Lietuvaitė Graikijoje pasiilgsta laiku atvykstančių autobusų, geros muzikos klubų, rudens kvapo, trumpų vasaros naktų, alyvinių  obuolių, bet ją ten laiko meilė.

Iš šiuo metu Kretos saloje gyvenančios Julitos Mačytės galima pasimokyti drąsos ir optimizmo. Studijuodama žemės ūkio ekonomiką Aleksandro Stulginskio universitete mergina paklausė draugės patarimo ir gyvenimui pasakiusi "kodėl gi ne?" sudalyvavo "Erasmus" programos mainuose.

Netikėtai į Graikiją išvykusi tik pusmečiui, mergina prieš dvejus metus į šią šalį pas laukusį mylimąjį sugrįžo. Ko gero, ilgam. Nors artimiausios Julitos ateities planuose Lietuvos nėra, mergina  nepamiršta tėvynės – ją vadina gražiausia šalimi pasaulyje.

– Kas paskatino dalyvauti "Erasmus" mainų programoje? Kodėl būtent Kreta?

– Apie šią programą sužinojau studijuodama pirmame kurse, bet tuo metu išvykimas į užsienį šiek tiek gąsdino. Juk rinkdamasi aukštojo mokslo įstaigą nė nenumaniau, kad ASU suteiks galimybę žinias gilinti ir už 3 tūkst. kilometrų esančiame universitete. Tad tik trečiaisiais studijų metais, stebėdama išvykusių kursiokų gyvenimą svečiose šalyse bei skirtingus jų įspūdžius, supratau, kad tai patirti būtina ir man. Vienai buvo nedrąsu, tad pasikviečiau grupės drauges ir nuėjome užpildyti prašymų.

Tiesa, iš pradžių Graikijos aukštųjų mokslo įstaigų nė neįrašėme. Vis dėlto likimas iškrėtė pokštą ir skirstant vietas pasitaikė galimybė važiuoti į Kretos technologinį švietimo institutą. Svarstyti nebuvo laiko, o jo ir nereikėjo. Kas atsisakytų saulėtų "atostogų" ir galimybės pažinti šalį, kurios istorija žaviesi nuo pat vaikystės?

– Kas, atvykus į Graikiją, nustebino labiausiai?

– Žmonių laimė. Tai buvo didžiausias skirtumas tarp lietuvių ir graikų. Laimė ir pasitikėjimas, kad tavo draugai ir šeima niekada neatsuks nugaros.

Teko priprasti prie jų atsipalaidavimo kiekviename žingsnyje. Net ir tvarkydama oficialius reikalus eilėje gali pralaukti dvi valandas, o vėliau išgirsti prašymą ateiti rytoj. Tačiau atvykus kitą dieną sulauksi atsakymo: šiandien nedirbame, nes streikuojame. Pasitaiko atvejų, kai sugrįžus prireikia papildomo dokumento, apie kurį prieš tai nieko negirdėjai. Palyginti su Lietuva, pirmiausia į akis krito nerūpestingas požiūris į šiukšlinimą ir gatvėse sutinkami benamiai gyvūnai.

– Kaip įveikei kalbos barjerą?

– Kalbos prieš atvykdama į Graikiją nemokėjau. Net nežinojau, kaip pasisveikinti. Per visas studijas Kretoje kalbėjome angliškai, tad graikiškai pramokome tik kelis sakinius ir pagrindines gramatikos taisykles.

Tačiau visada norėjosi suprasti, ką šneka aplinkiniai žmonės, o apsigyvenus čia ilgesniam laikui nebeliko kitos išeities. Nors ši kalba itin sudėtinga, vietoj lietuviškų portalų ėmiau skaityti vietinius, mokiausi, klausinėjau. Taip nejučia ir mintyse pradėjau dėlioti planus graikiškai.

Kol nemokėjau čionykštės kalbos, pasitaikydavo ir nesusipratimų – čia esama tokių žodžių, kuriais gali apšaukti ir savo didžiausią priešą, ir kreiptis į geriausią draugą. Jų reikšmė priklauso tiesiog nuo intonacijos.

– Kuo ypatinga graikų kūno kalba?

– Kaip ir visi pietiečiai, graikai intensyviai naudoja kūno kalbą. Save išreiškia ne tik daug gestikuliuodami, bet ir mimika. Neįprasta buvo tai, kad kilstelėti galvą į viršų reiškia "ne", o štai nuleisti žemyn ir grįžti atgal – "taip". Vietoje žodžio "ne" jie taip pat naudoja garsą, kurį išgauna liežuviu paliesdami gomurį.

Kalbant apie necenzūrinius gestus, graikai nenaudoja iš Amerikos atėjusios mados – vidurinio piršto rodymo. Panašią reikšmę turi staigus delno nukreipimas link oponento veido. Beje, nykščiu ir smiliumi formuojamas ženklas "O.K." čia yra vulgarus – geriau jo nenaudoti.

– Kaip graikai priima užsieniečius?

– Žmonės čia labai svetingi, tačiau kaip ir visur, pasitaiko išimčių. Nors vaikino šeimoje mane šiltai sutiko visi nariai – nuo vaikų iki senelių, jo mama iškart perspėjo, kad galiu susilaukti antipatijos iš vyresnio amžiaus žmonių. Jų mintyse užsienietės moterys, bėgančios iš tėvynės, Graikijoje ieško naudos: atvažiuos čia atostogų, ras graiką vyrą ir susituoks, o po kelerių metų gavusios pilietybę tiesiog išsiskirs ir gyvens ramų gyvenimą tobuloje šalyje.

– Koks buvo tavo laisvalaikis per studijas Kretoje?

– Universitetas, kuriame teko studijuoti, turėjo labai stiprią "Erasmus" studentais besirūpinančią komandą. Buvo suorganizuotos kelios kelionės po Kretą ir Atėnus. Teko keliauti 17 km ilgio kanjonu pėsčiomis akmenuotu keliu – tokio žygio neatlaikė net batai. Aplankiau garsųjį Akropolį Atėnuose, į Vakarus nuo jo įsikūrusį pasauliui gerai žinomą Korinto kanalą, pirmąją nepriklausomos Graikijos sostinę Nafpliją. O prieš išvykstant pavyko išsimaudyti ir Viduržemio jūroje.

– Kas lėmė sprendimą grįžti į Graikiją?

– Meilė. Susipažinome pačią pirmą dieną čia atvykus – jis buvo studentiškos organizacijos narys. Viskas įvyko labai greitai – nespėjau nė pastebėti, už savaitės buvome kartu. Supratusi, kad sutikau savo gyvenimo vyrą, nenorėjau to šanso paleisti. Tad grįžusi į Lietuvą ir baigusi universitetą iš karto išvykau atgal į Graikiją. Draugas dar studijavo, tad nusprendėme, kad gyvenimo kartu pradžia bus susieta su Kreta.

– Ko, gyvendama čia, pasiilgsti labiausiai?

– Labai daug ko pasiilgstu: laiku atvykstančių autobusų, geros muzikos klubų, rudens kvapo, trumpų vasaros naktų... Su nostalgija prisimenu skaniausius lietuviškus obuolius, pasivaikščiojimus basai po žolę, jaukias popietes žalumos apsuptame ASU studentų miestelyje. O labiausiai ilgiuosi namų, kuriuose praleidau 23 savo gyvenimo metus, šeimos ir draugų, su kuriais dabar labai retai tenka susitikti. Gaila, kad tokius dalykus suprantame tik išvykę: Lietuva man – gražiausia pasaulio šalis.

– Ką tau davė "Erasmus" mainų programa?

– Viena draugė, prieš išvažiuojant į Graikiją, man pasakė: sulaukusi pasiūlymo niekada nesvarstyk, bet visada sakyk "kodėl gi ne". Pasinaudojusi jos patarimu, galiu patvirtinti, kad "Erasmus" tampa didžiausia gyvenimo patirtimi, suteikiančia tiek pranašumų, kad apie mažyčius trūkumus pamiršti. Atmintyje išlieka tik nuostabūs prisiminimai.

Man ši programa davė daug: pagerėjo anglų kalbos žinios, pažinau tiek skirtingų žmonių, kiek niekada nebūčiau sutikusi nei atostogaudama, nei išvykusi dirbti svetur. Taip pat daug keliavau, susipažinau su kitokia kultūra ir dalyvavau geriausiuose vakarėliuose. Ši patirtis – neprilygstama.