Tyrė jungtinės pajėgos

Jau daugiau nei dešimtmetį kalbant apie branduolinę Lietuvos energetiką dominuoja raktažodžiai „išmontavimas“ ir „eksploatacijos nutraukimas“. Ignalinos atominė elektrinė reguliariai informuoja visuomenę apie dar vieną žingsnį, žengtą „žalios pievelės“ link. Išmontavimo darbai beveik įpusėję – nors elektrinė vis dar stovi, vidus sparčiai tuštėja, pradėti griauti ir kai kurie teritorijoje esantys statiniai.

Ar šioje situacijoje, kai viskas orientuota į išmontavimą ir atliekų tvarkymą, yra erdvės diskusijoms apie branduolinės pramonės palikimo kaip kultūriškai vertingo objekto išsaugojimą? Kodėl apskritai svarbu išsaugoti atominį paveldą?

2021–2024 m. Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ir Lietuvoje vykdytas tarptautinis mokslinių tyrimų projektas „Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo bendruomenės, materialumai ir vietovės“ atskleidė šios pramonės srities paveldo išsaugojimo subtilumus. Šiose šalyse skirtingiems tikslams veikę branduoliniai reaktoriai buvo sustabdyti bemaž vienu metu (Dunrėjaus – 1994 m., Baršebeko – 1999 m. ir 2005 m., Selafildo – 2003 m., Ignalinos – 2004 m. ir 2009 m.) ir reikšmingai paveikė vietos ekonomiką ir bendruomenes.

Projekto metu trijose šalyse surengtuose tarptautiniuose seminaruose ir tiriamosiose išvykose dalyvavo daugiau nei 40 mokslininkų, kūrybos praktikų, muziejų ir paveldo ekspertų, branduolinės energetikos sektoriaus ir atominių miestų atstovų. Tarp aktyviausių partnerių – Ignalinos atominė elektrinė, Visagino savivaldybė, Energetikos ir technikos muziejus.

Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų grupei vadovavusi menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė džiaugiasi, kad, svarstant branduolinio paveldo problemas, pavyko suburti skirtingų sričių atstovus.

„Mums pavyko prie vieno stalo sukviesti atominės elektrinės ir kultūros paveldo, savivaldos ir mokslo sektoriaus atstovus, kad užsimegztų dialogas apie kultūrines šios specifinės pramonės vertes, kad šalia techninių ir ekonominių klausimų atsirastų vietos paveldo kaip visuomenės gerovę skatinančio veiksnio temoms“, – sako menotyrininkė.

Aplinkybės: radioaktyvi tarša – vienas svarbiausių aspektų, neleidžiančių iš naujo įveiklinti uždaromų objektų. Nuotraukoje – netoli Syskeilo Kambrijos grafystėje esantis Slafildo atominis kompleksas. / D. Moir „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.

Daugiasluoksnis paveldas

Europoje daugėja uždaromų branduolinių objektų, kyla naujų diskusijų dėl branduolinės energetikos ateities. Tad pagrindinių tyrėjų parengtos rekomendacijos (Rindzevičiūtė, E., Storm, A., Dovydaitytė, L. (2024) Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo bendruomenės, materialumai ir vietovės. Baigiamoji ataskaita. Kingston upon Thames: Kingston University London) – prasmingas ir aktualus dokumentas.

Jo autoriai pabrėžia: atominis paveldas – ne tik įspūdingi reaktorių pastatai ar vėdinimo kaminai. Tai sudėtinga mozaika, apimanti tiek materialiuosius objektus (nuo gigantiškų pramoninių konstrukcijų iki kasdienių daiktų), tiek nematerialųjį paveldą.

Atominis paveldas neatsiejamas nuo specifinių specialistų bendruomenių su sava kultūra, tradicijomis. Pvz., Visagine susikūrė unikali rusakalbių mokslininkų bendruomenė, kuri po elektrinės uždarymo išgyveno sudėtingą transformaciją nuo privilegijuotos grupės iki mažumos.

Be to, su ojektu susiję ir daugybė kitų persidengiančių bendruomenių – nuo aplinkosauginio judėjimo prieš branduolinę energetiką aktyvistų iki energetikų, kurie vadovauja elektrinės eksploatavimo nutraukimui. Šios branduolinės bendruomenės yra išsibarsčiusios po visą šalį.

„Pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune veikia menininkų, architektūros ir urbanistikos istorikų, taip pat socialinių mokslų atstovų grupės, pradėjusios nagrinėti sovietinį branduolinį palikimą. Jie siekia peržiūrėti nusistovėjusius pagrindinius Lietuvos nacionalinio kultūros paveldo naratyvus, kuriuose pirmenybė teikiama tradicinei, kaimiškajai, tapatybei, ir įsitraukti į naują kolektyvinio identiteto kūrimo formą per aukštųjų technologijų ir technologinių rizikų temas“, – akcentuojama tyrime.

Baršebeko atominė elektrinė iš pradžių buvo regioninio, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo energetikos sektoriuje atspindys, tačiau, Danijai atsisakius branduolinės energetikos ir sustiprėjus, antibranduoliniam nusiteikimui, virto konflikto tašku. Čia nebuvo specialiai darbuotojams pastatytų gyvenamųjų kvartalų, tačiau elektrinėje dirbo daug ilgamečių darbuotojų, o darbas joje suvokiamas kaip priklausymas šeimai. Be to, netoliese įsikūrusius gyventojus vienija bendra gyvenimo netoli branduolinio objekto specifikos patirtis: jodo tablečių dalijimas, virtuvėse įrengtos radijo sistemos, per kurias būtų transliuojami įspėjimai apie ekstremalias situacijas, ir branduolinės bendrovės dalyvavimas vietos gyvenime.

Dunrėjuje vietos bendruomenė protestavo prieš tai, kad Dunrėjaus valdymo pulto segmentas būtų išsiųstas į Mokslo muziejų Londone, primygtinai reikalaudama, kad jis liktų Škotijoje.

Todėl, anot tyrėjų, į atominio kultūros paveldo kūrimą reikia žiūrėti kaip į bendruomenės kūrimo procesą ir įtraukti kuo platesnį suinteresuotųjų pusių ratą.

Kodėl negalima tik uždaryti?

Betonas, dominuojantis Visagino pramoniniuose pastatuose, liudija valstybinio socializmo statybą ir jo žlugimą. „Pavyzdžiui, atominio miesto Visagino šaligatvių plyteles su jose paliktais statybininkų įrašais norima išsaugoti vietinių paveldo entuziastų pastangomis. Daugiabučiai namai vystosi kaip palimpsestai, transformuojami gyventojų, kurie kūrybiškai, „pasidaryk pats“ stiliumi tvarko jiems priklausančias pastatų dalis. Dviejų sustabdytų ir iškrautų RBMK tipo reaktorių radioaktyvūs branduoliai kol kas lieka nepaliesti – itin radioaktyvus grafitas saugomas, kol bus priimtas sprendimas dėl tolesnio išardymo plano. Kuro strypai išimti ir supakuoti saugojimui“, – rašo tyrimo autorės.

Branduolinės elektrinės uždarymą mokslininkės lygina su pakrantės erozija, kai tai, kas atrodė tvirta, išplaunama, išsisklaido ir susilieja su aplinka.

Branduolinės elektrinės uždarymą mokslininkės lygina su pakrantės erozija, kai tai, kas atrodė tvirta, išplaunama, išsisklaido ir susilieja su aplinka. Pvz., buvę darbuotojai saugo mažesnius, dažniausiai kasdienius objektus kaip atminimo ženklus, kurie galėtų – kaip kad yra Visagino atveju – atsidurti muziejuose.

Tyrėjos atkreipia dėmesį ir į šios pramonės palikimo medžiagines savybes ir teigia, kad svarbu išsaugoti branduolinės materialinės kultūros įvairiapusiškumą, kuriuo galėtų naudotis ateities kartos, keldamos joms rūpimus klausimus.

Specifinė branduolinio paveldo rūšis verčia permąstyti pačią paveldosaugos esmę. Įprasti metodai šiuo atveju netinka, nes dalis objektų yra radioaktyvūs ir negali būti konservuojami, dauguma pastatų per jauni ir neatitinka tradicinių paveldo kriterijų, o politiniai aspektai (pvz., sovietinis palikimas) daro šį paveldą kontroversišką.

Pagrindinė rekomendacijų nuostata – paveldo perspektyva turėtų būti atspirties taškas uždarant branduolinius objektus, siūlant neapsiriboti sutvarkymu, bet įtraukti išsaugojimą, pakartotinį panaudojimą ir naujos vertės kūrimą. Kultūrinis branduolinių vietovių įprasminimas galėtų prisidėti mažinant kultūrinę, socialinę ir ekonominę atskirtį, stiprinant atsparumą ir demokratiją vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu.

Subtilioji fizika

Unikalus šio paveldo bruožas, verčiantis permąstyti įprastus išsaugojimo metodus, – radioaktyvumas. Todėl kai kurie objektai turi būti ne išsaugoti, o saugiai sunaikinti derinant trumpalaikius bendruomenių poreikius su ilgalaike atsakomybe. Būtent ši ypatybė daro juos unikaliais XX a. istorijos liudininkais.

Be to, šio specifinio paveldo išsaugojimas suburia skirtingų sričių atstovus – nuo branduolinės fizikos ekspertų iki muziejininkų, nuo urbanistų iki antropologų. Fizikai rūpinasi saugiu radioaktyviųjų medžiagų tvarkymu, muziejininkai – objektų išsaugojimu, istorikai dokumentuoja žmonių patirtis, o urbanistai ieško būdų, kaip integruoti šį paveldą į miestų audinį.

Švedijoje esančio Baršebeko pavyzdys rodo, kaip sudėtinga derinti skirtingus interesus. Vietinė Šėvlingės savivaldybė planavo buvusios elektrinės teritoriją paversti gyvenamuoju rajonu „Baršebeko pajūris“, tačiau planus teko keisti, kai paaiškėjo, kad nacionalinės radioaktyviųjų atliekų saugyklos artėja prie savo pajėgumų ribos. Tai rodo, kaip atominis paveldas verčia derinti trumpalaikius ekonomikos interesus su ilgalaike aplinkosaugos atsakomybe.

Ikoniška aptariamų Jungtinės Karalystės branduolinių objektų architektūra yra ypač ryškus tiek nacionalinio, tiek vietinio lygio palikimas. Tačiau betonas ir metalai yra smarkiai apšvitinti, o šių materialių struktūrų išvalymas jas išsaugojant laikomas nepraktišku.

Be nostalgijos

Dokumento autorės pabrėžia, kad atominio paveldo išsaugojimas nėra vien nostalgiškas praeities konservavimas. Tai aktyvus procesas, padedantis visuomenėms spręsti sudėtingas technologines ir socialines problemas. Per šią prizmę geriau suprantame ne tik praeitį, bet ir savo dabartį ir ateitį.

Visagine jaunoji karta sovietinį paveldą kūrybiškai pritaiko kultūriniam turizmui. Britanijos Selafilde buvę branduolinės pramonės darbuotojai tampa svarbiais paveldo saugotojais, rinkdami ir dokumentuodami savo darbo patirtis, kuriami nauji muziejai ir archyvai, saugantys unikalią branduolinės eros atmintį.

Švedijoje Malmės muziejus įtraukė vaikų piešinius apie Baršebeko elektrinę į savo nuolatinę kolekciją, taip užfiksuodamas jaunosios kartos požiūrį į branduolinį paveldą.

Pasak projekto koordinatorės, Kingstono universiteto mokslininkės dr. Eglės Rindzevičiūtės, paveldosaugos požiūrio įtraukimas į branduolinių objektų uždarymo darbotvarkę turi didelį poveikį demokratijos ir pilietinės visuomenės stiprinimui. Taip bus užtikrinta, kad svarbios istorinės pamokos nebus pamirštos, o bendruomenės turės balsą sprendžiant savo aplinkos ir ateities klausimus.