Apie tai jis kalbėjo „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“.
– 2022-ieji metai prasidėjo dar kapstantis iš koronaviruso krizės, baltarusiškų trąšų istorijos, Kinijos pykčio, o tada Rusija užpuolė Ukrainą ir įsibėgėjo energetikos krizė, infliacija šovė į aukštumas, tebesitęsia migrantų krizė. Problemų tikrai netrūko ir dabar dar kalbama apie tai, kad bus ar nebus vokiečių brigada Lietuvoje, ko siekia Lietuva? Kaip, jūsų akimis, sekėsi Lietuvai atlaikyti praėjusių metų iššūkius?
– Metai – sumaiščių ir visokių nesąmonių, ir žiaurumų – ypač Rusijos karas užpuolant Ukrainą, vedamas be galo žiauriomis, sadistinėmis priemonėmis – naikinant gyvenvietes, civilius žmones, kurie, tartum, kare nekariauja, bet juos žudo ir turbūt galvoja, kad privers Ukrainą kapituliuoti. Taip pat kaip teroristas, pagrobęs kokį nors žmogų, laiko jam prie galvos pistoletą ir šio to reikalauja iš jo artimųjų ar jo paties: tu viską atiduok, pasirašyk, kad savo valia atiduodi viską, ką turėjai, ir tada mes tave paliksime gyvą. Yra šitokia situacija, kuri žinoma iš kriminalinių kronikų ir iš nuolatinių istorijų apie gangsterius, bet dabar ji vyksta pasaulyje. Yra tas didysis gangsteris, kurio labai daug kas bijo, ir nėra policijos, kuri galėtų jį sutramdyti. Ir policija bijo. Tai, štai, kur mes esame atsidūrę. Visos kitos problemėlės yra smulkmenos. Be to, dar aš matau, kad žmonijos psichologija – labai pablogėjusi. Galbūt ideologija. Žmonės yra žiaurūs ir darosi vis žiauresni – vis mažiau atjautos tam, kurį terorizuoja, žudo ir kankina. Pavyzdžiui, Ukraina dabar yra tiesiog kankinama. O kas ją atjaučia? Yra skaičiavimai, kalkuliavimai – kiek ji atlaikys, o kas ten po to bus? Ar ji pasiduos, ar nepasiduos? O gal Rusijai pritrūks peilių, žmonėms pjauti. Stebėtojų kompanija aplinkui filosofuoja. Tai – gana nykus tokio pasaulio vaizdas.
– Tai jūs galvojate, kad nepakankamai dar atsivėrė pasaulio akys, kad pamatytų, kokią grėsmę iš tikrųjų kelia Rusija?
– Tai yra viena klausimo pusė, kad tas pasaulis nemato, kad yra kariaujama prieš jį, prieš principus, o ne prieš vieną vargšę Ukrainą. Pasaulis manė, kad jis yra tvarkomas arba tvarkosi pagal tam tikrus principus – kokio nors teisingumo, žmogiškumo, vilčių į geresnį, teisingesnį pasaulį. Dabar jam rodo, kad: užmirškite, pasaulis jau yra ir bus žiaurus, negailestingas, diktuos tiems, kurie turi jėgą ir nebijo. O tiems, kurie turi jėgą, bet bijo, yra slabakai ir pralaimės. Arba bus pasakyta, kaip jie turi gyventi, galvoti ir daryti. Štai, kur mes esame atsidūrę su visu pasauliu.
– JAV reiškia labai svarbią ir didžiausią paramą Ukrainai: matėme, kaip buvo sutiktas Volodymyras Zelenskis Vašingtone. Ar jūs turite vilties, kad bus daugiau paramos iš kitų Vakarų Europos valstybių ir mes tapsime Ukrainos pergalės liudininkais 2023 metais?
– Aš nežinau. Mes klaidingai galvojame, kad tai yra Ukrainos pergalė arba Ukrainos pralaimėjimas. Jei pasaulis nejaučia bendrumo, likimo ir solidarumo, kad tai bus normalaus demokratinio pasaulio laimėjimas prieš beprotį, tai tada laimėjimo nebus ir Ukraina bus palikta sau kaip trečias elementas. Ten siautėja beprotis, sadistas ir žmogžudys. Ukraina yra kankinė, kuri šiaip taip ginasi drąsiai ir labai pasiaukojančiai. Jai padeda gintis, bet ne tiek, kiek reiktų, arba ne tiek, kad atsistotų šalia jos. Tada yra trys pusės. Iš tikrųjų, turėtų būti dvi pusės – žmogėdrų ir žmonių pasaulis. Žmogėdros siautėja – kankina, žudo ir suėda žmones. O dar kiti žmonės nežino, kur jie turi prisiglausti – ar prie tų vargšų žmonių, bet tai pavojinga, ar prie žmogėdrų – gal ten saugiau, gal tada žmogėdra jų nelies? Kai šie trys pasauliai yra, tada blogai. Bet šito dar neišmoko vadinamasis Vakarų pasaulis, ir dar nesuprato, kad yra tik dvi pusės, o ne trys, kur galima manevruoti, kombinuoti, kartais pabarti, o kartais paskambinti telefonu. Ir gana dažnai žmogžudžiui skambina telefonu, su juo kalbasi. Tada jis įgauna sparnelius: o, mane pripažįsta, manęs išsigando, su manimi nori kalbėtis, reiškia aš teisingai darau. Tada mes esame kvailoje situacijoje. Aš kalbu dabar kaip keistas Vakarų pasaulis, kuris dar nesupranta, kur yra, ir koks turėtų būti.
Mes esame gana vieningi dėl Ukrainos, bet kas iš to? Kaip mes patys sprendžiame savo problemas?
– Kaip Lietuvai sekėsi visa tai suprasti ir būti šalia Ukrainos?
– Mes suprantame geriau negu kiti ir padedame Ukrainai, kiek galime. Tik mes nesiunčiame savo kariuomenės ten. Tam galbūt ir kiti sąjungininkai nepritartų. Bet, iš tikrųjų, mes remiame ir dalyvaujame, ir siunčiame visokeriopą pagalbą – ir moralinę, ir materialinę. Žmonės aukoja labai noriai – atjausdami, solidarizuodamiesi su Ukraina. Tai yra gražu, to seniai nebuvo. Lietuvoje, kuri yra tokia susijaukusi, susipjovusi tarpusavyje, yra kažkoks vienybės momentas. Žinoma, dėl Ukrainos yra ir tokių, kurie purkštauja arba šmeižia, arba pyksta, bet jie nėra jaučiami kaip jėga. Mes esame gana vieningi dėl Ukrainos, bet kas iš to? Kaip mes patys sprendžiame savo problemas? Sprendžiame irgi nelabai suprasdami, kokiame pasaulyje gyvename. Jei gyvename šitame pasaulyje, kur galima taip elgtis su tautomis kaip V. Putino Rusija elgiasi su Ukraina, mes turime būti viskam pasiruošę, ir pasiruošę visais atžvilgiais. Taip pat ir tarpusavio sutarimu, kad mes ginsimės, ir ginsimės nedraskydami vieni kitiems akių dėl kokių nors smulkmenų – kokio nors mokesčio ar įstatymo, Stambulo konvencijos, kurią ukrainiečiai normaliausiai ratifikavo, nes jie nori būti kartu su pasaulio dauguma. O pas mus audros baisiausios – kaip būtų baisu, jei mes ratifikuotume. Mes prisidarome sau tokių netikrų problemų, arba iš antraeilių dalykų darome pirmaeiles kovas. Man atrodo beveik nesąmonė dėl tos vokiečių brigados. Pakankamai viskas aišku: reikia pastatyti kareivines, sukurti infrastruktūrą – sudaryti galimybes, kad ji čia atsirastų. O dabar vyksta kažkoks ginčas lyg būtų klausimas, ar ji turi čia atsirasti, ar ne? Ar reikia iš Vokietijos reikalauti? Vokiečiai pasakė: kol kas nėra sąlygų. Bus, bet reikia sąlygų. Žinoma, nėra visai aišku, kada – ar tada, kai Lietuvoje jau bus sukurtos sąlygos, tą pačią dieną vokiečių brigada jau bus Lietuvoje, ar tada ten dar tik vyks kokie nors debatai, ginčai Bundestage ir t.t. Mes to nežinome. dabar pati Vokietija yra pakankamai suskaldyta, jai Rusija daro labai didelę įtaką. Mes turėtume laikytis labai aiškios linijos – savo užduotis vykdome, o kaip pasibaigs su brigados įkurdinimu, ir kada turi būti sukurta infrastruktūra, būtų gerai, jei būtų sudarytas aiškus tvarkaraštis.
Plačiau – Žinių radijo laidoje
