Nepakankamai demokratiškos valstybės visada labiau linkusios įsižeisti. Taip lietuvių reakciją į britų spaudoje pasirodžiusią karikatūrą vertina socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas. Tačiau galima įžvelgti ir pozityvų dalyką – Lietuvai šis atvejis tapo reklama.

Pabendravo laiškais

Lietuviams – rasistinė ir ksenofobiška, britams – nukreipta prieš darbą reglamentuojančius įstatymus. Taip abi valstybės įvertino laikraštyje "The Independent" publikuotą karikatūrą, vaizduojančią prekybos tinklo "Tesco" pakuotę, kurioje suguldyti ir plėvele uždengti žmonių kūnai. Be kitų užrašų, prieraše ant pakuotės angliškai teigiama: "Kiekvienas lietuvis padeda."

Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgirytė-Liauškienė "The Independent" redakcijai suskubo nusiųsti laišką ir netrukus gavo atsakymą su pasiteisinimu ir apgailestavimu, kad skaitytojai dėl karikatūros įsižeidė. Tai Lietuvos ambasadorė įvertino kaip atsiprašymą. Atvejis buvo plačiai aptarinėjamas ir Lietuvos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Tačiau ar mūsų tautiečių skubėjimas įsižeisti nėra perdėtas?

Naujiena, kai nėra naujienų

Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktaro, socialinės psichologijos eksperto V.Legkausko požiūriu, kalbant apie šį įvykį pirmiausia reikėtų padiskutuoti, ar kilusį ažiotažą galima vadinti visos tautos reakcija. Internete daug besireiškiantys asmenys linkę komentuoti kiekvieną dėmesį patraukiantį reiškinį, o tai, pasak pašnekovo, dažnai tėra savireklama.

"Negali sakyti, kad tai lietuvių reakcija, nes lietuvių reakcija galima vadinti nebent ambasados reakciją. O šiaip lietuvių reagavimas buvo labai įvairus: nuo pasišaipymų, kad kai kas kreipia dėmesį į paveiksliukus, iki intensyvių reakcijų. Tiesą sakant, žiniasklaidos požiūriu vasarą nėra naujienų, o nesant naujienų šita – pati didžiausia. O internetinėje erdvėje yra labiau savireklamos elementas, kad save gerbiantis tinklaraštininkas komentuoja absoliučiai kiekvieną dalyką, kuris patraukia kieno nors dėmesį. Tai lyg kuria reakciją, bet tai nėra reali reakcija, tiesiog "visi rašo – ir aš rašau", – kalbėjo V.Legkauskas.

Įžeidė "lavonėliai"

Kilusio nesusipratimo priežastis mokslininkas pirmiausia aiškina kultūriniais skirtumais. Didžiojoje Britanijoje karikatūros spaudoje itin dažnos, o Lietuvos žiniasklaidoje šis žanras neįsitvirtinęs. Be to, mūsų karikatūros dažniausiai nukreiptos į konkrečius asmenis, ne, pavyzdžiui, į tautas. O britų "The Independent" piešinys lietuviams esą dar ir priminė istorines žaizdas.
"Ten buvo dar vienas – lavonėlių – aspektas. Ir tai privertė jautriau reaguoti, nes tie žmogeliukai, gulintys pakuotėje, atrodė kaip koncentracijos stovyklos lavonėliai. Ir tai užkabina atskirą pasąmoninę nemalonę", – įžvelgė V.Legkauskas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad įvairios tautos nevienodai reaguoja ir į patį humorą. Tai, ką vienos tautos atstovai nuleistų negirdomis, kitus mirtinai įžeistų.

"Britai gali pasijuokti iš savęs. Kita šalis, pavyzdžiui, vokiečiai, išvis galėtų nesureaguoti, sakyti, o kas čia juokinga, tiesiog nupaišyta, ir tiek. Yra tautos, kurios iš principo mėgsta iš savęs pasišaipyti, pavyzdžiui, rusai. Apie rusus gali daug ką paišyti ir jie neįsižeis, nebent būtų reikalas rasti pretekstą įsižeisti, politiniu lygmeniu. Yra kitų pavyzdžių – tarkime, žydai, kurie patys iš savęs šaiposi ir juokiasi labai aštriai bei dramatiškai, bet niekam kitam neleidžia iš savęs juoktis", – teigė V.Legkauskas.

Sovietinio režimo padarinys

Vis dėlto, V.Legkausko teigimu, daugiausia skirtingą reakciją į pašaipas nulemia valstybės demokratijos lygis. Kuo valstybė demokratiškesnė, tuo jos piliečiai mažiau linkę įsižeisti.
"Demokratiškumas, be kitų dalykų, reiškia, kiek valstybėje yra pagarbos žmogui ir kiek tas žmogus turi savigarbos. Jis negali jos daug daugiau turėti, negu jaučia pagarbos.

Nedemokratiškoje aplinkoje žmogus nėra gerbiamas iš principo. Kadangi jis patiria gan daug pažeminimo, į labai daug veiksmų jis reaguoja su tokiu ausų pastatymu, "ar tik čia manęs nežemina?". O demokratiškesnė aplinka reiškia, kad reagavimas yra ramesnis, savigarba didesnė ir žmogus žino, jog niekas tavęs nepažemins, jeigu tu pats savęs nepažeminsi", – dėstė pašnekovas.

V.Legkauskas pabrėžia, kad tai nereiškia, jog Lietuva nėra demokratinė valstybė. Tiesiog žmonių sąmonėje dar įsišaknijęs nevisavertiškumo ir nepagarbos kitam bruožas, nulemtas praeities.

"Tas demokratiškumas – grynai psichologinis dalykas. Jis priklauso ne nuo to, koks yra rinkimų įstatymas, bet nuo žmonių mentaliteto. Lietuva formaliai demokratinė valstybė, atitinkanti visus teisinius reikalavimus, bet mentalitete demokratijos nerasta ir dar labai ilgai nebus rasta. Nes tas psichologinis demokratijos aspektas yra pagarba kitam žmogui ir tai – tikrasis demokratijos pagrindas. Nes pačios rinkimų teisės suteikimas žmogui yra pareiškimas, kad aš tave gerbiu ir manau, jog tu gali teisingai pasirinkti. O mes rinkimų neturėjom, nes esant tarybinei santvarkai valstybė nepasitikėjo, jog žmonės pakankamai protingi, kad ką nors teigiamo išrinktų. Galų gale ir valstybė buvo okupacinė, tad su laiku ir atsirado toks suvokimas", – aiškino mokslininkas.

Buvo ir kaip reklama

Deja, pašnekovo teigimu, tokių dalykų iš visuomenės sąmonės greitai išguiti neįmanoma.

"Ta savitarpio nepagarbos ir niekinimo tradicija nei per metus, nei per 10 metų neišnyksta, tai ilgalaikis procesas, kuris yra labai inertiškas ir tik per tam tikrą laiką išsivadės. Čia nėra toks dalykas, kad priimkim įstatymą, jį įgyvendinkim ir viskas bus gerai. Yra kasdienis procesas, vienos eitynės, kitos eitynės, vienas įstatymas, kitas įstatymas, daug veiksmų, diskusijų ir galiausiai procesas su išoriniu postūmiu įvyksta. Jeigu nebūtų išorinio postūmio, vyktų dar ilgiau ", – teigė V.Legkauskas.

Vis dėlto pašnekovas įžvelgė ir pozityvią šio įvykio reikšmę.

"Reaguoti reikėjo. Dėl to, kad, šiaip ar taip, skandalo padarymas iš to tapo šalies reklama, ir gana smagia reklama. Dabar Lietuva ne tik drąsi, bet ir išdidi šalis", – paironizavo V.Legkauskas.

Lietuvos vardas skambėjo ne kartą

Atvejų, kai Lietuvos vardas nuskambėjo neigiamame kontekste ir ne juokais papiktino tautiečius, būta ir daugiau. Pavyzdžiui, garsus Holivudo aktorius Melas Gibsonas 2001 m. viename interviu apibūdino baisiausią savo košmarą. Kino žvaigždė sakė jį įsivaizduojantis taip: "Aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslenka į tavo namus. Ką su jais daryti? Reikia duoti atkirtį!" Kilus pasipiktinimui aistras raminti bandė ir Lietuvos ambasada. Tuometis ambasadorius Vygaudas Ušackas aktoriui nusiuntė dėžę lietuviško alaus.

Nemielų Lietuvai citatų galima rasti ir Vakarų literatūroje. 2001 m. amerikiečių rašytojas Jonathanas Franzenas knygoje "Pataisos" Vilnių apibūdino šitaip: "Vilniečiai iš bado minta arkliena, o gatvėse šaudoma iš pravažiuojančių automobilių."

Nelabai lietuviams patiko ir tai, kad Thomo Harriso romane "Hanibalas Lekteris" garsusis žmogėdra vaizduojamas esąs mūsų tautietis: "Hanibalas Lekteris užaugo nacių okupuotame krašte, prabangiame dvare netoli Vilniaus."

Prie šių atvejų galima priskirti ir JAV komiko Stepheno Colberto pašmaikštavimą apie kvepalus "Lietuvos kvapas". "Visi žino, kad geriausias komplimentas moteriai – pasakyti: "Kvepi kaip lietuvė", – prieš dvejus metus ironizavo komikas. Tiesa, šis pasisakymas sukėlė ne tik pasipiktinimą, bet ir prajuokino tautiečius.

Lietuvius ne itin sužavėjo ir ši britų laidos "The X Factor" komisijos pirmininko Simono Cowello 2009 m. ištarta frazė: "Iki šiol neturėjau supratimo, kaip Lietuvoje klykia smaugiamos katės. Bet dabar jau žinau." Šitaip S.Cowellas apibūdino dviejų lietuvaičių merginų bandymą pavergti publiką vokaliniais sugebėjimais. Žinoma, buvo diskutavusių, ką reikėtų peikti labiau – komisijos pirmininką ar mūsiškes merginas.