Stovyklos rengėjai atkreipia dėmesį, kad ši stovykla skirta visiems vaikams, ne tik turintiems negalią. Pasak jų, būtent tai ir nusako žodis  „inkliuzinė“, tai – stovykla, kur laukiamas ir pritaps kiekvienas vaikas, kokie bebūtų jo poreikiai ir galimybės.  

Rengėjų teigimu, labiausiai ji aktuali šeimoms, auginantiems vaikus su negalia, mat šių tradicinės vasaros vaikų stovyklos dažniausiai kratosi: ir ne be pagrindo, nes neturi tam nei specialistų, nei sąlygų, o svarbiausia –  naujo požiūrio.

„Mūsų visuomenėje dar gajus prietaras, kad sveiki vaikai šalia negalią turinčių nukenčia, mat turi prisitaikyti prie jų, varžytis, jų palaukti. Tačiau pamirštame, kad tiktai  šalia tokių vaikų „normalūs“ jų bendraamžiai gali įgyti atjautos, supratingumo, pagarbos kitokiam, galiausiai būtent taip ugdomas jų žmogiškumas“, – sako pernai stovykloje dirbusi „Pojūčių klinikos“ ergoterapeutė Martyna Dindaitė. (Ergoterapeutas – tai specialistas, padedantis vaikui kompensuoti trūkumus, ugdyti savarankiškumą).

„Čia laikomasi tų pačių pagrindinių  „Pojūčių klinikos“ veiklos  principų, – aiškina M. Dindaitė. –  Visų pirma, tai individualus požiūris į kiekvieną vaiką, ir mūsų stovykloje šį tikrai įmanoma įgyvendinti: pamainoje būna ne daugiau nei 8-10 vaikai, o prie jų užimtumo kartu su vadovu prisideda visa specialistų komanda – psichologai, logopedas, ergoterapeutas, pramogų organizuotojas.

Antra, mes vadovaujamės holistiniu, t. y. visuminiu  žmogaus supratimu, todėl mums nesvarbi vaikui nustatyta medicinos diagnozė. Priimame vaiką tokį, koks jis yra, atsižvelgiame į kiekvieno poreikius ir galimybes, stengiamės įžvelgti stipriąsias jo puses ir savybes. Stengiamės parodyti tai, ką vaikas sugeba, nevengiame jo girti, neakcentuojame negalios ir trūkumų, to, kas vaikui nesiseka. Vadovaudamiesi šiais principais, išskirstome stovyklautojus grupėmis bei parenkame tinkamą užimtumo programą. Ine tik mes – ir tėvai pastebėdavo, kad jau po savaitės stovykloje jų vaikas tapo drąsesnis, laisvesnis, labiau bendraujantis. Turbūt geriausiai stovyklą įvertina pats stovyklautojas, o vaikau norėdavo stovyklą tęsti ar į ją sugrįžti.“

Stovykloje taisyklės lanksčios, o galimybių parodyti savarankiškumą nestinga. Pašnekovė prisimena, kaip vadovai visur vežiodavo vieną nevaikštantį vaiką vežimėlyje, kol kitas stovyklautojas, paauglys Domas, neprašomas perėmė vežėjo funkcijas ir susidraugavo su vežiojamu vaiku, prisiėmė už jį atsakomybę. 

„Mūsų stovykloje nėra patyčių. – patikina M. Dindaitė. –  Vaikai su negalia dažnai yra  sąmoningesni žmogiškąja prasme, turi daugiau atjautos, išminties. O jų galimybių ribos priklauso tik nuo to, kiek kūrybiškas yra vadovas ar specialistas. Aišku, ribas nustato finansinės galimybės, tačiau ir jas galima lanksčiai apeiti. Jei esi kūrybiškas, ribų nebus: ar to neįrodo žmogaus neįgaliojo vežimėlyje šuolis parašiutu?

Mes stebime, kas vaikui patinka, kaip jį galima motyvuoti.  Daug ką daro nesuvaržytas bendravimas, žaismingumas, gebėjimas pasidžiaugti drauge. Pernai esame aplankę Nacionalinę dailės galeriją, Drugelių muziejų, Bernardinų sodą, apžiūrėjome žymias sostinės vietas ir pastatus. Šį sezoną plečiame pramogas: lavinsime vaikų socialinius įgūdžius, žaidimų aikštelėse,  vyksime į VU Botanikos sodus Kairėnuose ir Vingio parke.“