Iš prezidentūros paskleisti teiginiai, kad Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios vėl nagrinėjamos Seime, yra inicijuotos monopolininkų, vartotojus ir nustebino, ir nuvylė. Žmonės yra tvirtai įsitikinę, kad niekas negali riboti jų teisės pasirinkti pageidaujamą šildymo ir karštos vandens sistemos prižiūrėtoją, tačiau prezidentūros atstovų nuomonė yra kitokia.

Gąsdina monopoliu

Antradienį Seime vėl narpliotos Šilumos ūkio įstatymo peripetijos. Nors parlamentarai balandžio 17 d. priėmė šio įstatymo pataisas, kurios leido rinkoje atsirasti daugiau daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų, o tai skatintų konkurenciją ir pigintų paslaugą, Prezidentė Dalia Grybauskaitė šias pataisas vetavo.

Žinių radijo laidoje Prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas teigė, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą inicijavo tam tikra interesų grupuotė, siekianti stiprinti savo monopoliją komunaliniame ūkyje.

Pasak jo, monopolininkų voratinklis yra apraizgęs daugiabučių administravimą, šiukšlių surinkimą, deginimą ir šilumos tiekimą.

Inicijavo vartotojai

Tokie teiginiai ir nuvylė, ir papiktino vartotojus.

"Vadinasi, mes, žmonės, vartotojai, esame tam tikra interesų grupuotė. Būtent mes, vartotojai, inicijavome tas Šilumos ūkio įstatymo pataisas, nes pagal galiojančią redakciją praktiškai nebebuvo galima pasirinkti normalaus šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo. Aišku, Prezidentės patarėjas turi galimybę išsakyti savo nuomonę, net jei ta jo nuomonė yra neteisinga", – teigė Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis.

Vartotojai Seimo Ekonomikos komitetui buvo pateikę siūlymą, kaip pakoreguoti Šilumos ūkio įstatymą. Į šiuos siūlymus buvo atsižvelgta, todėl balandžio 17 d. Seime buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas.
Jame buvo numatyta, kad daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju negali būti šilumos tiekėjas, tiekiantis šilumą tam namui. Kitaip tariant, šilumos tiekėjams leista būti šilumos punkto prižiūrėtojais tų namų, kuriems jie šilumos netiekia.

Seimo priimtame įstatyme buvo panaikinti ir kiti draudimai, užkertantys kelią būti šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais. Pavyzdžiui, iš rinkos iki šiol yra eliminuoti ir šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba. Dėl perdėto draudimų kiekio praktiškai neliko įmonių, kurios galėtų tiekti kvalifikuotą šilumos punktų priežiūros paslaugą.

Kiekis ir pelnas nesusiję

Anot N.Udrėno, pataisomis siekiama, kad nuo biokuro ruošos iki šilumos gamybos ir paties skaitiklio priežiūros dalyvautų vienas ir tas pats netiesiogiai susijęs subjektas, siekiantis kuo daugiau pelno, bet ne ginti vartotojų interesus.

"Atrodo, kad Prezidentūroje neįsigilinta į šiuos reikalus. Ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiti specialistai tvirtino, kad šilumos tiekėjo pelnas priklauso ne nuo parduoto šilumos kiekio, o nuo valdomo turto vertės. Seime kalbėjausi ne su vienu parlamentaru. Visi jie pripažino, kad žino šį faktą, jog šilumos tiekėjų pelnas ir suvartojamos šilumos kiekis yra nesusiję, tačiau tik tie patys Seimo nariai ir suvokia, kodėl paklūsta kuriamai tendencingai nuomonei, kad šilumos tiekėjai yra grobuonys ir negali prižiūrėti šilumos punktų", – teigė J.Antanaitis.

Reikia ne išvaryti, o įstumti

Jis pabrėžė, kad vartotojai vis dar nepraranda vilties, jog Seimas atmes Prezidentės veto ir paliks galioti tas Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurias patys priėmė.

"Nors jos ir nėra tobulos, tačiau tai yra 10 žingsnių į priekį, palyginti su tuo, kas yra dabar. Manau, kad šilumos tiekėjus reikia ne išstumti iš namo, o įvaryti į jį, leisti prižiūrėti šilumos punktus, nes jie yra įpareigoti mažinti suvartojamos šilumos kiekį, žino, kokiomis priemonėmis tai įmanoma pasiekti. Tačiau esmė yra ta, kad tik patys vartotojai turi teisę pasirinkti, kokius šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojus samdytis. Niekas neturi teisės žmonėms nurodinėti", – pabrėžė J.Antanaitis.

Jam pritarė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto energetikos mokslų daktaras Romanas Savickas.

"Nesuprantama, kaip laisvoje šalyje žmonėms yra nurodinėjama, ką galima samdyti, o kas negali prižiūrėti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų, kurios yra gyventojų nuosavybė. Tai tas pats, kaip dabar žmonėms Seimas ar Prezidentūra nurodytų, kad prekybos centruose apsipirkti draudžiama, o reikia eiti į mažas parduotuvėles, nors ten ir produktai nekokybiški, ir antkainiai nežmoniški", –  pavyzdžių ieškojo pašnekovas.

Permokėjo 20 tūkst. litų

Energetikos ekspertas R.Savickas jau dvidešimt metų dešimtyje šalies miestų atlieka stebėjimus, kaip daugiabučiuose namuose keičiasi šilumos energijos suvartojimas.

Jis yra sukūręs Vilniaus interaktyvų faktinio energijos suvartojimo žemėlapį, kuriame galima aiškiai pamatyti, kaip energijos vartojimas keičiasi konkrečiuose namuose, tai palyginti su kitais tokio paties projekto ir amžiaus namais.

"Išvedus rodiklį, pagal kurį galima lyginti vienodus namus, aiškiai matyti, kaip pakito energijos suvartojimas namuose nuo tada, kai vartotojams buvo uždrausta laisvai samdyti pageidaujamus šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojus. Faktas toks – kuo prižiūrėtojas turi mažiau kompetencijos, kuo sistema prasčiau prižiūrima, tuo daugiau energijos suvartojama, tuo didesnės sąskaitos už šildymą", – vardijo R.Savickas.

Jis pateikė ir konkretų pavyzdį. Vilniuje esančio vieno dviejų laiptinių devynaukščio namo gyventojai per praėjusį sezoną už šildymą sumokėjo 20 tūkst. litų daugiau nei kiti tokio paties tipo namuose gyvenantys vilniečiai.

"Priežastis labai paprasta. Bendrijos pirmininkas šildymo sistemai prižiūrėti pasamdė, atleiskite už pasakymą, kvalifikacijos pažymėjimą turintį dėdę Vasią, mokėjo jam 100 litų. Bet dėdė Vasia šildymo sistemą prižiūrėjo prastai, neanalizavo, nes, matyt, neturėjo gebėjimo, šilumos suvartojimo duomenų, atitinkamai į tai nereagavo, todėl namo gyventojai prarado daug pinigų. Už tuos 20 tūkst. litų jie galėjo modernizuoti šilumos punktą", – kalbėjo R.Savickas.

Žiemą – be šildymo

J.Antanaitis vardijo ir daugiau pavyzdžių, kodėl ribojimas vartotojams pasirinkti pageidaujamą šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją yra ydingas.

"Blogai ir labai blogai. Prieš kelias dienas buvau susitikime su Joniškio gyventojais. Viename name sugedo šilumokaitis. Esmė ta, kad šilumos punktas vis dar priklauso šilumos tiekėjui, bet jis nebegali jo prižiūrėti. Gyventojai klausė, ką daryti, kaip pasikeisti šilumokaitį. Galėjau atsakyti tik tiek, kad kreiptųsi į N.Udrėną, nes nežinau, kaip išspręsti problemą", – pripažino J.Antanaitis.

R.Savicko teigimu, kvalifikuoti šildymo sistemų prižiūrėtojai, net jei jie yra ir šilumos tiekėjai, turi sukaupę įvairių atsarginių detalių, įrengimų, nes juos dažnai pirkdavo dideliais kiekiais, todėl ir pigiau. Kai prireikdavo, pavyzdžiui, name įvykdavo avarija, sugesdavo koks įrenginys, šildymo sistemų prižiūrėtojai galėdavo akimirksniu reaguoti.

"O dabar yra kitaip. Pavyzdžiui, Vilniuje žiemą vienos bendrijos administruojamame daugiabučiame name sugedo siurblys. Šeštadienio vakaras, šalta, o namas nešildomas. Parduotuvės nedirba, niekas nežino, kokio siurblio reikia. Neaišku, kiek laiko žmonės būtų buvę priversti gyventi be šildymo, tačiau, laimė, atsirado geranoriškų kitų įmonių, kurios padėjo. Tačiau tokia situacija gali bet kada pasikartoti  bet kuriame name", – įspėjo R.Savickas.

J.Antanaitis pabrėžė, kad galiausiai vis tiek paaiškės, jog dabar galiojantis Šilumos ūkio įstatymas yra koreguotinas, kad Seimo priimtos pataisos yra žingsnis į priekį, o ne atgal, todėl reikėtų leisti joms įsigalioti.

"Bijau ir pagalvoti, kas bus, jei tęsis tai, kas yra dabar. Nieko gero galime nesitikėti ir apmaudu, kad niekas už padarytą žalą vėl nebus atsakingas. Kaip visada", –  reziumavo J.Antanaitis.

Nagrinėja teisme

Kai 2011 m. vasarą įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo nauja redakcija, po kurio laiko į Vilniaus apylinkės teismą kreipėsi gyventojai, kurie prašė, kad šis įpareigotų jų pasirinktą šildymo ir karšto sistemos prižiūrėtoją pasirašyti paslaugos teikimo sutartį. Konkurse mažiausią paslaugos kainą pasiūliusi bendrovė sutartį atsisakė pasirašyti, nes įsigaliojo draudimų kupinas įstatymas ir įmonė pateko tarp tų gausybės šilumos ir karštos vandens sistemos prižiūrėtojų, kurie buvo eliminuoti iš rinkos.

Vilniaus apylinkės teismas, nagrinėjęs gyventojų skundą, suabejojo, ar žmonės, negalėdami pasirinkti pageidaujamą šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją, nėra diskriminuojami. Todėl Vilniaus apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas išaiškinti, ar Šilumos ūkio įstatymas neprieštarauja Pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos 23 ir 24 straipsniams, kuriuose įtvirtinta nuostata, kad nuosavybė ir žmogaus būstas yra neliečiami.
Pastarasis Vilniaus apylinkės teismo pareiškimą priėmė ir jis turi būti pradėtas nagrinėti.

Valstybės kontrolė, gavusi vartotojų skundų, taip pat yra pradėjusi tyrimą, ar Šilumos ūkio įstatymo nuostatos nėra diskriminuojančios. Tyrimas šiuo metu yra įpusėjęs ir iki metų pabaigos tikrai bus baigtas.