– Kaip leidžiate šias karštas vasaros dienas? Kaip jums kartu su žmona Alma pavyksta atsigaivinti?

– Žinote, aš esu tas žmogus, kuris mėgsta aukštesnę oro temperatūrą. Dabar, kai būna apie 27-28 laipsnius šilumos, jau girdžiu žmonės: „Karšta, karšta, – negaliu atlaikyti“. O man 25-27 laipsniai šilumos yra pati idealiausia oro temperatūra. Jei drėgmės nėra, galima pasidžiaugti. Tikrai man yra malonumas ir jei kas nors paklaustų: „O kur važiuosite į užsienį?“, kaip matote, čia, mūsų aplinkoje, kurią esame susitvarkę, nemanau, kad kur nors gražiau, maloniau ir geriau praleisčiau savo atostogas.

– Tikrai aplinka labai maloni – supa medžiai, pušynai, fontanas – tikrai vėsina. Tai niekur neplanuojate šią vasarą išvykti iš namų?

– Ne, tikrai ne. Na, žinoma, viena priežastis yra gydytojai. Ypatingai dėl Almos po jos insulto. Nors, dėkui Dievui, ji atlaikė. Jos kalba – nepažeista. Vienintelis kas užsiliko ir ji dar kovoja, tai su tuo, kad dar negali tvirtai abiem kojomis vaikščioti – reikia arba prisilaikyti, arba eiti įsikibus į parankę. Labai tikiuosi, kad tokie orai jai padės, kadangi matau, kad jos pasivaikščiojimuose yra daugiau stiprybės. Kiti sako: „Kaip jūs galite vasarą niekur neišvažiuoti?“. Aš užtikrinu, kad mes su dideliu malonumu laiką leidžiame namuose.

– Karštis yra ne tik lauke, bet ir politikoje šiuo metu yra karšta. Prezidentas G. Nausėda apžvelgė savo dvejų metų prezidentavimą. Paminėjo tai, kas jam pasisekė, ir tai, kas galbūt kažkiek nepasisekė. Kaip jūs vertinate šiuos pirmus dvejus prezidento metus?

– Visų pirma, pasakysiu iš savo patirties, – nesvarbu, kuris prezidentas pradeda darbą, pirmieji dveji metai yra sunkūs. Ne tik tuo, kad reikia įsigilinti į pačias pareigas ir visą darbą, bet ir fiziškai žmogus pasijunta beveik išsunktas visą laiką. Vertindamas pirmuosius prezidento dvejus metus, aš jokių priekaištų – gerų ar blogų, neturiu. Jis atliko savo pareigą. Džiaugiuosi, kad dėmesys buvo nukreiptas į vidaus reikalus. Žinoma, daug dalykų, kurie buvo nesutvarkyti, taip ir liko nesutvarkyti. Turiu omenyje, visas siūlomas reformas, kurios vis kalbama, kad bus, – medicinos, švietimo srityje, socialinėje aplinkoje. Tie reikalai jam irgi tenka. Turbūt ir jis apgailestauja, ir aš galiu patvirtinti, kad tai turėtų vykti galimai greičiau, ir būti skiriama daugiau dėmesio. Tai turi tapti programos prioritetu. Tada galėsime pajudėti ir pasidžiaugti laimėjimais.

Ir viskas, kas vyksta dabar su Lietuva, man atrodo, yra prezidento Aliaksandro Lukašenkos ir jo pagalbininkų surežisuota, suplanuota ir bandoma įvykdyti.

Kalbant bendrai, kai pasaulyje yra įtampos, argi negalime pasakyti, kad esame laiminga šalis, kad įtampos, grėsmės Lietuva yra aplenkta. Išskyrus vieną problemą – Lietuvą užplūdo emigrantai. Ir aš manau, kad kiekvienam lietuviui ir valdžios žmonėms tai yra sunkiai sprendžiama problema. Bet aš turiu savo poziciją šiuo klausimu – čia jokių kompromisų negali būti.

Pabėgėliai nėra politiniai pabėgėliai. Pažiūrėkite, kaip kronikoje, mūsų programose jie atrodo. Atrodo, kad žmonės, kurių kilmės kraštai irgi labai aiškūs, nėra nei iš Baltarusijos, nei iš kitur. Ir viskas, kas vyksta dabar su Lietuva, man atrodo, yra prezidento Aliaksandro Lukašenkos ir jo pagalbininkų surežisuota, suplanuota ir bandoma įvykdyti. Už ką? Sakyčiau, tai savotiškas kerštas Lietuvai už tai, kad mes labai vieningai pasauliui pasakėme: ginsime demokratines idėjas ir pagelbėsime tikrai politiniams pabėgėliams, kuriems reikia globos. Žvelgiant mano akimis, šioji emigracija, kuri dabar plūsta į Lietuvą, absoliučiai su politine, demokratine linija nieko bendro neturi.

– Kaip Lietuva turėtų susitvarkyti? Sakote, kad negali būti jokių kompromisų, turi būti priimti griežti sprendimai, kokie jie?

– Man atrodo taip: taip, kaip nelegaliai jie čia atvyko, mes turime visišką moralinę teisę juos grąžinti. Kaip ir sakiau, jei įmanoma, nustatyti jų kilmę, – grąžinti į kilmės kraštus, tie kraštai nori ar nenori. O jeigu ne, tai vietoje to, kad mums rodytų, kaip nelegaliai naktį jie perbėga pas mus, visose vietose, kurios filmuojamos, turėtų būti karinės pajėgos ir bandyti stabdyti jėga. Nesakau, kad turėtų lietis kraujas, bet manau, kad yra būdų kaip nors atgrasyti. Mūsų pareiga – sustabdyti tą masę žmonių, kurie galbūt yra net apgauti dėl galimybių Lietuvoje. Lietuvoje nėra jokios sunkiosios pramonės, neturime kasyklų – tokių darbų, kur reikia darbo jėgos be specialybės. Pažiūrėkime į atvykusiuosius – ten nerasime inteligentijos. Tai – žmonės, kurie neįsilies. (...) Visoms organizacijoms, kurios kalba, kad čia humanizmas. Tai tegul visi humanistai tokius pabėgėlius ir prisiima.

Visose vietose, kurios filmuojamos, turėtų būti karinės pajėgos ir bandyti stabdyti jėga. Nesakau, kad turėtų lietis kraujas, bet manau, kad yra būdų kaip nors atgrasyti.

– Teisingas sprendimas ten pastatyti tvorą, juosiančią pasienio zoną?

– Žinote, tvoromis netikiu. (...) Čia tvora nepadės, reikia netoli tos tvoros turėti paruoštas jėgas. Džiaugiuosi, kad yra įtraukta kariuomenė, – tai turėtų trukdyti laisvai perbėgti. Kadangi, aš manau, kad tam tikros ukrainiečių įstaigos paruošia ir specialiai siunčia į Lietuvą, kad sudrumstų ne tik mūsų politinį gyvenimą, bet ir ekonominį pagerėjimą, žygiavimą į priekį.

– Kaip galvojate, ar migrantai yra vienintelis iš Baltarusijos mums pasiųstas signalas, įtampa, ar ateityje gali kilti ir kitų grėsmių Lietuvai?

– Su ta publika, su kuria mums tenka turėti reikalų, galima visko tikėtis, bet aš galvoju, kad yra sveikas protas ir neatsiras beprotis, kuris paspaus mygtuką ir pradės skristi raketos. Tokiu atveju, man atrodo, kad kiekvienas sveikai galvojantis žmogus žino, kad šitas karas yra skirtingas – čia klausimą spręs ne šautuvai, bet raketos, kurios skrenda tūkstančius kilometrų. Tačiau, gal išliks sveiko proto, kad to niekada neišgyvensime.

– Sakėte, kad apie COVID-19 jau kalbėti ir girdėti visiems pabodo. Bet prezidentas savo spaudos konferencijoje nepagailėjo kritikos sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui. Net iškėlė tokį klausimą, – kam išvis reikalinga tokia ministerija, jei iki vidurvasario mes dar nesame paskiepiję 70 proc. savo gyventojų. Kaip jūs vertinate tokį prezidento pasisakymą ir A. Dulkio darbą?

– Prezidento konferencijos negirdėjau, tai detaliai pasakyti, ar aš pritariu, ar ne, negaliu. Bet prezidentas yra pasisakęs, kad reikia gintis, skiepytis – jis palaiko ir ragina tą dalyką. Ką kitą jis daugiau gali padaryti? Sveikatos ministerija ir kitos turėtų rodyti daugiau dėmesio ir stengtis, beveik, sakyčiau, per jėgą įtikinti tuos, kurie stengiasi to išvengti. Mes patys su Alma esame gavę abu skiepus. Jaučiamės gerai, galvojame, kad tai vis tiek yra veiksminga. Jau praėjo laiko ir mes tikrai nejaučiame neigiamų pasekmių. Raginu ir kreipiuosi į visus abejojančius: atlikime pareigą ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams, visiems Lietuvos žmonėms. Tai yra mūsų tautinė pareiga.

Nenoriu, kad tai būtų savotiška propaganda, bet kas yra teisybė, tai teisybė – dedame pastangas, man atrodo, gal kai kur ir pavėlavome, nes prisijungėme prie apsigynimo – skiepijimo truputį vėliau, bet yra valstybių, kurios tai padarė ir po mūsų. Todėl aš nesu kritiškas ir stengčiausi daugiau dėmesio skirti atsakingiems žmonėms iš ministerijų sprendžiant kelius, kad mūsų skiepijimo programa būtų įvykdyta. Vieno žmogaus raginimo čia nepakanka.

– Noriu paklausti apie jūsų kaimynę Ingridą Šimonytę. Minėjote, kad jau nusiuntėte jai gėlių, kai ji čia atsikraustė. Gal jau buvote susitikę kaimyniškai?

– Sunku dabar man atsakyti į tą klausimą. Vieną kartą, turbūt dviem trims minutėms Almos gimtadienio proga ji sustojo pasveikinti Almos. Deja, tai buvo vienintelis ryšys su ja. Ir su ministerijoms, su kuriomis anksčiau buvo labai artimai bendraujama – ne tik mano kvietimu, bet jų pačių pastangomis klausiant, ar galime susitikti ir apsvarstyti vieną ar kitą klausimą. Deja, su šita Vyriausybe jaučiuosi vienišas – tai lengviausias ir geriausias žodis, kuriuo galima apibrėžti visas esamas situacijas.