Britų konsulas lietuviškai šneka be baimės

Šeštadienio interviu apie angliškas tradicijas ir lietuvišką šeimą

„Norėčiau užsisakyti teniso aikštelę antradienį, dešimtą valandą“, - tokie buvo pirmieji prieš daugiau nei dešimtmetį lietuviškai ištarti Marko Uribės (Mark Uribe) žodžiai. Tuomet į Lietuvą anglų kalbos dėstyti atvykęs britas tikėjosi, kad po metų jis mokytojaus jau kitoje šalyje, todėl naudingų frazių žodyno pildyti neskubėjo.

Šiuo metu 46-erių M.Uribė puikiai kalba lietuviškai, neseniai su lietuvaite Diana atšventė penktąsias vestuvių metines, augina du sūnus ir džiaugiasi prieš daugiau nei metus jam patikėtomis Didžiosios Britanijos garbės konsulo Klaipėdoje pareigomis.

Uostamiestį britas vadina savo namais, tačiau nepamiršta ir gimtųjų tradicijų. Gimęs Zimbabvėje ir daugelyje Europos šalių gyvenęs M.Uribė arbatą, kaip tikras anglas, geria tik su pienu ir dievina pagal mamos receptą ruošiamą tradicinį pudingą. Nors britų namuose karštas ir šaltas vanduo paprastai bėga iš skirtingų čiaupų, konsulo namuose yra lietuviškas maišytuvas. „Tik vairuoju kaip britas. Nepamanykite, kad priešinga eismo juosta, - juokėsi jis. – Tiesiog esu drausmingas vairuotojas, ko negalėčiau pasakyti apie lietuvius“.

Neberado mokytojų

- Į Lietuvą atvykote prieš vienuolika metų. Kaip kilo mintis įkurti kalbų mokyklą?

- Tokios idėjos pradžioje net neturėjau. Atvažiavau metams į Kauno kalbų mokyklą. Maniau, pagyvensiu ir keliausiu kitur. Praėjo metai, o taip patiko, kad nusprendžiau niekur nebevažiuoti. Po to susimąsčiau – o kodėl ir man neįkūrus savo kalbų mokyklos. Atvykau į Klaipėdą ir tokią mokyklą atidariau. Sėdėti vietoje ir visą gyvenimą dirbti tą patį darbą – ne man.

- Jūsų mokyklai sekėsi puikiai – jos vardą žinojo visa Klaipėda. O koks jos likimas?

- Ji uždaryta. Kol Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, prisikviesti dėstytojų nebuvo sunku. Jie – šiek tiek avantiūristai, važiuoja į kraštus, kurie yra nepažinti, egzotiški. Dabar Lietuva jiems nebėra įdomi. Visi traukia į Kiniją, Rusiją, Ukrainą, Gruziją. Tokia nauja mada. Kai nebegalėjau rasti gerų mokytojų, nusprendžiau, kad atėjo laikas imtis ko nors kita.

Į balių – su vaikais

- Kaip tapote garbės konsulu?

- Dar mokyklos klestėjimo laikais užmezgiau nemažai kontaktų, tačiau pastebėjau, kad į Klaipėdą daugiausiai važiuoja vokiečiai, danai, o britai – ne. Suvokiau, kad jie atsisako didelių ne tik turizmo, bet ir verslo galimybių. Apie tai ne kartą užsimindavau Didžiosios Britanijos ambasadoriui. Tačiau, be galimybių, reikia ir kontaktinio asmens, konsultanto – juk iš Londono į Lietuvą nepaskraidysi. Visiems buvo naudinga tokį žmogų turėti čia pat, vietoje. Su džiaugsmu priėmiau siūlymą užimti šias pareigas.

- Ar darbas atima daug laiko? Kokio dydžio honorarą gauna garbės konsulas?

- Konkrečios darbo sutarties nesu pasirašęs, todėl ir darbo valandos nėra normuotos. Tačiau darbų yra per akis. Turiu gelbėti Klaipėdoje į nelaimę patekusius britus, pavaduoti ambasadorių oficialiuose renginiuose, jeigu jis negali atvykti, ir svarbiausia – privalau skatinti britus atvykti į uostamiestį, investuoti, plėtoti verslą, ieškoti kontaktų. Aišku, tenka ir paprasčiausią sveikinimo žodį kokiame nors renginyje tarti. Visą honorarą išleidžiu dažnoms kelionėms į Vilnių, nemažai kainuoja ir nuolatiniai skambučiai į Angliją.

- Tai iš ko gyvenate?

- Esu verslo konsultantas. Konsultuosiu užsieniečius draudimo ir finansų klausimais. Ieškau galimybių įsitvirtinti – gal sulauksiu kokio nors įdomaus pasiūlymo. Kol kas ir aš, ir šeima norime pasilikti Klaipėdoje.

- Šeima neprieštarauja, kad esate toks užsiėmęs?

- Trejų ir ketverių metukų sūnūs nėra tokio amžiaus, kad suvoktų, jog tėtis užtrunka darbe. Jeigu į renginį galima eiti su vaikais, būtinai juos veduosi. Dabar, kai uždarėme mokyklą, daugiau laiko praleidžiu su šeima. Žmonai mano darbas netrukdo – ji džiaugiasi turėdama galimybę bendrauti su pačiais įvairiausiais ir labai įdomiais žmonėmis.

Gimė Afrikoje

- Kaip susipažinote su žmona, juk ji – vilnietė?

- Ilga istorija. Viename vakarėlyje susitikome, pabendravome ir nustebome – paaiškėjo, kad ji prieš kelerius metus Anglijoje dirbo savanore toje pačioje įstaigoje, kur esu dirbęs ir aš, tik truputį anksčiau. Pakalbėjome apie bendrą pažįstamą ir išsiskyrėme. Po kelerių metų tas pažįstamas sugalvojo pakeliauti po Lietuvą ir aplankė mano būsimą žmoną. Jie nusprendė padaryti staigmeną ir vieną rytą pasibeldė į mano biuro duris. Taip su Diana ir nebeišsiskyrėme.

- Kokia kalba bendraujate šeimoje? Į kokį darželį vaikus leidžiate?

- Į rusišką. Abu su žmona labai norime, kad vaikai kalbėtų trimis kalbomis. Be to, visada akcentuoju, kad nuo rusų kalbos nusigręžti nevertėtų. Linksma žiūrėti, kaip sūnus su dukra tarpusavyje šneka rusiškai. Gaila, kad nieko nesuprantu. Su vaikais bendrauju angliškai, su žmona – lietuviškai.

- Gimėte Zimbabvėje. Kaip britų šeima atsidūrė Afrikoje?

- Tuo metu ši šalis buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Mano tėvas ten gavo gerą darbą žemės ūkio sektoriuje. Tačiau pajutęs, kad kyla neramumai, paskubėjo su šeima kuo greičiau išvykti. Augau Italijoje, mokyklą baigiau Anglijoje, universitete mokiausi Škotijoje, kur gavau ir pirmąjį darbą. Po to nemažai gyvenau Vokietijoje, vėl Anglijoje. Šiuo metu savo namais vadinu Klaipėdą. Gal net visą Europą. Gali keliauti, kur tik užsimanai.

Nebijo kalbos klaidų

- Tėvynės neturite, tačiau ar puoselėjate britiškas tradicijas?

- Tikru lietuviu netapau, cepelinų nevalgau. Užtat mano vaikai drąsiai suvalgo po visą porciją. Žinoma, arbatą geriu tik su pienu. Mano mama buvo labai gera virėja, todėl iki šiol pagal jos receptus gaminame tradicinį anglišką pudingą ir obuolių pyragą.

- Kitų tautų atstovai Klaipėdoje buriasi į bendruomenes. Turite draugų britų?

- Turiu įvairių draugų – ir lietuvių, ir užsieniečių. Nesiveržiu draugauti su visais atvažiavusiais vien todėl, kad jie – užsieniečiai. O ir tų britų Klaipėdoje tiek, kad ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Tačiau su užsieniečiais bendraujame. Specialiai tam prieš mėnesį įkūriau tarptautinį verslo klubą, kur susitikti ir maloniai pabendrauti gali nuolat Klaipėdoje gyvenantys arba verslo reikalais čia atvykę kitataučiai. Šiuo metu klube jau dvidešimt narių.

- Lietuvių kalbą mokėtės iš klausos. Kursų nelankėte?

- Vos atsivertus gramatikos vadovėlį, apimdavo panika. Jokių kursų nelankiau. Nebijau daryti klaidų ir nesiekiu tobulo rezultato. Norint išmokti kalbą, reikia ne ypatingų gebėjimų, bet drąsos. Pradžioje Klaipėdoje mane visur lydėjo vertėjas, o paskui nusprendžiau, kad pabendrauti galiu ir pats.

- Ar sutinkate, kad Lietuva Jums – lemtinga šalis? Čia susiradote namus, sukūrėte šeimą, gavote prestižinį darbą...

- Jeigu kas nors prieš dešimt metų man būtų pasakęs, kad visa tai turėsiu, būčiau pasakęs: „Nekalbėkite niekų. Tai – nesąmonė“. Lietuva pakeitė mano gyvenimą. Jaučiu šiai šaliai skolą. Būdamas garbės konsulas, norėčiau Lietuvai grąžinti bent dalį to, ką ji man davė. Būčiau laimingas, jeigu nors viena britų kompanija susidomėtų Klaipėda, sukurtų darbo vietų. Labai stengiuosi, kad tai įvyktų.