Išaukštino žodį, motinų į lūpas įdėtą

Ilgais vakarais yra laiko pamąstyti. Ne tik apie tai, ko mums vis trūksta, ko negauname, bet ir apie tai, ko... nedavėme, dar nė nebandėme grąžinti mes patys.

Ir žiburys, ir garsai nebe tie

Skola gali būti ir savo protėvių žemei, papročiams bei kalbai. Juk mes nesame iš niekur, esame kažkieno provaikaičiai. Todėl kilnu ir prasminga atsigręžti į savo šaknis. Jos nusidriekia ten, kur žalias rugių laukas, kur tik žmogaus sumintas takas, kur medis, paukštis, kur žiburys ir jau bepritylanti kalba, nes...

Nes garsiai eina televizorius, seniai peršaukęs tėvo ir motinos žodžius, seniai nustelbęs ne tik paukštelių čiulbesį, bet ir prie ilgų vakarų žiburio giedotas giesmes, sektas pasakas, kuriose buvo gausybė šiandien nebesamų daiktų ir reiškinių pavadinimų.

Vis mažėja žmonių, natūraliai jaučiančių tą skolos jausmą savo protėvių kalbai. Bet dar yra.

Visai netoli Klaipėdos, šalia Kretingos - Gargždų kelio yra Kvietinių kaimas. Kiekvienais metais Kvietiniai papildo Klaipėdą savo augintiniais. Išauga, išeina, išsinešdami mielus prisiminimus apie savo žalią gyvenimą prie Minijos vingių. Prisimena daug ką – draugus, darbus, nuotykius. Išskyrus... kalbą.

Pamiršta, kokia žemė augino

Klaipėdos rajono Kvietinių mokyklos-darželio direktorė Janina Dapkienė, stebėdama šį kaimą iš arti ir iš šono, negalėjo patikėti, kad užaugę žemaitiškoje šeimoje, išvykę mokytis bent iki pašonėje esančios Klaipėdos paniekina savo gimtąją žemaičių kalbą. Deja, dažnas bakalauras, magistras, net mokslų daktaras yra nusiteikęs prieš tėvų kalbą. Įsigilinęs į siaurą savo sritį, neapsidairo plačiau, nesusivokia, kad ši kalba yra krašto kultūrinio paveldo vertybė. Dar daugiau – kai kurie mokslų ragavę kaimiškos kilmės asmenys ima tvirtinti, kad tėvų kalba yra “žemas lygis”.

Be meilės etninei kultūrai

Tokios padėties priežastis glūdi ir mokymo programose, kuriose tautinė, etninė kultūra dar nerado tinkamos vietos. Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriaus Liberto Klimkos žodžiais – etninę dvasią turėtų palaikyti kiekvienas mokytojas, kiekvienoje pamokoje. Tačiau tokių mokytojų nėra daug.

Bet atskiri šviesuoliai atsakomybę jaučia ir už visą aplinką, kurioje jie gyvena, ir jaučiasi esą pašaukti šviesti. Turbūt taip būtų galima paaiškinti Kvietinių mokyklos-darželio direktorės Janinos Dapkienės ilgalaikes pastangas atgręžti mintis į savo žemės – žemaičių – kalbą.

Į bendruomenės namus

Aplankiusi daug namų, daug šeimų, išmatavusi Kvietinius skersai išilgai ne tik savo žingsniais, bet ir širdimi, vieną žiemos vakarą Janina Dapkienė sukvietė ir mokyklos, ir viso kaimo bendruomenę į vakarą, skirtą žemaitiškam žodžiui ir senovės tradicijoms pagerbti. Pavadino renginį prasmingais Gintauto Iešmanto žodžiais: “Išaukštinkime žodį, motinų į lūpas mums įdėtą”.

Kvietiniškių prigužėjo pilni šio kaimo bendruomenės namai. Jaunimas, senimas, tėveliai su savo atžalomis. Šventės kviesliai ir organizatoriai prie stalų susodino “Ąžuolo”, “Beržo”, “Drebulės”, “Liepos” komandas. Dar pilni suolai ir pasieniai stebėtojų, kas čia bus, kas ką “nurungs”. Ir sava vertintojų „autoritetinga komisija“. Mįslės, patarlės, priežodžiai, tarmiški eiliavimai, suvenyrų iš parankinių smulkmenų greitas konstravimas... Buvo ko galvą pasukti.

Karusės nuostaba

Šį žemaitiško žodžio išaukštinimo vakarą vedė pati Kvietinių mokyklos-darželio direktorė Janina Dapkienė. Teatralizuotą “miestietiškos” kalbos įžangą iš karto “periškadijo” iš už durų pasirodžiusi skardžiabalsė žemaitė Karusė, didžiai nusistebėjusi, kad čia girdi kažkokią netikrą kalbą, kaip niekada nėra kalbėję nei tėvas, nei motina. Karusė iš karto pavergė publiką skvarbia mintimi, didžiu artistiškumu ir sunkiai prilygstamu žemaičių kalbos išraiškingumu. Tiesa, ši “žemaitiška ypata” atkeliavo nemenką kelią, kol Kvietinių žiburius pamatė. Ji buvo iš Endriejavo - tai mokytoja Laima Kazragienė.

Iškalbingas žemėlapis

Kvietiniškių veidai dėmesingai buvo atgręžti į baltą lapą, prisegtą prie tamsaus raštuoto naminio audeklo. Ten buvo išvedžioti Kvietinių kaimo ribų kontūrai, kuriuos renginio vedėja Janina Dapkienė apibūdino poetiškai: šiaurinės ir vakarinės esančios tiesios, o tai rodo tvirtą ir tiesų žemaičio būdą. Pietinė riba – vingiai, prilygstantys čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių suklupimams, ieškojimams. Rytų pusės kontūrai panašėja į paukštį išskleistais sparnais, kuris čia sklendžia ir čiulba apie gražesnį gyvenimą. Bet nuleidžia sparnus, išgirdęs žmonių kalbą, kuri jau nebe ta, nebe sodri, neišlaikytas ir nuo amžių gyvavęs vaizdingumas.

Skvarbios akys ir jautrios širdys turėjo suprasti, kad kalbos vaizdingumas nyksta, tradicijos miršta ne dėl “valdžios kaltės”, o dėl mūsų pačių dvasinio nusigyvenimo, dėl skubėjimo paskui svetimas tuštybes. Ir tik patys vyriausieji kvietiniškiai pasirodė esą tvirčiausi paminklai savo probočių kalbai. Iš Karolinos Vičiulienės visi išgirdo, kad retai senųjų žemaičių troboje ragautas cukrus kadaise buvo vadinamas keistu žodžiu - “muškibuots”. Paminėjo daugiau archaiškų, seniai iš žmonių lūpų dingusių ir jokiuose raštuose nebeaptinkamų žodžių.

Medžiai ir žmonės vieni kitus augina

Tą vakarą buvo suminėti dažniausiai šiame kaime pasitaikantys vardai, pavardės, gyventojų skaičius, net gatvės. Ir jose gyvenančios tvarkingiausios, gražiausiai besitvarkančios šeimos. Pagerbė net medžius, gėles čia augančias, kas dar gražiai žemaitiškai vadinama.

Vakarą šildė nuoširdus paprastumas, sklindantis iš kiekvienų akių ir veido. Žmonės, užbaigę darbus, rinkosi į bendruomenės namus ir jautėsi čia tikrai kaip namuose. Vyresnieji buvo itin pamaloninti, nes jie “dar nespėjo” pabėgti nuo savo motinų kalbos, o jaunesnieji iš arti patyrė, kad protėvių kalba besanti nė kiek ne prastesnė bendrauti viešame renginyje. Be apsimetimo, be nereikalingo pozavimo, o nuoširdžiai, kai žodis taiko ne į erdvę, o į širdį. Vaikai atsimins tą vakarą, kai paaugę kur nors mokysis ir reikės atlikti kokią nors su etnografija, su tarmėmis susijusią užduotį. Argi ne savo vaikystėje, savo šaknyse tvirtumo ir atsparos ieškome?

Bent neprisidėti prie naikinimo

Kvietinių mokyklos-darželio bendruomenė ėmėsi nelengvos misijos kaimo kalbai saugoti – bent porą kartų per metus sukviesti bendruomenę ir „išaukštinti žodį, motinų į lūpas įdėtą“. Ar išgirs širdys, ar suklus protas?

Priimta įstatymų, po mokyklas jau platinamos profesoriaus Liberto Klimkos organizuotos, Švietimo ir mokslo ministerijos „palaimintos“ naujausios kompaktinės plokštelės apie etninę kultūrą. Bet geriausia „metodika“ - neprisidėti prie naikinimo tų vertybių, į kurias atveda dar neužžėlęs takas per lauką, pro medžius – tėvų žiburio link. Nesvarbu, ar jis dar dega lange, ar tik širdyje. Neleisti jo užpūsti! Tam ir buvo dėtos Kvietinių mokyklos-darželio, kuriam jau 20 metų, bendruomenės ir direktorės Janinos Dapkienės pastangos.