EŽTT paskelbti duomenys už 2020 m. rodo, kad visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šalių vidurkis, vedamas pagal 10 tūkst. gyventojų tenkančių perduotų nagrinėti peticijų skaičių, buvo 0,5 peticijos. Lietuvos rodiklis siekė 1,42.

"Į EŽTT šalies gyventojai ar verslai kreipiasi, kai jau būna išnaudotos visos nacionalinės priemonės. Perkeltine prasme šį teismą galima pavadinti paskutine instancija, į kurią kreipiasi fizinis ar juridinis asmuo, kuris neapsigina ir pralaimi savo šalyje", – teigė advokatų kontoros "Magnusson" asocijuotas teisininkas Edmundas Daunys.

Valstybė dažnai pralaimi

EŽTT duomenys rodo, kad dažniausiai šias bylas mūsų šalis pralaimi. Nuo 1995 m., kai Lietuva ratifikavo Konvenciją, gyventojai yra pateikę daugiau kaip 7 tūkst. peticijų. Didžiąją dalį jų atsisakyta priimti, nagrinėti ir priimti sprendimai daugiau kaip 200 atvejų, o iš jų 69 proc. atvejų buvo pripažintas bent vienas Konvencijos straipsnio pažeidimas. Palyginkime: bendrai visų valstybių pralaimėtų EŽTT bylų yra 84 proc.

Kalbėdamas apie tipiškas bylų, kurios keliamos valstybei, kategorijas, E.Daunys sako, kad Lietuva ypatingai neišsiskiria. "Vienareikšmiškai pagrindinė bylų tiek prieš Lietuvą, tiek prieš kitas valstybes kategorija yra Konvencijos 6 str., kalbančio apie teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidimai. Tai apima proceso trukmę, proceso teisingumą, teismų nepriklausomumą. Lietuvos atžvilgiu yra ir kitokių bylų, tarp jų nuosavybės apsauga ar privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas. Gana dažnai skundžiamasi dėl nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio, taip pat sulaikymo ir kalinimo sąlygų", – pastebėjo jis.

Teisininko teigimu, svarbu suprasti ir tai, kad nors į EŽTT paprastai kreipiamasi kaip į nešališką ir objektyvią instituciją, jo sprendimai gali būti kontroversiški. Kaip pavyzdį jis pateikia sprendimą, vos vieno balso persvara priimtą 2015 m. byloje "Vasiliauskas prieš Lietuvą".

"Tai buvo viena iš bylų, kurias nagrinėjo Didžioji Kolegija, o tai Lietuvos atveju būna gana retai. Asmuo Lietuvoje buvo nuteistas už genocidą, nes 1953 m., tarnaudamas LSSR valstybės saugumo ministerijoje (MGB), dalyvavo nužudant Lietuvos partizanus. Lietuva tai prilygino genocidui, o EŽTT pasisakė, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta genocido samprata neturėjo pagrindo tuometėje tarptautinėje teisėje, todėl pripažino Lietuvą pažeidus Konvencijos 7 str., įtvirtinantį principą "nėra bausmės be įstatymo". Teisine prasme tai labai kontroversiškas ir kritikuotinas sprendimas", – teigė E.Daunys.

Pralaimėjimo šaknys

Anot E.Daunio, vis dėlto septyni iš dešimties valstybės pralaimėjimai rodo esamas problemas. Pavyzdžiui, teisininką neigiama prasme stebina netinkamai motyvuojami nacionalinių teismų sprendimai. Teisėjų taryba dar 2016 m. yra parengusi detalias gaires, kaip tai turėtų būti daroma – sprendimas visų pirma turi būti surašytas, kad įtikintų pralaimėjusią šalį. Pašnekovo teigimu, rekomendacija yra logiška ir protinga, tik neretai jos nesilaikoma.

Mes, kaip valstybė, turime keletą reikšmingų sprendimų, kurie priimti prieš keliolika metų ir yra nevisiškai įgyvendinti iki šios dienos.

"Dėl to pastaruoju metu turime du valstybės pralaimėjimus bylose, kai vienu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kitu – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinių sprendimų: pirmasis – kodėl neatleidžia asmens nuo žyminio mokesčio, antrasis – kodėl nereikia kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Du aukščiausi teismai, formuojantys praktiką ir nubrėžiantys gaires žemesnės instancijos teismams, kaip reikia motyvuoti sprendimus, patys to nepadarė", – stebėjosi ekspertas.

Jo teigimu, nacionaliniuose teismuose pasitaiko ir bylų, kuriose teismas ir valstybės institucijos tarsi stoja į vieną pusę arba jos būna stipriai politizuojamos.

"Kaip apgailėtiną pavyzdį galima paminėti prieš keliolika metų Lietuvoje plačiai nuskambėjusį atvejį, kai moteris su dukra iš Vokietijos atvyko į Lietuvą ir atsisakė dukrą grąžinti tėvui, turėjusiam visas globos teises. Lietuvoje išties vyko labai politizuotas procesas. Galiausiai bylai "Rinau prieš Lietuvą" pasiekus EŽTT, šis teismas nustatė, kad Lietuva pažeidė Konvencijoje garantuojamas tėvo ir dukters teises, delsdama grąžinti vaiką į Vokietiją, o asmenims priteisė 30 tūkst. eurų neturtinės žalos ir daugiau kaip 92 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų, kurios Lietuvos atveju yra didelė suma", – pasakojo E.Daunys.

Dvigubi standartai

Pralaimėjusi bylą EŽTT valstybė ne tik privalo atlyginti fiziniam ar juridiniam asmeniui priteistą turtinę ar neturtinę žalą, bet ir užtikrinti, kad nustatyti pažeidimai nepasikartotų. Pasak advokato, ši dalis yra labai svarbi.

"Pavyzdžiui, reaguojant į EŽTT sprendimus Lietuvoje keitėsi sulaikymo ir kalinimo sąlygos, dėl kurių ankstesniais metais kildavo nemažai skundų ir problemų. EŽTT sprendimai turėjo įtakos ir teismų nešališkumo didinimui, taip pat smurto artimoje aplinkoje klausimams, pagreitinant šių veikų tyrimą ir suteikiant realią apsaugą nukentėjusiam asmeniui. EŽTT apskundus pernelyg ilgai vykstančius ikiteisminius tyrimus, atsirado norma, nustatanti konkrečią jų trukmę", – pavyzdžius vardija jis.

Pasak E.Daunio, ar EŽTT priimti sprendimai yra įgyvendinami visada – kitas klausimas. "Mes, kaip valstybė, turime keletą reikšmingų sprendimų, kurie priimti prieš keliolika metų ir yra nevisiškai įgyvendinti iki šios dienos. Dėl jų Ministrų Komitetas jau skiria ypatingą dėmesį. Vienas iš jų – R.Pakso byla, kuri yra pralaimėta, bet nuo 2011 m. klausimas neišspręstas", – pastebėjo teisininkas.