Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą?

Praeitis vis sukiršina dabarties kartą. Šįsyk dalį visuomenės supykdė Vilniuje iš gatvės atimtas diplomato, pulkininko Kazio Škirpos vardas. Tačiau Kaune jo vardo gatvės pavadinimo keisti bent kol kas nesirengiama.

Sostinėje savivaldybė nulupo atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, o ketvirtadienį grupė visuomenininkų ją vėl pakabino. Bet Šiauliuose ji kabo nejudinama ant rajono savivaldybės pastato, Pakruojo rajone jo vardu pavadinta gatvė ir mokyklos filialas. Ginčijamasi, ar versti Petrą Cvirką nuo postamento, o Jurbarko rajone veikia jo memorialinis muziejus.

Per pastaruosius kelerius metus aistros kartkartėmis vis pratrūksta iš naujo – tai dėl nuimtų Vilniaus Žaliojo tilto stalininių skulptūrų, tai Panevėžio Kolūkiečių gatvės gyventojams protestuojant dėl šio pavadinimo pakeitimo į Uosių, tai dėl mokyklinių lietuvių literatūros programų – ar braukti iš jų klasikus, turinčius politinių nuodėmių, o štai šiomis dienomis Vilnius ne tik pasidalijęs į stovyklas dėl K.Škirpos ir J.Noreikos – P.Cvirkos anūkas užsimojo senelio niekintojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Visuomenei taip subruzdus Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio miesto spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis. Jis pakvietė institucijas ir specialistus burtis diskutuoti, tam skirtas forumas prezidentūroje – jau pirmadienį. Tačiau ankstesnės diskusijos parodė, kad konsensą pasiekti sunku, juolab net istorijos autoritetai dažnai nesutaria, ar kuris veikėjas – didžiavyris ar tautos gėda.

Generolo Vėtros lenta vėl užkabinta

Kada laikas diskutuoti?

"Kodėl Remigijui Šimašiui taip rūpi istorinė atmintis, ir tą rūpinimąsi jis parodo vis griaudamas, o ne statydamas? Ko jis tuo siekia? Akivaizdu, kad jam nerūpi lietuviško naratyvo išlaikymas – Vytis į Lukiškių aikštę neįsileistas, savivaldybė delsė išduoti leidimą Baltijos kelio 30-mečio renginiui. Gal tai ideologinė pozicija: liberalams istorija, religija – privatus reikalas. Bet kodėl tuomet jie taip totalitariškai nustato, ką turi garbinti, o ko ne", – stebisi Istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Čepaitienė.

Jos įsitikinimu, sprendimai dėl K.Škirpos alėjos pervardymo padaryti neįsigilinus, tendencingai, Vilniaus miesto tarybos posėdyje K.Škirpai priskirta net ne jo citata. "Sąmoningas melas ar atsitiktinis nesusivokimas? Pasigilinę atseksime ranką iš Maskvos. Sovietinės represinės struktūros buvo išmokusios manipuliacijos meną, o dabar vakarietišku politiškai korektišku žodynu kai kurie asmenys dezinformuoja ir šmeižia lietuvių kovotojus", – piktinasi istorikė.

Jos kolega, taip pat Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius, priešingai, giria sprendimą vadovautis elementariomis krikščioniškomis vertybėmis. "Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją", – mano A.Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Vasilijaus Safronovo, jei kažkas mato tik juoda arba tik balta, diagnozė yra daltonizmas – turime suvokti, kad "kraštutinumų amžiuje" daugelis patyrė daugybę iššūkių žmogiškumui. Ar žmogus liko nuoseklus vienų ar kitų normų, kurias šiandien laikome vertybėmis, gynėjas, ar ne, ir turi būti diskusijų objektas. "Bet diskutuoti reikia prieš kabinant lenteles ar pavadinant gatves. Įtariu, kad tokios diskusijos dėl K.Škirpos 1997-aisiais nebuvo. Per pastaruosius 30 metų buvo daug kas įamžinta be diskusijų. Kai interesai nėra derinami, kai grupelei žmonių lengva ranka leidžiama lentelę pakabinti ar paminklą pastatyti, o paskui atsibundama, gal čia ne visai gerai išėjo, tai anokia atminties politika", – mano V.Safronovas.

Per beveik 60 metų Lietuvos politinė kultūra nepasikeitė.

Vis dėlto net R.Šimašiaus sprendimui pritariančius papiktino, kad atminimo lenta J.Noreikai nuimta slapta, naktį. "Kaip 1961 m., kai per vieną naktį Vilniuje prie Geležinkelio stoties nebeliko Stalino paminklo. Per beveik 60 metų Lietuvos politinė kultūra nepasikeitė", – apgailestauja A.Kasparavičius.

Bet žvelgiant iš teisinės pusės Vilniaus valdžia neprasižengė: Generalinė prokuratūra nusikaltimo sudėties neįžvelgė ir praėjusią savaitę atsisakė pradėti viešojo intereso gynimo tyrimą.

Kitos savivaldybės sekti Vilniaus pavyzdžiu neskuba, nors diskusijų tik dėl dviejų Vilniuje nuvainikuotų, bet ir kitų istorinių veikėjų kyla nemažai.

Stovi: pastaruoju metu Vilniuje daugiausiai ginčų kyla dėl P.Cvirkos paminklo.

Negalima iššluoti istorijos

Bene dažniausiai ietys laužomos dėl P.Cvirkos ir Salomėjos Nėries atminimo įamžinimo, nors kai kam ir kyla įtarimų, ar P.Cvirkos stovyla ir skveras Vilniuje labiau rūpi istorijos gerbėjams ar nekilnojamojo turto magnatams.

Prieš ketverius metus istorikas dr. Norbertas Černiauskas suskaičiavo, kad politinių dėmių biografijoje turinčios S.Nėries pavadinimo gatvės pagal populiarumą Lietuvoje užima dešimtą vietą, P.Cvirkos – vienuoliktą, Juliaus Janonio – keturioliktą, Liudo Giros – devynioliktą.

"Tai tam tikras visuomenės mentaliteto atspindys. Jei P.Cvirkos pavadinimas tenkina ten gyvenančius bendruomenės narius, vadinasi, jiems visiškai nesvarbu, tai rodo abejingumą savo istorijai", – apgailestauja Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Į klausimą, ar verstų P.Cvirką nuo postamento, jis nedvejodamas atsako: "Be abejonės, nes kalbame apie žmones, kurių veikla buvo susijusi su nepriklausomos valstybės likvidavimu, kurie 1940 m. važiavo į Maskvą "saulės parvežti", taip išdavystę pakėlę į valstybinį rangą."

R.Čepaitienė laikosi priešingo principo: "Negalime išvalyti visų buvusių praeities ideologijos ženklų. Tokiu atveju mažai kas liks, nes totalitarinio režimo laikotarpiu nebuvo politiškai neutralių dalykų. Nugriovėme Žaliojo tilto statulas, kurios buvo vienas iš nedaugelio viešojoje erdvėje likusių stalinistinės estetikos pavyzdžių, bet palikome sovietmečiu pastatytus darželius ir mokyklas, o tai juk taip pat buvo ideologiškai suteršti dalykai, nors išoriškai atrodytų ir ne tas pat."

Negalime išvalyti visų buvusių praeities ideologijos ženklų.

Istorikė primena, kad sovietinio režimo simbolius – leninus ar kapsukus – vertėme tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, vyko ideologinis virsmas, ir tie dalykai vyko natūraliai. "Bet kai kas užsiliko, ir klausimas, kodėl išgyveno beveik 30 metų būtent šie paminklai ar gatvių pavadinimai", – lygina istorikė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad dabar kinta požiūris į paminklus, ir tai nebūtinai reiškia garbinimo objektą, taip galima atskleisti ir neigiamus dalykus, o atminimo lentos visų pirma atlieka informacinę funkciją.

Taip, pripažįsta R.Čepaitienė, šiais hibridinių karų laikais baiminamasi, kad tokie objektai gali būti "aktyvuojami", o jei pašalinsime juos iš viešosios erdvės, neliks pagundų juos tam panaudoti. Kita vertus, tas pašalinimas irgi gali būti pretekstas neramumams, kaip 2007 m. nutiko Taline perkėlus Bronzinio kario paminklą.

V.Safronovas sako: "Apskritai paminklai yra nebylūs. Viskas priklauso nuo to, kokį turinį jiems patys suteikiame. Nėra sunku įrengti prie paminklo stendą su informacija, kas ir kodėl jį čia pastatė. Nes edukuoti privalo ne vien herojai. Tokią praktiką taiko nemažai šalių."

Jo nuomone, prieš pritardami paminklų griovėjams, reikia įvertinti argumentus, ar tikrai viltys, kurios puoselėjamos siūlant paminklus griauti, išsipildys. "Įtarčiau, kad cvirkų griovimas vargu ar duos kokį kitą efektą, išskyrus tai, kad keli iniciatoriai kelias minutes sumirgės TV ekranuose ir juos palaikins pulkelis sekėjų. Pranašaučiau, kad po daugelio metų damnatio memoriae tuos iniciatorius palies gerokai labiau nei tuos, kuriems pastatytus paminklus šie iniciatoriai ragino griauti", – mano V.Safronovas.

A.Kasparavičiaus įsitikinimu, reikėtų skirti, kur praeito režimo ideologiniai ženklai, o Žaliojo tilto skulptūros kaip tik ir buvo skirtos sovietinio režimo pergalei simbolizuoti Lietuvoje: "Man keista, kad jos taip ilgai sugebėjo išlikti laisvoje Lietuvoje. Kita vertus, nereikėtų visko totaliai griauti. S.Nėrį ar P.Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetes, o kaip ganėtinai ryškias XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždes."

Bet, žinoma, negalima tikrovės pudruoti. A.Anušauskas primena, kaip daug kas piktinosi, kai viena menininkė prie S.Nėries paminklo surengė instaliaciją, kurioje skambėjo kontroversiška jos kūrybos dalis. Bet, įsitikinęs parlamentaras, jei jau mokytis S.Nėries eilių, tai visų – ir skirtų Stalinui, nes kuo mažiau bus nupudruotos tikrovės, tuo geriau.

V.Safronovas primena, kad mokykla ugdo žmogiškumą, todėl jos tikslas yra paaiškinti jaunam žmogui, kas atveda cvirkas ir nėris prie to slenksčio, prie kurio jie atsidūrė. "Neįsivaizduoju istorijos ar literatūros istorijos programos, susidedančios vien iš herojų ir nepasakojančios apie tuos, kurie pasidavė orumui kylantiems iššūkiams. Vargu ar būtų adekvati programa, kurioje, perteikiant XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvą, provokiškos partijos to meto lietuvių politikos ir kultūros elite veiksmai būtų garbinami, o prosovietinės partijos klystkeliai smerkiami. Nes galiausiai ir viena, ir kita Lietuvai pasirodė esą pražūtinga. Jei tokia programa būtų įvesta, iš istorijos nieko neišmoktume, tik išaugintume naujų cvirkų ir nėrių", – mano V.Safronovas.

Kapituliacijos šaukliai

Bet, pabrėžia A.Kasparavičius, jei nesame tie barbarai, kurie V a. užėmę Romą viską griovė, dabar turime suvokti, kad viskas, taip pat ir klaidos, yra mūsų istorijos dalis. Tačiau turime žiūrėti faktams į akis.

"Jei norime istorinės tiesos, turime prisiminti, kas įvyko 1940 metų birželio 13–15 d., kai dar buvo gyva valstybė – gyvas prezidentas, veikianti kariuomenė, pasienio apsaugos tarnyba, saugumas, Šaulių sąjunga. Paskutiniame Vyriausybės posėdyje, išskyrus prezidentą ir keletą ministrų, didžioji dalis šio milžiniško aparato, turėjusio savo rankose galią priimti lemiamus sprendimus, laisva valia priėmė sprendimą kapituliuoti. Palyginkime: P.Cvirka, S.Nėris, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai. Bandome perkelti visą istorinės atminties centrą nuo sprendėjų ant pasekmių, nurašyti tuos, kurie nieko nesprendė, o tuos, kurie turėjo valią ir ja nepasinaudojo, pagerbiame. Gatvės, mokyklos pavadintos paskutinės Vyriausybės ir karo vadų, kurie kapituliavo, išduodami valstybę, vardais, pilna jų atminties ženklų. Tokiu būdu siunčiame žinią dabartinei kartai ir ateičiai, jog gerai, kad kapituliavo ir išdavė valstybę, turėdami laisvą valią", – A.Kasparavičius stebisi, kad per beveik 30 metų nepriklausomoje Lietuvoje neteko girdėti, kad kas būtų įvertinę kapituliacijos šauklių, ir daro prielaidą, kad politinės valios stinga, nes kai kurios dabartinės politinės jėgos tariasi esančios kapituliuoti labiausiai raginusių krikščionių demokratų ir socialistų liaudininkų tradicijos perėmėjos.

Skirtumai: Vilniuje neliko Kazio Škirpos gatvės, tačiau Kaune pavadinimo keisti nesirengiama.

Atmintis – dabarties išraiška

Prieš 20 metų pradėtame įrengti Grūto parke iš visos Lietuvos suvežti 86 balvonai – taip vadintos sovietinio režimo veikėjų stovylos. Jei jau surinkome vieno laikotarpio niekdarius, gal reikia čia suvežti ir ankstesnių metų nukarūnuotų herojų atminimo ženklus, dalis visuomenės čia matytų vietą ir prie sovietų karių kapų tebestovinčius paminklus "sovietiniams išvaduotojams".

Bet, primena V.Safronovas, vokiečių okupacija 1915–1919 m. tikrai nebuvo lengvesnė už sovietinę. Vokiečiai tuomet sakė, kad Lietuvą jie "išvadavo iš barbarų jungo"; panašiai sovietiniame pasakojime buvo perteikiami raudonarmiečiai, kurie "išvadavo iš fašistinio žvėries". Lietuvoje tarpukariu buvo labai daug Vokietijos karių kapų su vokiškais užrašais, kad čia palaidoti didvyriai. Daug tų paminklų buvo sugriauta tik po Antrojo pasaulinio karo.

Pasak Seimo nario A.Anušausko, paminklus prie karių kapų reikia ir vertinti – kaip prie kapų. O dalis eilinių kareivių buvo prievarta mobilizuoti, kare patys buvo brutalaus režimo aukos.

Atminties politika, kaip ir bet kokia kita politika, demokratinėje šalyje turi remtis pozicijų derinimo, derybų, dialogo principais ir įtraukti kuo platesnes visuomenės grupes.

"Atmintis nėra namas, kurį būtų galima pradėti "statyti nuo pamatų". To nesuprantantys šiandieniai kovotojai su stabais tėra viešųjų ryšių žaidėjai. Uždraudus ir išnaikinus visus praėjusios epochos simbolius tie, kurie toje epochoje gimė, nenustos būti tos epochos vaikais", – sako V.Safronovas.

Tad ar įmanoma suformuluoti nacionalinės atminties politikos principus ar net reglamentą, ką inicijuoja Prezidentas? Bent jau 2014 m. bandytas priimti Tautos istorinės atminties įstatymas sukėlė tik dar daugiau ginčų.

"Jei norima inicijuoti rinkinį taisyklių, ką ir kaip turime atminti, ar parašyti naujas "rekomendacijas politikams", ką Lietuvoje jau bandyta daryti, manau, tuščiai sugaišime laiką ir išleisime pinigus. Atminties politika, kaip ir bet kokia kita politika, demokratinėje šalyje turi remtis pozicijų derinimo, derybų, dialogo principais ir įtraukti kuo platesnes visuomenės grupes. Tokių diskusijų reikia kiekvienu konkrečiu atveju, o sprendimus priimti atsižvelgiant į diskusijos rezultatą", – mano V.Safronovas.

A.Kasparavičiui pastarojo laiko diskusijos apie istoriją priminė 1987-uosius. Tais metais Vasario 16-ąją Vilniuje susirinko minia žmonių, o balandį tuomečiame Pedagoginiame institute, kuriame jis studijavo, įvyko seminaras. Susirinko istorijos studentai ir visa krūva tuometinių komjaunimo komiteto atstovų. Studentai kėlė klausimą, ar reikalinga oficiali istorija, ir laikėsi nuomonės, kad ne, oficialiosios valdžios atstovai – kad turi būti oficiali linija, oficialiai patvirtinti vadovėliai, oficialus istorijos pasakojimas, kuris negali būti ilgas, negali būti dvejojantis, ir jo būtina laikytis. "Nuo nepriklausomybės atgavimo iki dabar negalima teigti, kad neturėjome valstybinio požiūrio į istoriją – pakeitėme daug atminties ženklų, bet iš principo šiuos 30 metų Lietuvos nacionalinė istorija, istoriografija vystėsi laisvai, neturėjo valdiško apynasrio. Taip yra visoje Vakarų civilizacijoje. Ar reikia grįžti į 1987-uosius, kai diskutavome, ar reikalinga oficiali istorijos atminties politika?" – klausia A.Kasparavičius ir primena, kad to šiuolaikinės Vakarų valstybės neturi, išskyrus Vokietiją, bet tai susiję su Antruoju pasauliniu karu ir nacių laikotarpio vertinimu.

V.Safronovas pastebi, kad demokratinėse, bet pokomunistinėse šalyse paprastai reglamentavimo esama daugiau. Taip yra todėl, kad po 1989–1991 m. iškilusios politinės grupuotės ėmė krautis politinį kapitalą iš priešininkų kolaboravimo praeityje, o šie visai neketino prarasti savo turėtų pozicijų.

R.Čepaitienė sako vis juokaujanti, kad reikia ne tik Genocido ir rezistencijos, bet ir kolaboravimo bei prisitaikymo tyrimų centro, nes nepakanka vertinti vien konkrečių asmenų biografijas – reikia plačiau pažiūrėti į kontekstą. Pavyzdžiui, Lenkija, Ukraina, kai kurios kitos šalys turi atminties, istorijos politikos institutus, kurios sujungia tiek akademinius tyrimus, tiek istorijos politikos formavimo gaires.

Vis dėlto, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, pirmiausia reikia išmokti gyventi su savo praeitimi: "Kartais visuomenė klaidingai suvokia, kad istorinės vietos, istorinė atmintis kalba apie praeitį. Iš tikrųjų ji kalba apie dabartį, rodo, kaip dabartis priima istoriją. Kai iškeliame kurį istorinį herojų, parodome, kokie esame dabar, kokie dabar mūsų politiniai ir moraliniai orientyrai."

Tad kokie?

Šiame straipsnyje:

istorinė atmintis

paminklai

Kazys Škirpa

Jonas Noreika-Generolas Vėtra