Britų savaitraščio „The Economist“ žurnalistas ir populiarios Lietuvoje knygos „Naujasis Šaltasis karas” autorius Edwardas Lucasas tikina, kad per ilgą laiką nesugebėjusi nutiesti elektros tilto į Lenkiją, Lietuva patyrė skandalingiausią nesėkmę Rytų Europoje.

Tokią nuomonę jis išsakė duodamas interviu LTV laidai „Redakcija“, kuri bus rodoma pirmadienį. Politikos apžvalgininką kalbino Egidijus Kūris.

Savo rašiniuose ir interviu Jūs labai kritiškai atsiliepiate apie Rusiją, kaip vieną iš arba vienintelę gamtinių dujų tiekėją, ypač kai kalbame apie paskutinius įvykius. Kokia Jūsų nuomonė apie Rusiją šiame kontekste?

Mano kritika nėra vienapusė. Kritikuoju buvusį KGB režimą ir, be abejo, Kremlių. Tačiau esu kritiškas ir Vakarams, nes Kremlius gali daryti tai, ką daro, tik todėl, kad mes jam leidžiame tą daryti. Todėl, kad leidžiame jam naudotis mūsų finansine sistema Vakaruose, leidžiame naudotis silpnąja ES puse – energetikos politika, kuri sukūrė priklausomybę nuo Rusijos dujų ir ji tuo pasinaudojo.

Jeigu sugrįžtume 15 metų atgal, pamatytume daugybę būdų, kuriais mes galėjome sustiprinti savo energetinį saugumą, tačiau padaryta buvo labai mažai. Tiek kalbant apie tarptautinius vamzdynus, tiek apie energetinius tiltus ir tarptautinius terminalus. Nesakau, kad Lietuva pasirodė blogiausiai, bet tai buvo skandalingiausia nesėkmė Rytų Europoje, turint omenyje laiką, kurio neišnaudojome, ir dabar atėjo metas už nesėkmes mokėti.

Ar dabar jau per vėlu?

Niekada nebus per vėlu, bet bus sudėtingiau ir brangiau. Jeigu žmonės Bulgarijoje ir Slovakijoje šią kainą moka dabar, tai niekas nežino, kas turės sumokėti už tai kitais metais. Mes sukūrėme situaciją Rusijai, kuri tikrai nėra vienintelis energijos tiekėjas Europoje ir tiekia tik ketvirtadalį reikiamų dujų. Tačiau dujos, kaip žinoma, nėra vieninteliai degalai, bet mes Rusijai suteikėme progą pasinaudoti „Rytų–Vakarų“ dujotiekio monopoliu ir leidome jai išplėsti politinę įtaką Europoje bei kai kuriose šalyse atskirai.

Ką jūs turite omenyje sakydamas „mes“ – Vakarus apskritai ar konkrečias šalis?

Kaltinu politikus ir tai, kaip jie veikia. Esu žurnalistas ir galiu sau leisti rašyti apie tai, ką galvoju. Žurnalas „The Economist“, kuriame dirbu, neturi nei dujotiekio, nei tranzitinių stočių. Manau, kad pažvelgus į 1992 m., kai tokia šalis kaip Lietuva kiekvienais metais būtų užtikrinusi, kad bent 5 procentai visų šalies pastatų būtų apšiltinti, šiandien turėtume visai kitą padėtį, ir Lietuvos pozicija būtų žymiai stipresnė, o dabar turime tą daryti skubomis.

Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 1990-aisiais, jau tada buvo diskutuojama, ką daryti su Ignalinos atomine elektrine, o 1991-aisiais ir 1992-aisiais jau buvo prasidėjusios diskusijos apie energetinį tiltą su Lenkija, tačiau po 17 metų tos diskusijos tebevyksta.

Apie Jūsų kritiką Rusijai. Ar manote, kad Rusija gali pasikeisti ateityje?

Rusija nuolatos keičiasi. Ji atsisakė komunizmo ir perėjo prie „viešumo ir perestroikos“ politikos, matėme Sovietų Sąjungos žlugimą, chaotiškus Boriso Jelcino valdymo metus, matėme augantį autoritarizmą ir šovinizmą vadovaujant Vladimirui Putinui. Manau, kad ateinantis dešimtmetis bus vėl kitoks, nes V.Putino eksperimentas baigia išsikvėpti dėl ekonomikos problemų. Paskutinių 8-erių metų rezultatai buvo labai prasti ir atsirado daug problemų.

Kyla klausimas, – o kas toliau? Ar jie tęs reformas, kuriomis kai kas tiki, bet aš netikiu, ar pasirinks didėjančio autoritarizmo modelį su stipria ksenofobine užsienio politika, kurią galėtų panaudoti kaip politinį ginklą savo šalyje. Manau, kad viena Ukrainos krizės priežasčių buvo ta, kad Kremlius gavo galimybę pasakyti Rusijos žmonėms, jog mes giname jūsų interesus nuo Ukrainos, kuri vagia mūsų dujas. Kažkas panašaus vyko ir Gruzijoje, kai buvo sakoma, jog kovojama už tai, kad nebūtų leidžiama Vakarams žengti į Rusijos kiemą. Tai tik du pavyzdžiai, bet labai bijau, kad nepaskutiniai ir nedidžiausi.

Kada ir kur tai gali įvykti?

Negaunu V.Putino elektroninių laiškų kopijų, todėl nežinau.

Ar tai gali įvykti Ukrainoje, Kryme?

Rusijai nebūtų išmintinga pradėti dideles peštynes tiesiogiai su Ukraina todėl, kad tai būtų pretekstas susiformuoti tautinei vienybei, kurios dabar ten trūksta ir kuri, galbūt, suvienytų Juliją Tymošenko, Viktorą Juščenką ir Viktorą Janukovičių. Karinė grėsmė Ukrainai būtų labai neišmintingas Rusijos žingsnis.

Ukraina yra tokia, kokia Rusijai patinka, nes ten sumaištis, ir Vakarams sunku jai padėti. Tai tikrai ne pats geriausias pavydzys euroatlantiniam modeliui. Manau, jog tol, kol Ukraina yra tokia, kokia yra, kyla klausimas, kur dar tai gali nutikti.

Bijau, kad ir vėl gali kilti problemų Gruzijoje, nes Gruzijos valdžia, atrodo, nepasimokė iš savo praeities klaidų, todėl bijau, kad galime išvysti dar vieną karinę provokaciją.

Tęsinys laidoje „Redakcija“, pirmadienį 21.10 per LTV.