Priežastis – ne tik smurtas

Su portalo kauno.diena.lt žurnalistais bendravusi Maria pasakojo, kad dar 2014-aisiais iš Irako, kuriame gimė, nusprendė sprukti į Turkiją nuo smurtaujančio savo vyro, kuris sužinojęs, kad moteris nori skirtis, kaltino ją neištikimybe ir grasino net užmušti.

Tai esą buvo ne vienintelė tokio apsisprendimo priežastis – bėgti į kitą šalį Maria sakė nusprendusi dar ir dėl to, kad Irake prieš jazidų žmones, kurių tikėjimo bendruomenei ji priklauso, buvo juntamas priešiškumas, galėjęs baigtis net mirtimi kaip ir tūkstančiams kitų žmonių iki tol.

Tuomet jaunai moteriai su mama, tėčiu ir penkiais broliais bei keturiomis seserimis pavyko išvykti į Turkiją. Ten gyvendama ji dirbo soduose. Po kurio laiko, atsiradus galimybei, Marios tėvai emigravo gyventi į Vokietiją. Mama su nepilnamečiais vaikais skrido lėktuvu, o tėtis su dviem pilnamečiais sūnumis atplaukė laivu.

Tuo tarpu, Maria pasiliko Turkijoje, o vienas brolis sugrįžo į Iraką, nes leidimo pasilikti šalyje taip ir negavo. Šiandien jis dirba sostinėje Bagdade – pavojingiausioje Irako vietovėje. Paklausta, kodėl kartu su kitais šeimos nariais ji neišvyko į Vokietiją, moteris tvirtino, kad į šalį galėjo patekti tik tie šeimos nariai, kurie turėjo nepilnamečių vaikų. Tuo tarpu ji ir brolis, kuris dabar Irake, jau buvo suaugę.

Asociatyvi. / Scanpix nuotr.

Patekti į Europą – iššūkis

Maria pridūrė ne kartą mėginusi su Vokietijoje gyvenančiais artimaisiais susitikti kitose šalyse tarp kurių – Graikija, Bulgarija ir Gana. Tačiau nuskristi ten iš Turkijos, sakė ji, nepavykdavo dėl to, kad jos pase įrašyta Irako pilietybė.

Jauna moteris tikino, kad dėl šios priežasties ji nepasiekė ir Vokietijos. „Vokietija neišduoda darbo ar turistinių vizų irakiečiams, nes Irako pasas yra laikomas blogiausiu pasu pasaulyje. Į Vokietiją bandžiau patekti net su suklastotu pasu keliaudama ir per sausumą, ir jūra – laivo viduje, bet nepavyko. Tam, kad galėčiau nuvykti į Europą ir susitikti su savo šeima, tėvai pardavė savo namą – vienintelį mums likusį protėvių prisiminimą, tačiau dėl minėtų suvaržymų ir kai kurių žmonių klastos aš praradau daugybę pinigų. Mano brolis taip pat norėtų palikti Iraką, bet mes neturime tam pakankamai lėšų“, – pasakojo nelegali migrantė.

Į Lietuvą iš Baltarusijos

Po daugybės nesėkmingų bandymų pasiekti kitas šalis, jauna moteris pasakojo nusprendusi iš Turkijos vykti į Baltarusiją, o iš čia – į Lietuvą, nes baltarusiai per du mėnesius Irako piliečiams išdavė daugiau nei 6  tūkst. vizų. Pasiekti kelionės tikslą jai esą pažadėjo žmogus iš Irako, su kuriuo buvo sutarta iš anksto.

Iš pradžių, pasak Marios, viską koordinavo būtent jis, bendradarbiaudamas su tais, kurie gali padėti. Taip šių metų liepos 15 dieną ji pateko į Baltarusiją. O paskui nelegaliai – į Lietuvą. Kirsti mūsų šalies pasienio ruožą ir įžengti į teritoriją jai bei kitiems migrantams pavyko tik iš antro karto – liepos 22-ąją.

Tas žmogus, mūvėjęs kaukę, kad nematytumėme jo veido, pasakė, kad Lietuvoje mus sulaikys keturiolikai dienų. Praėjus šiam terminui būsime laisvi, o po metų gausime leidimą gyventi šalyje.

„Kai išėjome iš Baltarusijos, baltarusiai tiesiog mums pamojavo atsisveikindami, nes nenorėjo, kad jų šalyje liktume. Baltarusiai mums nepadėjo, tačiau daugelį kitų iki pasienio su Lietuva vežė karinėmis mašinomis. Su mumis buvo kažkoks žmogus, kuris žinojo kelią. Iki pasienio su Lietuva ėjome ilgai – visą naktį. Tas žmogus, mūvėjęs kaukę, kad nematytumėme jo veido ir kalbėjęs į kurdų panašiu akcentu, pasakė, kad Lietuvoje mus sulaikys keturiolikai dienų. Praėjus šiam terminui būsime laisvi, o po metų gausime leidimą gyventi šalyje. Tada aš pagalvojau, kad nesvarbu – Lietuva ar Vokietija, bet tai – Europa ir aš galėsiu laisvai čia gyventi, studijuoti bei per atostogas nuvykti susitikti su savo šeima, bet... Dabar suprantu, kad iš tiesų mes buvome tik politinio karo tarp Europos ir Baltarusijos įrankiai ir aukos“, – teigė irakietė.

Asociatyvi. / Scanpix nuotr.

Paklausta, kiek kainavo ši kelionė, Maria tarstelėjo, kad skrydis iš Turkijos į Baltarusiją, o vėliau patekimas į Lietuvą iš viso atsiėjo 4500 eurų. Į mūsų šalį ji įžengė be paso, kurį teigė palikusi vienos pakeleivės krepšyje ir taip praradusi. Šiuo metu Maria teturi savo asmens dokumento nuotrauką telefone.

Nesuteikė prieglobsčio

Dabar nelegali migrantė sakė esanti apgyvendinta Medininkų pasieniečių mokykloje. Lietuva atmetė jos prieglobsčio prašymą ir nori išsiųsti atgal į kilmės šalį – Iraką. Tačiau pašnekovė neslėpė – sugrįžti į gimtinę ji bijotų dėl grėsmės savo gyvybei, todėl sprendimą ketina apskųsti.

Maria. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Kalbėdama su Migracijos tarnybos atstovais jiems aiškinau, kad esu jazidų tikėjimo. Dėl kitų Irake gyvenančių žmonių priešiškumo mano tautos atžvilgiu, vykusių karo veiksmų ir genocido, dabar mano gyvybei ir sveikatai gresia pavojus. Jiems minėjau, kad manęs Irake lauktų mirtis, o vienintelis mano kelionės į Europą tikslas buvo gyventi ir dirbti saugioje aplinkoje, kur man niekas negrasintų, kur mano gyvybei ir sveikatai negrėstų pavojus. Deja, Migracijos departamento pareigūnai prašymą suteikti prieglobstį atmetė. Sprendimas man buvo įteiktas lietuvių kalba, kurios aš nesuprantu. Padedant lietuviams aš išsiaiškinau, kad mano prašymas atmestas motyvuojant tuo, kad šiuo metu Irake karas nevyksta, o realią grėsmę anksčiau kėlusi teroristinė organizacija ISIS yra nugalėta. Aš neabejoju, kad priimant sprendimą atmesti prašymą buvo neįsigilinta į aplinkybes, t. y. jazidų tautai dėl jų išpažįstamos religijos nuolatos kylančias grėsmes, netolimoje praeityje vykusias žudynes. Nors jazidų genocidą vykdžiusi ISIS yra nugalėta, bet kai kurie šios organizacijos nariai toliau veikia pogrindyje ir vienu tikslų laiko jazidų sunaikinimą. Noriu įrodyti, kad pabėgėlio statusas bei teisinė apsauga man turi būti suteikta, nes šioje situacijoje grįžimas į Iraką prilygtų mirties nuosprendžiui“, – prašydama suteikti teisinę pagalbą laiške rašė irakietė.

„Lietuva dėl to nekalta. Čia maža šalis, o mūsų, migrantų, – per daug. Gyvenimo sąlygos Medininkų pasieniečių mokykloje nėra blogos, bet nėra ir geros. Dienomis aš miegu, nes nesu bendraujantis žmogus, o naktimis skaitau naujienas apie migrantus Lietuvoje ir žiūriu dokumentinius filmus. Gyvenimas eina mirties link...“ – pasakojo pašnekovė.

Gali susitikti su artimaisiais

Pokalbio su žurnalistais dieną moteris sakė galėsianti susitikti su savo mama, kuri specialiai dėl jos kelioms dienoms į Lietuvą atvyko iš Vokietijos. 

„Susitiksime po penkerių metų nesimatymo. Bendravimas per nuotolį – ne tas pats. Noriu pamatyti mamą, pajusti jos kvapą ir rankas ant savo pečių. Pasiilgau mūsų šeimos susibūrimų ir emocinio ryšio bei palaikymo“, – kalbėjo Maria.

Asociatyvi. / Scanpix nuotr.

Kaip teigė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas Giedrius Mišutis, tokią teisę – leisti ne mažiau nei vieną valandą migrantams pasimatyti su artimaisiais specialioje patalpoje Lietuva suteikia tik iš anksto užpildžius prašymą.

„Tai yra uždara teritorija – Užsieniečių registracijos centras, kur specialiu režimu yra apgyvendinti sulaikyti asmenys, kurių dauguma – neįleisti į Lietuvą. Ten nėra sanatorija, kur atvykus bet kas ir bet kada gali įeiti, susitikinėti ir panašiai. Tai – saugomas objektas, kuriame reikia vadovautis nustatyta tvarka. Kiekvienas toks susitikimas yra galimas, tačiau kad jis įvyktų prieš tai reikia pareikšti prašymą raštu, kad būtų parengtos patalpos, patikrinti atvykusių žmonių dokumentai ir jų įsinešami daiktai“, – aiškino jis.

Tokio pobūdžio prašymas išnagrinėjamas per tris dienas, o kartais ir greičiau. „Yra tvarka, norinčiųjų susitikti su giminaičiais – daug. Jie atvyksta iš įvairių Europos valstybių. Viskas yra logiška ir teisėta, nes turi būti užtikrintas ir migrantų, ir atvykstančiųjų saugumas. Susitikti įmanoma, bet ne tą pačią minutę, kai kažkas nukrenta lyg iš dangaus ir nori patekti į teritoriją“, – akcentavo VSAT atstovas.

Pasak G. Mišučio, tai, ką migrantai pasakoja, reikėtų vertinti labai atsargiai, nes su jų skundais ir kreipimusi į žiniasklaidą pateikiant faktus, neatitinkančius tikrovės, pavyzdžiui, apie sulaužytas kojas, mušimą ar kitokias skriaudas jų atžvilgiu susiduriama kone kasdien.

Klaidinanti sąvoka

Kaip jau minėta, Mariai Lietuva nusprendė nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) bei išsiųsti nelegalią migrantę iš šalies. Migracijos departamento atstovai portalo kauno.diena.lt žurnalistams paaiškino, kada migrantams Lietuva suteikia prieglobstį, o kada – ne. Ir kokias sąlygas bei pasirinkimus migrantai turi tiek vienu, tiek kitu atveju.

Visų pirma, Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus vedėjas Viktor Ostrovnoj akcentavo, kad statusas, kurį mūsų šalis suteikia arba nesuteikia migrantams, yra vadinamas tiesiog prieglobsčiu arba tarptautine apsauga. Tai nėra politinis prieglobstis. Pasak pašnekovo, nors pastaroji sąvoka kone nuolat vartojama žiniasklaidos priemonėse, ji yra klaidinanti.

V. Ostrovnoj teigimu, prieglobstis suteikiamas arba nesuteikiamas vadovaujantis teisės aktais, o ne politiniais sumetimais. Prieglobsčio prašytojo politinis profilis – tik vienas iš daugelio įmanomų veiksnių, sąlygojančių prieglobsčio poreikį. Todėl būtent toks prieglobsčio esmės susiaurinimas iki politinio dažniausiai trukdo žmonėms suprasti prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo motyvus bei savo ruožtu natūraliai suponuoja kitų su prieglobsčio suteikimo pagrindais susijusių mitų atsiradimą. Pavyzdžiui, kad: „Prieglobsčio suteikimas – tai pabėgėlio kilmės valstybės pripažinimas nesaugia“; „Prieglobsčio suteikimas – tai nepasitikėjimo pabėgėlio kilmės valstybe išraiška ir bendros padėties toje šalyje vertinimas“; „Prieglobsčio suteikimas – tai pagalba mūsų „draugams“ ar mūsų „priešų“ priešams“.

Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje, prieglobsčio suteikimas – tai įstatymų griežtai apibrėžta administracinė procedūra, o ne atskirų valstybės institucijų ar politikų teikiama malonė.

„Visos šios prielaidos yra klaidingos ir neturinčios nieko bendra su tikraisiais prieglobsčio suteikimo pagrindais ir procedūromis. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje, prieglobsčio suteikimas – tai įstatymų griežtai apibrėžta administracinė procedūra, o ne atskirų valstybės institucijų ar politikų teikiama malonė. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimas – tai faktų nustatymas, grėsmės vertinimas ir teisės normų taikymas, o ne loterija, grindžiama išankstiniais nusistatymais ir prielaidomis. Svarbiausias šios procedūros objektas yra žmogus, o ne jo kilmės valstybė, t. y. pirmiausia vertinama individuali žmogaus situacija, o ne jo turima pilietybė“, – paaiškino Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus vedėjas.

Dvi galimybės

Lietuvoje suteikiama dviejų formų tarptautinė apsauga (prieglobstis): „pabėgėlio statusas“ ir „papildoma apsauga“. Pabėgėlio statusas suteikiamas žmogui, kuris yra už savo šalies ribų ir jaučia visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų bei negali naudotis savo šalies apsauga.

Papildoma apsauga suteikiama žmogui, kuris yra už savo šalies ribų ir jaučia visiškai pagrįstą baimę: patirti kankinimus, nežmonišką elgesį arba kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija arba nukentėti nuo beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu bei negali naudotis savo šalies apsauga.

Kada suteikiamas prieglobstis?

Tam, kad žmogus įgytų „pabėgėlio“ teisinį statusą Lietuvoje, turi būti atlikta pabėgėlio statuso nustatymo procedūra, t. y. turi būti patikrinta ir konstatuota, kad toks žmogus iš tikrųjų pagrįstai bijo persekiojimo, kad tas persekiojimas yra susijęs su rase, religija ar kitomis žmogaus savybėmis bei kad jis negali tikėtis savo šalies apsaugos nuo tokio persekiojimo.

Asociatyvi. / VSAT nuotr.

Tačiau, atlikus minėtą tyrimą, taip pat gali paaiškėti, kad žmogus neatitinka „pabėgėlio“ apibrėžimo, t. y., pavyzdžiui, kad jo baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta, kad jam gresiantys veiksmai nelaikytini „persekiojimu“, kad jam gresiantis persekiojimas nesusijęs su nurodytomis priežastimis arba kad apsaugą nuo tokio persekiojimo jis galėjo gauti neišvykdamas iš savo šalies. Tokiais atvejais žmogui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir jis nelaikomas „pabėgėliu“.

„Tarptautinė apsauga – prieglobstis asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau nepakeisi. Be abejo, praeities įvykiai gali sąlygoti žmogaus baimės vėl patirti analogiškus veiksmus pagrįstumą, tačiau tai, kad žmogus jau būtų patyręs persekiojimą ar kitokio pobūdžio smurtą, nėra būtinoji sąlyga prieglobsčiui gauti, užtenka nustatyti, kad jis pagrįstai bijo patirti tokius veiksmus ateityje“, – detalizavo V. Ostrovnoj.

Pasak Migracijos departamento atstovo, nagrinėjant žmogaus prašymą suteikti jam prieglobstį, pirmiausia įvertinama, ar jam gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, ir tik tuo atveju, jeigu pabėgėlio statusas negali būti suteiktas, vertinama, ar jam suteiktina papildoma apsauga.

„Kartais susiduriama su stereotipiniu įsitikinimu, kad pabėgėlio statusas, lyginant su papildoma apsauga, suteikiamas dėl žymiai svaresnių priežasčių ir „rimtesnių“ grėsmių. Tokia prielaida yra klaidinga, kadangi esminis skirtumas tarp šių dviejų prieglobsčio formų – ne gresiančių veiksmų pobūdis ar apsaugos poreikio lygis, o grėsmės atsiradimo priežastys. Pavyzdžiui, grėsmė, kad žmogus bus įkalintas dėl jo politinių įsitikinimų („konvencinė“ priežastis), sąlygoja pabėgėlio statuso suteikimą, tuo tarpu grėsmė, kad tas pats žmogus bus kankinamas ar nužudytas dėl „nekonvencinių“ priežasčių, sąlygoja papildomos apsaugos suteikimą, nors akivaizdu, kad egzekucija, palyginus su įkalinimu, turėtų „rimtesnių“ pasekmių žmogui“, – pabrėžė pašnekovas.

Privilegijos ir pagalba

V. Ostrovnoj teigė, kad asmeniui suteikus prieglobstį, jam išduodamas leidimas gyventi Lietuvoje, jis įtraukiamas į integracijos programą, mokosi kalbos, ieško darbo. Tiesa, kiekvienas atvejis yra individualus ir priklauso nuo paties žmogaus lūkesčių, ambicijų ir pastangų.

Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio asmuo gali skųsti apeliacine tvarka. Skundžiant Migracijos departamento sprendimus, prieglobsčio prašytojai gali naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba – nemokamomis advokato paslaugomis. Prieglobsčio skyriaus vedėjas teigė, kad, konkrečiai irakietės Marios atveju, ji pasinaudojo tiek galimybe apskųsti sprendimą, tiek valstybės garantuojama teisine pagalba.

Tačiau vien apskundimo faktas neįpareigoja nagrinėti prašymo iš naujo. Taip pat apeliacinė instancija nepriima sprendimo suteikti ar nesuteikti prieglobsčio, ji gali tik grąžinti prašymą Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo.

„Praktikoje yra buvę atvejų, kai apeliacinė instancija naikino Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio ir grąžindavo prašymą nagrinėti iš naujo. Taip pat yra buvę atvejų, kai išnagrinėjus iš naujo ir atsižvelgus į apeliacinės instancijos pastabas, Migracijos departamentas priimdavo sprendimą suteikti prieglobstį. Konkrečiai aktualios prieglobsčio prašytojų bangos – neteisėtai atvykusių per sieną su Baltarusija kontekste iki šiol nebuvo atvejų, kad apeliacinė instancija panaikintų Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio“, – sakė pašnekovas.

Gali išsiųsti priverstinai

Kai (jeigu) Migracijos departamento sprendimas įsiteisėja – lieka galiojantis ir nepakeistas po apeliacijų, jis privalo būti vykdomas. „Marijos atveju, kaip matome iš pirmo sprendimo lapo, kartu buvo nuspręsta išsiųsti ją iš Lietuvos. Vadinasi ji turės būti išsiųsta iš Lietuvos. Tam, kad užsienietis galėtų būti Lietuvoje, jam reikia vizos ar leidimo gyventi. Marija neturi tokių dokumentų, suteikiančių teisę būti Lietuvoje. Prieglobsčio prašytojams taip pat leidžiama likti, kol nagrinėjami jų prašymai suteikti prieglobstį. Tai reiškia, jog išnagrinėjus prašymą ir nesuteikus prieglobsčio, tokia teisė likti išnyksta. O jeigu asmuo neturi teisės būti Lietuvoje, jis turi išvykti“, – detalizavo pašnekovas.

Asociatyvi. / VSAT nuotr.

Jo teigimu, toks asmuo gali išvykti savanoriškai, o jeigu savanoriškai nesutinka – priverstinai. Jeigu sutinka išvykti savanoriškai, asmeniui suteikiamas terminas iki 30 d., per kurį jis turi išvykti. Jeigu asmuo išsiunčiamas priverstinai, tai įvyksta, kai tik surenkami visi reikiami dokumentai, pavyzdžiui, kilmės valstybės išduotas grįžimo pažymėjimas, patvirtinimas, kad priims ir pan.

„Asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų turėjimas palengvina išsiuntimo procedūrą. Jeigu asmens tapatybė patvirtinta, lengviau ir greičiau gaunami reikalingi dokumentai iš kilmės šalies. Jeigu, pavyzdžiui, žmogus turi ne tik nacionalinę ID kortelę, patvirtinančią tapatybę, bet ir galiojantį kelionės dokumentą, pavyzdžiui, kelionėms skirtą pasą, tai ne tik palengvina procesą, bet ir suteikia asmeniui galimybę bet kuriuo metu savanoriškai ir savarankiškai išvykti“, – aiškino Migracijos departamento atstovas.

Kryptis – ne bet kur

Tačiau, pasak jo, išsiųsti asmenį galima tik į tą valstybę, į kurią jis turi teisę vykti. Tai nebūtinai yra jo kilmės valstybė. Pavyzdžiui, Baltarusijos piliečiai esą gali be vizos vykti į Ukrainą, į Gruziją, į Rusiją. Taigi, jeigu tokiam baltarusiui gresia išsiuntimas, jis gali paprašyti būti išsiųstas į bet kokią kitą šalį, kur turi teisę vykti, jeigu, žinoma, jis turi pasą.

Užsiminus apie tai, kad, kaip pasakojo Maria, jos tėvai gyvena Vokietijoje, ir pasiteiravus ar irakietei būtų įmanoma tokia galimybė – išvykti ten, pas artimuosius, Prieglobsčio skyriaus vedėjas pabrėžė, kad ši jauna moteris negali išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį, nebent turėtų tos šalies leidimą atvykti ir būti – vizą ar kitą dokumentą.

Asociatyvi. / VSAT nuotr.

„Be tokių dokumentų tiek kelionės po Europą, tiek atvykimas į kažkokią konkrečią valstybę yra neteisėtas. Ar gali lietuvis be paso ir be vizų nuvykti į Baltarusiją, iš ten – į Rusiją, iš ten – į Kazachstaną, po to dar pasivažinėti po kaimynines respublikas? Suprantama, jog atvykimui į kiekvieną minėtą šalį jis privalo turėti atitinkamą vizą. Tai ir migrantas, neteisėtai atsidūręs Lietuvoje ir neturintis jokių dokumentų, leidžiančių jam atvykti ir būti Europos Sąjungoje, negali tiesiog nuvykti į Lenkiją, o iš ten – į Vokietiją, kad ir kiek jis ten turėtų giminių. Migrantams taikytinos tos pačios taisyklės, kaip visiems kitiems. Taip pat ir jokių dokumentų neturinčiai Irako pilietei. Nebent Vokietija sutinka ją priimti ir išduoda teisę vykti į Vokietiją patvirtinantį dokumentą. Bet šį klausimą ji turi spręsti pati su vokiečiais“, – sakė V. Ostrovnoj.