrečiais rezultatais, o ne metais. Jo manymu, visų pirma ES turėtų suteikti Ukrainai kandidatės į ES statusą ir pradėti stojimo derybas nedelsiant. Toliau jau vyktų stojimo procedūra pagal visus reikalavimus.
Kas vyks pakeliui
P.Auštrevičiaus įsitikinimu, labai svarbu ne tik tai, kiek truks laikotarpis iki narystės, bet ir kas vyks jo metu: „Jei šioms valstybėms dar ir nepasiekus pilnateisės narystės būtų suteikta galimybė kaip galima greičiau integruotis į ES vidaus rinką, žinoma, išlaikant visus kriterijus, tai suteiktų jų verslui kur kas geresnes galimybes augti, prekiauti su ES. Šių valstybių žmonėms galėtų būti atvertos sąlygos dirbti ES dar iki narystės joje. Taip šių šalių ekonomika ir politinė sistema kokybiškai keistųsi greičiau nei turint tik kandidatės statusą ar vedant derybas. Tai galima padaryti, ir tai abiejų pusių – ir ES, ir šių valstybių – interesas.“
Pasak P.Auštrevičiaus, nereikia turėti iliuzijų, kad Ukraina ir Moldova pakartos Lietuvos kelio į ES tempą. Mes įstojome greičiau, bet šių valstybių reformų poreikis didesnis nei mūsų tuo metu, be to, ES labai paėjėjo į priekį, atsirado dar daugiau ES teisės normų, kurias į ją norinčioms šalims reikia įgyvendinti. „Ukraina gali būti integruota į ES de facto dar iki narystės de jure, ir tai vienas iš sprendimų. ES politinis solidarumas, finansinė parama ir maksimali ekonominė integracija, galimybė tapti sudėtine vidaus rinkos dalimi ukrainiečiams tikrai būtų geras variantas. Tačiau ir pačiai ES reikia reformuotis, pakeisti sprendimų priėmimo mechanizmą, nors tai nėra lengva žinant, kokia yra nuomonių įvairovė ES“, – pabrėžia P.Auštrevičius.
Luckas, 2027-ieji
Ką Lietuvos „misteris Europa“ patartų Ukrainai iš savo asmeninės patirties? „Ir ukrainiečiams, ir europiečiams norėčiau patarti: tai turi būti bendras projektas, o ne kad Ukraina nori įstoti, o mes atsipūtę tai stebime iš šalies. Ukrainos įstojimas į ES – didelė sėkmė: tiek politiškai, tiek saugumo prasme, tiek ir ekonomiškai“, – neabejoja P.Auštrevičius.
Antra, pasak jo, ukrainiečiai turi suprasti, kad tai jiems istorinis šansas vienu ypu ir desovietizuotis, ir europietizuotis, tad jų politinis pasiryžimas reformoms turi būti didesnis, nei jų prašo. Jei ukrainiečiai juo nepasinaudos, Rytai savo destruktyviais propagandiniais kišimosi į vidaus politiką būdais bandys juos nustumti nuo europinio kelio.
Trečia, rekonstruojant Ukrainos ekonomiką per investicijas Europos verslas taip pat pajus didžiulį ekonominį interesą. „Ukrainos ekonominės rekonstrukcijos plano įgyvendinimas turi būti maksimaliai skaidrus, nes čia šaukštas deguto gali sugadinti jau ne statinę, o visą cisterną medaus. Ukrainai reikia išlaikyti Europos kontrolės, skaidrumo egzaminą, o ES reikia pagalvoti apie Ukrainos projekto valdymą. Tikiuosi, bus panaudotas inovatyvus valdymo mechanizmas, tam ES sukurs naujų pareigybių su specialiais įgaliojimais“, – mano P.Auštrevičius.
A.Kubilius jau turi ir konkretų Ukrainos priėmimo į ES šventės scenarijų: „Galbūt Ukrainos stojimo į ES iškilmingas EVT susitikimas galėtų įvykti 2027 m. vėl toje pačioje Ukrainos Lucko pilyje, kurioje 1429-aisiais, prieš beveik 600 metų, įvyko pirmasis Europos viršūnių susitikimas (angl. summit meeting).“
