Pereiti į pagrindinį turinį

1940-ųjų ultimatumas: kodėl nuspręsta nesipriešinti?

2018-06-10 02:00

Šiomis dienomis minėsime iki šiol dviprasmiškai vertinamą įvykį: 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungai įteikus ultimatumą, Lietuva nesiryžo ginklu pasipriešinti. Po šio žingsnio sekė okupacija.

Vieta: Sovietų Sąjungos įteiktą ultimatumą A.Smetona su ministrų kabinetu 1940 m. birželio 15 d. naktį svarstė prezidentūros rūmuose. Vieta: Sovietų Sąjungos įteiktą ultimatumą A.Smetona su ministrų kabinetu 1940 m. birželio 15 d. naktį svarstė prezidentūros rūmuose.

Kodėl per paskutinį posėdį Kaune tuometė Vyriausybė priėmė būtent tokį sprendimą? Ar Lietuva galėjo pasipriešinti ginklu? Kokie galėjo būti to padariniai?

Apie tai – "Kauno dienos" pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju Algimantu Kasparavičiumi.

1940 m. birželio 14 d. vėlų vakarą Lietuvai įteiktu ultimatumu Sovietų Sąjunga reikalavo išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį (kaip tariamų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas, dislokuotas Lietuvoje, kaltininkus).

Taip pat reikalauta sudaryti naują, Maskvai priimtiną, Vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją neribotą sovietų armijos kontingentą ir dislokuoti ją svarbiausiuose Lietuvos taškuose.

Pagal tarptautinę praktiką įprastinis ultimatumo terminas yra 48 valandos, šio ultimatumo reikalavimai turėjo būti įgyvendinti per dešimt valandų.

Naktį Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, posėdžiavusi Lietuvos Vyriausybė svarstė įvairius variantus, tačiau galiausiai buvo nuspręsta nesipriešinti – priimti Sovietų Sąjungos ultimatumą.

– Dažniausiai sakoma, kad dirvą ultimatumui ir Lietuvos okupacijai paruošė Ribbentropo-Molotovo paktas. Kokias jūs įvardytumėte ultimatumo, okupacijos ir aneksijos priežastis?

– 1940 m. birželio 14–15 d. įvykius, Lietuvos okupaciją ir aneksiją nulėmė visas kompleksas priežasčių, pirmiausia susijusių su bendraeuropinės situacijos blogėjimu. Per pusantrų metų, nuo 1938 m. pavasario iki 1939 m. rudens, iš esmės sugriuvo visa Europos geopolitinio saugumo sistema, sukurta 1919 m. Paryžiuje pasirašius Versalio taikos sutartį. O 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Lietuvai reikšmės turėjo antroji Ribbentropo-Molotovo pakto versija, pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d., kai Lietuva iš Trečiojo reicho politinės įtakos zonos buvo perleista Sovietų Sąjungai. Tačiau ir šio faktoriaus aš nebūčiau linkęs labai sureikšminti kalbant apie 1940 m. įvykius. Nes, kol Europoje funkcionavo bendraeuropinė saugumo sistema, ši slaptoji sutartis mums jokių negatyvių padarinių neturėjo.

Problema kilo tada, kai 1940 m. pavasarį prasidėjo paskutinė Europos geopolitinio saugumo rūmų griūtis, kai Trečiasis reichas pradėjo akciją prieš daugelį Vakarų Europos valstybių. Užimamos Norvegija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija. Austrijos ir Čekoslovakijos neliko anksčiau. Galų gale priverčiama kapituliuoti Prancūzija.

Tik tada Stalinas ėmėsi tam tikrų veiksmų ir likvidavo tris Baltijos valstybes. Tuo metu Europoje liko dvi jėgos: naciai ir bolševikai, besidalijantys Senojo žemyno valstybes savo nuožiūra.

Lietuva kaip valstybė iš Europos politinio žemėlapio buvo ištrinta viena paskutiniųjų. Tuo metu, kai Europa kaip politinis organizmas neegzistavo. Padariniai buvo tragiški, tačiau nereikėtų galvoti, kad kitų valstybių sunaikinimas buvo mažiau skausmingas.

Lietuva kaip valstybė iš Europos politinio žemėlapio buvo ištrinta viena paskutiniųjų. Padariniai buvo tragiški, tačiau nereikėtų galvoti, kad kitų valstybių sunaikinimas buvo mažiau skausmingas.

– 1940 m. pavasarį buvo ženklų, kad Sovietų Sąjunga Lietuvos atžvilgiu pradeda vykdyti agresyvią politiką, prie mūsų valstybės sienų pradedama telkti sovietinė kariuomenė. Spaudimas pradėtas taikyti dar 1939 m., tačiau Lietuvos kariuomenė neparengta. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos Vyriausybė, žvelgdama į tuos ženklus, buvo akla, kad blogiausiam scenarijui nesiruošta.

– Nelabai su tuo sutikčiau. Man atrodo, kad ir prezidento Antano Smetonos, ir Vyriausybės politika, ir nacionalinės kariuomenės parengimas iš esmės atitiko to meto europinius standartus.

Neteisinga būtų sakyti, kad Lietuvos kariuomenė nesiruošė agresijai. Ji ruošėsi priešintis Sovietų Sąjungai. Tai tapo akivaizdu 1939 m. rugsėjo pirmosiomis dienomis, kai, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje iš pradžių įvykdyta viena dalinė mobilizacija, po savaitės – antra. 1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos kariuomenė buvo padidinta iki 60–70 tūkst. vyrų. Tačiau Lietuvos valstybė, negaudama jokios išorinės paramos, tokio dydžio kariuomenės finansiškai negalėjo ilgesnį laiką išlaikyti. Dvi tris savaites išlaikė, o paskui paleido. Sovietai tuo metu nepuolė, tai ką reikėjo daryti? Ar leisti valstybei bankrutuoti, siekiant išsaugoti tokią didelę kariuomenę? Juo labiau kad labai aiškių sovietinės agresijos  prieš Lietuvą ženklų 1939 m. rugsėjį nebuvo. Todėl įvyko demobilizacija, kariuomenė liko su 20–22 tūkst. karių – tas skaičius jai buvo būdingas esant taikos sąlygoms.

Kitas dalykas, kad situacija radikaliai pasikeitė po Savitarpio pagalbos sutarties su sovietais pasirašymo 1939 m. spalio 10 d. Prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis ta sutartis sudaryta. 1934 m. rugsėjį Lietuva buvo sudariusi sąjungą su Latvija ir Estija – vadinamąją Baltijos Antantę. Pagal šią sutartį prieš galimus agresorius trys Baltijos valstybės planavo gintis kolektyviai. Tačiau 1939 m. rugsėjo 28 d., neinformavusi apie tai savo sąjungininkių, Estija pasirašė Savitarpio pagalbos sutartį su sovietais, spalio 5 d. – Latvija, ir iš buvusios Baltijos Antantės nieko nebeliko. Iš Europos Lietuva taip pat negalėjo tikėtis pagalbos – Europa kariavo.

Lietuva pateko į situaciją, kai 1939 m. spalio 7–8 d. reikėjo pradėti karo veiksmus su sovietine kariuomene arba ieškoti tam tikro politinio sutarimo. Karą pradėti nesunku – sunku jį baigti neutraliai arba laimėti. Turėdami galvoje jėgų santykį, mes puikiai suprantame, kuo tas karas būtų pasibaigęs. Be to, sovietų rankose buvo vienas labai stiprus koziris. Tai Vilniaus kraštas, kurį jie užėmė 1939 m. rugsėjo 17 d. Be abejonės, tai buvo Kremliaus strateginio skaičiavimo dalis: taip tikėtasi palaužti stipriausią Baltijos Antantės narę, kuriai Savitarpio pagalbos sutartį primesti buvo sunkiausia. Be to, Lietuva buvo pašantažuota: jei tokios sutarties nebus, Vilniaus kraštas su sostine Vilniumi nebus grąžintas Lietuvai – jis greičiausiai taps Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos dalimi.

Tokiomis aplinkybėmis 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuva susigrąžino sostinę Vilnių ir dalį pietrytinių teritorijų, tačiau už tai turėjo sumokėti aukštą kainą – kaip ir Latvija bei Estija, dar tą patį rudenį į savo teritoriją turėjo įsileisti sovietinius garnizonus su 20 tūkst. karių. Ši sutartis padarė Lietuvą iš esmės priklausomą nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau ir Vyriausybė, ir kariuomenės generalinis štabas, ir prezidentas toliau puoselėjo viltis išsaugoti nepriklausomybę.

Po Savitarpio pagalbos sutarties su sovietais sudarymo Vyriausybė ėmėsi kurti planą, kaip katastrofos atveju reikėtų gelbėti valstybę. Imta galvoti apie finansų perkėlimą iš Lietuvos valstybės teritorijos, apie Vyriausybės darbą politinėje emigracijoje ir panašiai. Jau esant valstybės teritorijoje sovietų karinėms įguloms, nežiūrint jėgų santykio, nepalankaus Lietuvos kariuomenei, Lietuvos generalinis štabas 1939 m. lapkritį parengė Gynimosi planą "R", kuriame numatyti strateginiai ir taktiniai momentai, kaip bent jau kuriam laikui sustabdyti galimą Raudonosios armijos karių, dislokuotų bazėse Lietuvoje, puolimą prieš Lietuvą ar naujų sovietų karių įvedimą į Lietuvą.

Akivaizdu, kad ginklu nebuvo įmanoma apginti Lietuvos valstybingumo. Planuota bent jau pristabdyti puolantį priešą, suteikiant laiko aukščiausiems valstybės vadovams emigruoti iš Lietuvos. Tačiau situacija susiklostė taip, kad 1940 m. birželio 13–15 d. ir tie planai, kurie buvo ruošiami, realizuoti nebuvo. Pirmiausia dėl to, kad tuomečiam Lietuvos politiniam elitui pritrūko politinės valios.

– Kodėl tokios valios pritrūko?

– Iš esmės politinis elitas skilo. Prezidentas ir nedidelė dalis Vyriausybės buvo už Vyriausybės politinę emigraciją ir dalies Lietuvos kariuomenės pasitraukimą į Rytprūsius – Vokietijos teritoriją. Tačiau didžioji dalis politinio elito, ir pirmiausia politinė opozicija, tai yra krikščionys demokratai ir socialistai liaudininkai, pasisakė už ultimatumo priėmimą ir valstybės kapituliaciją. Taip elgdamiesi jie nemąstė, kad išduoda Lietuvos valstybę, jos interesus. Jie galvojo, kad sovietinis ultimatumas pasibaigs tik naujų karinių bazių įkūrimu Lietuvoje, tačiau Lietuvos valstybingumo nesunaikins. Jiems trūko politinės išminties, kurios turėjo A.Smetona, jį palaikęs krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, švietimo ministras Leonas Jokantas ir dar pora žmonių.

– Tai buvo krikdemų ir socialistų liaudininkų politinis naivumas? O gal, kaip kartais sakoma, jie buvo papirkti sovietų?

– Papirkti nebuvo. Viena vertus, tai buvo politinis naivumas. Spausdama A.Smetonos Vyriausybę priimti ultimatumą, politinė opozicija, pirmiausia – krikščionys demokratai, visų pirma tikėjosi, kad taip pavyks nuversti A.Smetonos autoritarinį režimą ir susigrąžinti valdžią. O ją susigrąžinus – išlaikyti daugiau ar mažiau savarankiškus nepriklausomos valstybės santykius su Sovietų Sąjunga. Taip skaičiavo tuomečiai krikdemų lyderiai, visų pirma – Kazys Bizauskas ir Leonas Bistras. Negalėčiau pasakyti nė vienos tuomečių krikdemų lyderių pavardės, kurie būtų raginę priešintis sovietų ultimatumui. Sovietinė diplomatija veikė gana išradingai ir iš anksto savo tikslų (okupuoti Lietuvą) neatskleidė. Tai daugiausia ir nulėmė tokį tuometės lietuviškos opozicijos, sakykime, naivumą – mąstymą, kad sovietų ultimatumas yra nukreiptas ne prieš valstybę, o prieš A.Smetonos režimą ir tariamai to režimo vykdomą blogą politiką. Krikdemai galvojo: aha, priėmus ultimatumą, A.Smetona ir jo Vyriausybė bus priversti atsistatydinti, tada ateisime mes ir situacija pagerės.

Skaitant paskutinio Vyriausybės posėdžio protokolus, matyti, kad ir Vincas Vitkauskas, kariuomenės vadas nuo 1940 m. pradžios, ir buvęs kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, prijautęs krikščionims demokratams, nepalaikė idėjos priešintis Raudonajai armijai. Jie sakė: Lietuvos kariuomenė nepajėgs pasipriešinti – bus daug beprasmių aukų. Ministrai, kalbėję paskutiniame Vyriausybės posėdyje – ir krikščionys demokratai, ir liaudininkai, ir net kai kurie tautininkai – kalbėjo, kad pasipriešinimas ginklu tik sugriaus Lietuvos ekonomiką ir neduos jokio apčiuopiamo rezultato. Toks pragmatiškas mąstymas be politinės išminties lėmė kapituliacinę politiką.

Kitas momentas, kuris galbūt paaiškina Lietuvos politinio elito elgesį 1940 m. birželį, buvo tai, ką jie matė Vakaruose. Kai nacistinė Vokietija 1940 m. balandį–birželį užpuolė nemažai Vakarų valstybių ir jas sunaikino, didelė dalis tų valstybių naciams pasidavė be kovos. Geriausias pavyzdys – Danija, Liuksemburgas, Olandija. Belgija, Norvegija priešinosi. Krikdemų vadai, priimdami ultimatumą, baksnojo pirštu į Daniją sakydami: va, jie nesipriešino, ir jų ūkis liko nesugriautas. Juos okupavo, bet jie išsaugojo tam tikrą ekonominį savarankiškumą.

Sovietų rankose buvo vienas labai stiprus koziris. Tai Vilniaus kraštas, kurį jie užėmė 1939 m. rugsėjo 17 d.

A.Smetona galvojo kitaip, kaip pavyzdžius pateikdamas belgus ir norvegus, sakydamas, kad po karo Taikos konferencijoje šių valstybių autoritetas ir statusas bus aukštesnis. Žodžiu, susidūrė dvi vertybinės platformos: smetoniška, kuri sakė, kad priešintis agresijai reikia visais atvejais, ir kita, pragmatiška, kurios laikėsi politinė opozicija bei dalis tautininkų lyderių. Jie sakė, kad reikia prisitaikyti ir bandyti išgyventi. Ir pragmatiškas požiūris nugalėjo. Už ultimatumo atmetimą ir pasipriešinimą sovietinei invazijai balsavo tik trys ar keturi ministrai, o du trečdaliai ministrų kabineto narių balsavo už ultimatumo priėmimą. Esant tokiems balsavimo rezultatams, A.Smetona pareiškė, kad jis nesutinka su tokiu politiniu sprendimu, ir pasitraukė į politinę emigraciją – išvyko iš Lietuvos. Ministras pirmininkas A.Merkys balsavo už ultimatumo priėmimą. A.Smetona išvykdamas prezidento pareigas pavedė eiti A.Merkiui. Įvyko taip, kaip prognozavo A.Smetona: per porą mėnesių Lietuvos valstybingumas buvo sunaikintas. Jau rugpjūčio 3 d. Lietuvos valstybės Europos politiniame žemėlapyje nebeliko.

Kaip žinome, Antrasis pasaulinis karas pasibaigė ne taikos konferencija, o šaltuoju karu. Karą laimėjusios šalys, pirmiausia Sovietų Sąjunga ir JAV, už uždarų durų priėmė sprendimus, kuriais pasaulį ciniškai padalijo į dvi dalis: ta dalis Europos, kuri buvo užimta amerikiečių, liko demokratinė, o ta dalis, į kurią įžengė Raudonoji armija, buvo sovietizuota.

– Kokie buvo nesipriešinimo sovietams padariniai?

– Realiai priešintis sovietinei invazijai į Lietuvą buvo galima turbūt tik 1939 m. spalį, kai sugriuvo Baltijos Antantė, kai Lietuva atsidūrė tarp dviejų globalių agresyvių totalitarinių režimų: nacių, kurie jau užėmę Klaipėdą, ir Stalino. Tokiomis aplinkybėmis priešintis sovietiniam monstrui Stalinui buvo galima su mintimi, kad, pasipriešinimui nepavykus, reikės trauktis į nacistinę Vokietiją, kuri yra užkariavusi didelę dalį Europos ir 1939 m. kariauja su britais ir prancūzais.

O kalbant apie 1940 m. birželį, pasipriešinimas galėjo būti tik simbolinis. Tuo metu prieš Lietuvą ėjo maždaug 200 tūkst. sovietinė kariuomenė, Lietuvos teritorijoje jau buvo motorizuoti tankų daliniai ir 20 tūkst. Raudonosios armijos kareivių. Prisiminkime, kad Lietuvos kariuomenėje taip pat buvo 20–22 tūkst. vyrų. Pasipriešinimas tegalėjo būti trumpas, labiau politinio, o ne karinio pobūdžio. Vyriausybė galėjo pasitraukti į politinę emigraciją

– Tačiau, kai nebuvo net simbolinio pasipriešinimo, ir dabar Rusija traukia kortą, kad mes patys per liaudies atstovus prašėmės priimami į Sovietų Sąjungos glėbį.

– Žinoma, kad ir simbolinis Lietuvos karinis pasipriešinimas 1940 m. būtų išmušęs sovietams šią kortą iš rankų. Labai galimas daiktas, kad sovietai būtų turėję kitaip modeliuoti savo politiką okupuotoje Lietuvoje. Labai gali būti, kad, įvykus tokiam pasipriešinimui, jie po karo Lietuvai būtų palikę vadinamosios liaudies vyriausybės statusą, koks liko Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir kai kur kitur. Sovietinis režimas Lietuvoje galėjo tapti gerokai švelnesnis, Lietuva galėjo tapti labiau nepriklausoma nuo sovietinės imperijos nei nesipriešinimo atveju.


Komentaras

Jonas Vaičenonis

Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

A.Smetonos ir tuometės Lietuvos Vyriausybės reakcija į 1940 m. birželio 14 d. ultimatumą buvo pasirinktos neutralumo politikos tęsinys. Ministrų kabinetas kartu su prezidentu A.Smetona birželio 15 d. naktį rinkosi, svarstė galimybę priešintis, bet nesiryžo. Galiausiai priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą. Balsų svarstyklės buvo beveik apylygės: vieni pasisakė už pasipriešinimą, kiti – prieš. Esant tokiai situacijai vis dėlto prezidento balsas turėjo būti lemiamas. 1934 m. gruodžio 31 d. A.Smetonos pasirašytu Kariuomenės vadovybės įstatymu įtvirtinta nuostata, kuri prezidento rankose sutelkė vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado funkcijas. Remiantis šiuo įstatymu prezidentas turėjo įsakymo kariuomenės vadui teisę pradėti karo veiksmus, kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešingos jėgos veržiasi į Lietuvos valstybės teritoriją. Taigi prezidentas galėjo priimti sprendimą priešintis. Tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas.

Kalbant apie galimą tautos pasipriešinimą okupacijai reikia pasakyti, kad mes pasipriešinimo pareigą įvykdėme partizaniniu karu. Valstybės nepasipriešinimas 1940 m., po to sekusi okupacija ir represijos parodė, kad nesipriešinimas neveikia – reikia imtis ginklo. Šiandien skaičiuojama, kad daugiau nei dešimt metų trukusiame partizaniniame kare žuvo apie 23 tūkst. laisvės kovotojų. Tai yra milžiniški skaičiai. Palyginimui: Nepriklausomybės kovų frontuose 1918–1920 m. žuvo daugiau nei 1 400 karių, su mirusiaisiais nuo ligų – apie 4 tūkst. karių. O partizaniniame kare žuvo šešiskart daugiau. Ir intensyvumas, kovos nuožmumas buvo didžiuliai. Čia nekalbu apie ištremtus asmenis, kurių buvo dešimtys tūkstančių. Tad bendri aukų skaičiai didžiuliai. Galima tik konstatuoti, kad patyrusi pirmąsias okupacijų patirtis Lietuva ginklą prieš okupantus vis dėlto pakėlė.

Pavyzdžiui Estijoje, lyginant su Lietuva, situacija buvo visiškai kitokia. Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl kaimyninėje šalyje partizaninio karo banga buvo tokia nedidelė, galima ieškoti atsakymo žvelgiant į Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo pradžios įvykius 1941 m. vasarą. Estija, kaip ir Lietuva, ėmėsi ginklo ir stojo į kovą. Lietuvoje sukilimas truko vos keletą dienų, o estai beveik porą mėnesių nuožmiose kovose kovojo su sovietais, kol Estijos teritoriją užėmė nacių kariuomenė. Per šį laikotarpį įvyko net 450 susirėmimų su Raudonosios armijos daliniais. Tad estai didelę dalį savo pasipriešinimo jėgų ginkluotoje kovoje išnaudojo anksčiau. Be to, Antrojo pasaulinio karo metu labai daug estų ėjo į frontą kovoti vokiečių pusėje, daug žuvo fronte, tad estų partizaninis karas, pasibaigus karui, buvo labai menkas.

Šiandien, vertinant dešimtmetį trukusį Lietuvos partizaninį karą, galima pasakyti, kad jis padėjo pagrindą XX a. šeštajame dešimtmetyje prasidėjusiam neginkluotam pasipriešinimui sovietams. O šis ilgainiui atvedė į Sąjūdį ir valstybingumo susigrąžinimą. Lietuva savo kainą už laisvę sumokėjo.

Jei, kaip Suomijoje, ginkluotas pasipriešinimas sovietams būtų prasidėjęs anksčiau nei pokariu, sunku pasakyti, kokiu statusu būtų išlikusi Lietuvos valstybė. Tačiau svarstymus, kas būtų, jeigu būtų, turėtume pastumti į šoną ir vertinti įvykusius faktus, jų aplinkybes ir priežastingumus.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų