Buvęs švietimo ir mokslo ministras kaunietis Dainius Pavalkis grįžo dirbti į Kauno klinikas. Po beveik dviejų mėnesių, praleistų be ministro portfelio, "Kauno dienos" atviras pokalbis su profesoriumi ne tik apie mokslą.

– Ar į Klinikas grįžote kaip į namus, ar jautėte šiokį tokį barjerą, kaip būna po ilgokų atostogų?

– Grįžau kaip į namus. Tačiau ar po atostogų, ar atostogos yra dabar, sunku pasakyti. Gal greičiau atostogos yra dabar, nes tie 0,25 proc. etato, kiek dabar dirbu, – labiau skirti aklimatizuotis, gal memuarams rašyti, pavyzdžiui, pavadinimu "Mano nuotykiai Vilniuje".

– Tai gal ir pakalbėkime apie tuos nuotykius sostinėje.

– Įgijau įdomios patirties, kaip veikia, tiksliau, kaip gali veikti tam tikri dalykai.

– Jūsų įpėdinė vieną po kito naikina anksčiau patvirtintus sprendimus. Vienas jų – mokslo metų ilginimas. Ne paslaptis, kad šis sprendimas sukėlė audringas diskusijas ir buvo vertinamas prieštaringai. Ministrė Audronė Pitrėnienė viską sugrąžino į senas vėžes. Kaip vertinate tokius žingsnius?

– Aš tai vadinu populizmu. Tai yra ir tam tikras pataikavimas mokytojų luomui. Pedagogai būtų turėję dirbti dvi savaites ilgiau. Valstybei šis metų pailginimas nieko nekainuotų. Mokytojai vietoj to laiko, kurį vadina savišvieta, būtų priversti užsiimti su vaikais. Mokytojų atostogos yra ilgos – 56 dienos. Visą kitą laiką jie privalo dirbti. O dabar susidariusi tradicija, kad jie truputėlį dirba, truputėlį nedirba.

Tėvų forumo atstovus, pareiškusius, kad nereikia ilginti mokslo metų, pavadinčiau marginalais. "Litexpo" parodoje jie pareiškė, kad valstybiniai egzaminai yra įžeidimas jaunai asmenybei, nes ji yra vertinama, esą kiekvienas yra išskirtinis. Į jų tuos siūlymus, kad nereikėtų ilginti mokslo metų, nekreipčiau dėmesio.

– Manote, kad idėja ilginti mokslo metus dar turi ateitį?

– Taip, turi. Mes kaip valstybė nuo to nepabėgsime. Kada? Čia klausimas geras. Vienoje laidoje manęs klausė: jei būtumėte diktatoriumi, ką keistumėte švietimo srityje? Pirmiausia įvesčiau absoliučiai visų kokybinę kontrolę, antra – direktorius atestuočiau iš esmės už mokyklos ir mokinių pasiekimus ir įvesčiau terminuotas mokytojų darbo sutartis. Gal ne metams, gal penkeriems, kad jie neužmigtų. Yra daugybė metodininkų-ekspertų, kurie gauna didelę algą, bet tik nedaugelis iš tikrųjų dirba tą metodinį-ekspertinį darbą.

– Ar pakanka taip griežtai vertinti tik mokyklų direktorius ir mokytojus?

– Viskas prasideda darželyje ir mokykloje. Todėl mes ir priešmokyklinį mokslą padarėme privalomą. Buvo čia taip pat visokių diskusijų. Tačiau normalių šeimų vaikai ir dabar lanko darželius. Čia labiau liečia socialiai rizikingas šeimas. Tai tik švelnus niuktelėjimas vaikams. Net jei kam nors ir nepatinka, tai privalomas priešmokyklinis mokslas naudingas vaikams, nes tik nuo jo priklauso, kaip ateityje jis toliau mokysis, kaip gyvens.

Manau, kad mokslo metus turėtume ilginti ne dviem savaitėmis per dvejus metus, o kokiomis keturiomis savaitėmis per metus. Žinoma, svarbu aiškiai planuoti visas permainas. Šis sprendimas sumažintų didelį tėvų galvos skausmą – kur vasarą palikti vaikus. Be to, kalbama, kad trūksta laiko pilietiniam ugdymui, tėvynės pažinimui, kūrybiniam, socialiniam darbui. Taip, mokytojams tektų šiek tiek daugiau dirbti.

Esu įsitikinęs, kad bet kuris kitas ministras po rinkimų darys tą patį – mokslo metus ilgins. Mes negalime būti kažkokia supervalstybė, kuri išsiskiria iš kitų normalių valstybių. Mes dabar esame prie mažiausiai besimokančiųjų, prie mažiau negu vidurkis žinančiųjų.

– Lietuvos moksleiviai – stiprūs vidutiniokai?

– Na ne, silpni vidutiniokai. Mūsų pramonė ir verslas skundžiasi, kad mes ruošiame ne tai, ko reikia jiems. Norėdami pajudinti visą šią sistemą, turime stiprinti atsakomybę, kokybę ir propaguoti  ideologiją, kad norėdami kažką pasiekti žmonės turi dirbti.

Pas mus valstybėje, mokyklose, universitetuose apie darbą mažiausiai šnekama. Studentai studentauja, moksleiviai moksleiviauja. Atrodo, kad į mokyklą ateina tik tam, kad gerai praleistų laiką ir nepatirtų patyčių. Niekur nėra taip, kad tik gerai leisdamas laiką kažką pasiektum. Čia mūsų valstybės, ES ideologinė problema.

– Kol kas mokslo metų ilginimo idėja liko nustumta. Valstybiniai egzaminai tekėjo sena vaga. Dabar jau kaip stebėtojas galėjote vertinti šiemečius valstybinius egzaminus.

– Niekas nesikeičia. Kaip mūsų laikais laikėme valstybinį egzaminą, tokie pat yra ir dabar. Nebus taip, kad visi bus patenkinti egzaminų rezultatais. Net ir pas gydytoją atėjus ne visada tyrimų rezultatai būna malonūs. Egzaminas yra įvertinimo forma. Kad ir kaip būtų, reikia įvertinti žmones, kiek jie įdėjo darbo. Kiek juos išugdė mokykla, kiek sužinojo ne mokykliniame kontekste. Nesinorėtų, kad žmonės išeitų iš mokyklos visiškai nevertinti. Valstybinis egzaminas yra pirmasis, kuris jauną žmogų pastato į vietą pagal įdėtas pastangas.

– Tai gal nuo pačios pradžios reikėtų žiūrėti. Tik dalis vaikų mokyklinius egzaminus laiko ir ketvirtoje, ir aštuntoje klasėje. Kiti, nemėginę keisti mokyklos, nežino, kokios realios jų turimos žinios.

– Taip. Dėl to ir buvo planas ketvirtų ir aštuntų klasių testus rengti per Nacionalinį egzaminų centrą. Tai galėjo būti dar viena mane iš posto paklibinusių idėjų. Esmė buvo, kad mokyklų direktoriai, mokytojai atsistotų į vieną eilę pagal nacionalinį lygį. Pagal mokyklinius egzaminus mes praktiškai nieko negalime spręsti, nes juos laiko ne visi, ne visose mokyklose.

Gali būti, kad turėsime grįžti prie senos sistemos ir teks visiems laikyti lietuvių, matematikos, istorijos ir fizikos valstybinius egzaminus. Dabar kas ką nori, tas tą laiko.

– O gal vis dėlto verta paanalizuoti ir tėvų kritiką, kad valstybinių egzaminų visai nereikia?

– Turi būti motyvacija gerai mokyti ir spaudimas. Motyvacija – gerai mokydamasis įstosi į universitetą, turėsi gerą specialybę, darbą, o spaudimas – iš socialinės pašalpos neišgyvensi. Dabar visa politika, ypač Darbo partijos,  nukreipta į socialinį globojimą: jeigu nedirbi, nieko tokio – duosime pašalpą, jei nenori dirbti – irgi nieko tokio: mes tau dar padidinsime pašalpą.

– Štai ir priartėjome prie partijos. Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas išreiškė nepasitikėjimą jumis. Dėl ko užkliuvote?

– Jūs nepatikėsite, bet aš ir šiandien nežinau, ko jie norėjo. Nevykdžiau partijos rinkimų nuostatų? Mes buvo atlikę analizę ir, mano nuostabai, aš kaip ministras tą programą vykdžiau gana neblogai.

– Kokie jūsų santykiai su partija po atsistatydinimo?

– Žinote tokią dainą: aš tolstu nuo tavęs kaip tolsta laivas? Mano situacija lygiai tokia pati. Aš gana laisvas žmogus ir žingsniuoju ten, kur teisinga. Tolstu tolyn kaip tas laivas.

– Bet oficialiai dar nepasitraukėte iš partijos?

– Noriu susitikti su partijos pirmininku Valentinu Mazuroniu ir baigti šią epopėją. Bet pasakyti, kad išeinu iš politikos, būtų per ankstyva, nes iš tikrųjų yra daug įdomių darbų, problemų.

– Su viena partija atsisveikinate gražia daina, bet kitai galima uždainuoti: aš ieškojau tavęs, tavo lūpų, akių..."

– Gali būti (juokiasi). Nesu padaręs jokio sprendimo ir iki rudens manau, kad nepadarysiu. Bet jei nori ką nors padaryti, tai reikia eiti su tais žmonėmis, kurie gali ką nors padaryti. Kad ir kaip stengtųsi A.Pitrėnienė, ji nepasuks švietimo laivo 90 laipsnių nei į kairę, nei į dešinę. Bet kokie jos sprendimai įsigalios po dvejų metų.

– Tai jos darbas bergždžias?

– Ne, nebūtinai.

– Ateis kitas ir atšauks sprendimus, kaip ir dabar atšaukė jūsų.

– Na tai čia tik viena.

– Tai ką spėjote nuveikti būdamas ministru?

– Galėčiau pasakyti, kad padariau kažką gero, jei pavyktų suformuluoti išmatuojamą Lietuvos valstybės tikslą.

– Skamba kažkaip ypatingai.

– Skamba gerai, nesakykite (juokiasi). Norime strateginės energetinės nepriklausomybės. Ką tai reiškia? Turime įvardyti skaičiukais, kad galėtume viską įvertinti. Norime skatinti piliečių gyvenimo lygį. Galima tai išmatuoti? Galima. Jei strateginiu tikslu taptų lietuvių kalbos mokėjimas? Dedame visas pastangas. Ateini į Darbo biržą ir paaiškėja, kad esi neišlaikęs lietuvių kalbos egzamino, – viskas, pašalpos negauni.

– Kas labiausiai įstrigo dirbant ministru?

– Mūsų šalies pirmininkavimas ES ir pusmetis ruošimosi tam. Ko gero, tai davė daugiau nei kitam visa kadencija ministro poste. Atstovauji Europai, jos švietimo sričiai. Kalbiesi su amerikiečiais, su Amerikos kongreso švietimo komiteto pirmininku diskutavome per televizijos tiltą iš Briuselio. Pajunti situaciją, kas vyksta pasaulyje ir Europoje. Kas sakė kalbą Sorbonos universitete? Aš sakiau.

– Dar iki politikos buvote nemažai nuveikęs. Moksliniai darbai, darbas prestižinėje ligoninėje. Tai ko trūko, kad teko mestis į politiką?

– Atsibosta. Daug vyrų tie penkiasdešimties naują vadą užsiveda, naują žmoną, vaikus, kiti gerti pradeda, dar kiti nusiperka "Harley Davidson" ir pradeda rokeriauti.

– Vidutinio amžiaus krizė nuvedė į politiką?

– Taip nesakiau (juokiasi). Aš per savo jubiliejų sakiau, kad vyrai, sulaukę 50 metų, turėtų baigti chirurgo karjerą. Chirurgai turi būti jauni, gerai matantys, netingintys, stiprūs.

– Esate minėjęs, kad turite darbo pasiūlymų Europoje. Ar jie susiję su politika?

– Taip, tai susiję su politika. Sukantis tos europinės gamybos kalvėje, pradedi matyti truputį kitaip. Kai aukštųjų mokyklų vadovai pradeda girtis, kad čia mes, mums – tai iš Briuselio tie mes labai prastai matosi. O jau iš Amerikos tai iš viso praktiškai nesimato. Esame mažiukai, esame susireikšminę. Gal "gūdi periferija" būtų per daug pasakyta, tačiau provincija Europos atžvilgiu – tai tikrai. Su šituo reikia kovoti šviečiant žmones, leidžiant jiems išvažiuoti. Pensininkus, ko gero, reikėtų irgi surinkti ir išvežti į kokią Indiją ir palaikyti savaitę. Tada grįžę žemę bučiuotų.

– Dvejus metus į jus kreipėsi "ministre". Kaip dabar?

– Profesoriau. Nemanau, kad tai blogiau. Ministras – tam tikram laikui, o profesorius – visam gyvenimui ir ant antkapio galiu išsikalti.

– Iš ministerijos – atostogauti į Klinikas, o kur iš Klinikų?

– Vešiuosi anūkus prie jūros, ganysiu, mokysiu.

– Ir vėl – mokysite?

- Na taip, reikia plaukti išmokyti, reikia išmokyti smėlio pilis statyti, iš lanko šaudyti, laidynę paimti, zbitkas daryti. Labai linksmas dalykas eiti su seneliu nuotykių ieškoti. Juolab kad pas senelį viskas galima. Tai va, mes ir einame nuotykių ieškoti.