Nerimstant diplomatiniam karui tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, Maskva užsimojo nubausti tuos, kurie, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsisakė tarnauti Sovietų Sąjungos kariuomenėje. „The Economist“ rašo, kad niekas Vilniuje neabejoja, jog šio klausimo kėlimo laikas susijęs su tarptautine padėtimi.

45-erių metų kalbintas lietuvis vairuotojas Tomas (vardas pakeistas) planavo savo dukroms parodyti Baltarusijos vietas, kuriose pats, kaip sovietų armijos karys, tarnavo jaunystėje. Vyras – vienas iš daugiau nei 1,5 tūkst. lietuvių, griūnant Sovietų Sąjungai atsisakiusių privalomos tarnybos kariuomenėje. O dabar Krašto apsaugos ministerija įspėja jį nekeliauti į Rusiją ar į kitas šalis, kurios nepriklauso Europos Sąjungai ar NATO.

Lietuvos generalinė prokuratūra teigia, kad Rusija teikia teisinės pagalbos prašymus dėl „dezertyrų“, tačiau šie nėra patenkinami. Tačiau Lietuvos pareigūnai sunerimę – kitos šalys gali padėti Maskvai, todėl šiems žmonės yra patariama likti gimtojoje šalyje.

Sausio 13-ąją Lietuva mini 1991-ųjų krauju aplaistytą susidūrimą prie Vilniaus televizijos bokšto tarp nepriklausomybės siekiančių demonstrantų ir sovietų karių – įvykį, tapusį ikona šalies istorijoje. Šiuo metu santykiai tarp Maskvos ir šios vienos iš Baltijos valstybių – kaip niekada įtempti: Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai Rusiją pavadino „teroristine valstybe“, o anksčiau Kremlius pagrasino nuteisti sovietų armijos „dezertyrus“. Ir tai tik keli diplomatinio karo, vykstančio tarp Maskvos ir Baltijos valstybių, pavyzdžiai.

Lietuva nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos atgavo 1990 m. kovo 11-ąją. Kitą dieną nauja šalies valdžia Vilniuje atleido vyrus nuo privalomos karinės tarnybos sovietų armijoje. Dar po dviejų dienų Tomas (kurio motina buvo ištremta į Sibirą, kai dar buvo maža) pabėgo iš savo dalinio Baltarusijoje, sudraskė sovietinę uniformą ir pasislėpė.

„Buvome tokie laimingi: pagaliau būsime Lietuvoje, ne Sovietų Sąjungoje“, – rusiškai leidiniui „The Economist“ pasakoja Tomas.

Kai kurie lietuviai, kurie pabėgo iš dalinių, ieškojo prieglobsčio psichiatrinėje ligoninėje Vilniaus pakraštyje. Jie buvo stebimi Raudonojo Kryžiaus ir užsienio reporterių. Tačiau sovietų desantininkai ten įsiveržė kovo 27-ąją ir paskui save paliko kraujo žymes.

Mantas (vardas pakeistas), dabar sostinėje dirbantis taksi vairuotoju, pasakoja, kad jis buvo vienas iš kelių dešimčių, kurie tą naktį „kaip triušiai“ bėgo į naktį nuo rusų. Tie, kurie liko viduje, buvo žiauriai sumušti, kai kurie jų vėliau buvo išsiųsti į Magadaną – Rusijos Tolimuosius Rytus.

Po 25-erių metų Lietuva svarsto, kodėl Rusija sugalvojo kelti bylas, kurios susijusios su jau nebeegzistuojančia valstybe. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tai vadina provokacija.

O Artūras Paulauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, sako: „Tai [organizuojama] ne tiek prieš šiuos vyrus, kiek prieš pačią Lietuvos visuomenę.“

Niekas Vilniuje neabejoja, kad šio klausimo kėlimo laikas susijęs su tarptautine padėtimi. Lietuva yra viena ištikimiausių Ukrainos rėmėjų: nuo simbolinių vilnonių pirštinių, kurias Maidane dalijo ambasadorius, iki oficialaus pareiškimo praėjusių metų lapkritį apie suteikiamą [neletalinę] karinę pagalbą. Vilnius taip pat apkaltino Rusiją blokuojant automobilius pasienyje, o viso to viršūnė – maisto importo iš ES draudimas.

Klausydamas oficialaus patarimo, Tomas atšaukė savo planus aplankyti draugus Maskvoje Naujųjų metų proga. „Tikras KGB pareigūnas viską prisimena labai ilgai“, – baigia pokalbį lietuvis.