Vedė žurnalistinis smalsumas

Mintyse šypteliu: visai kaip ilgalaikis romanas – jausmai tik stiprėja. Bet ar meilė Lietuvai gimė iš pirmo žvilgsnio?

"2004-aisiais, kai Lietuva tapo ES nare, per italų radiją girdėjome interviu su lietuviais. Šios šalies pavadinimas sugrąžino iš mokyklinių laikų miglotas žinias apie Lietuvos kunigaikščius, iš vėlesnių – apie Romą Kalantą, Baltijos kelią, per kruvinąjį sausį žuvusius lietuvius... – Marina pasakoja anaiptol ne romantiškas pažinties su mūsų šalimi aplinkybes. – Nekantravome pasinerti į tą juodąją okupacijos skylę, sukurtą sovietų režimo, ir gauti mums rūpimus atsakymus. Tačiau tuomet Italijoje buvo labai sunku rasti informacijos apie Lietuvą, todėl nusprendėme vykti patys. 2005-aisiais taip ir padarėme."

Bet prieš dalijantis pirmosios viešnagės Lietuvoje įspūdžiais – laikas pristatyti šią žinių siekiančią žurnalistų porą, kuri anaiptol ne iš turistinio smalsumo leidosi į Lietuvą.

Su daugybe Italijos laikraščių, žurnalų, internetinių leidinių bendradarbiaujanti M.Macri yra parengusi reportažų iš Airijos, Rumunijos, Bulgarijos, Sakartvelo ir tai toli gražu ne saldūs atvirukai. Spaudos ir fotografijos profesionalė skvarbiu analitiniu žvilgsniu analizuoja ir nelengvas temas. Savo rašiniuose Marina yra nagrinėjusi seksualinio turizmo reiškinį, o jos parengti reportažai pasitarnavo socialinėms tarnyboms. Italijos profesionalių fotografų asociacijai priklausanti M.Macri nuolat bendradarbiauja su fotografijos leidiniais, o žurnalą "Il Fotografo" yra pati redagavusi. Sėkmingoje profesinėje karjeroje – ir darbas Europos dizaino instituto Fotografijos katedroje.

Žurnalistas, fotografas ir videoįrašų kūrėjas E.Prando aplankė daugelį pasaulio šalių – pradedant Europa, baigiant Pietų Amerika. Ypač įspūdinga jo fotoreportažų serija apie vieną didžiausių Pietų Amerikos upių Orinoką, besidriekiančią daugiau nei 2 tūkst. km, apie atokiuose Amazonės miškuose gyvenančią labiausiai pasaulyje izoliuotą janomamų gentį. Šio talentingo fotografo reportažai laukiami Italijos žurnaluose, laikraščiuose. E.Prando – ir fotografijos knygų autorius, dėstęs fotografiją Italijos fotografijos institute, redagavęs Fotografijos enciklopediją.

Asmenybė: likimo dovana italai vadina pažintį su gen. Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia Aušra Juškaite-Vilkiene, penkerių metų ištremta į Komiją. Marinos Macri ir Edo Prando nuotr.

"Visą gyvenimą dirbome kaip nepriklausomi žurnalistai. Daugiau laisvės – daugiau galimybių", – mano Marina, šiuo metu redaguojanti fotografams skirtą interneto svetainę pmstudionews.com, o Edo rengia fotoreportažus.

Svetimo skausmo žaizdos

Dabar grįžkime į 2005-uosius, kai Marina ir Edo pirmą kartą iš lėktuvo žengė ant Lietuvos žemės. "Tada tiesioginių skrydžių iš Milano nebuvo. Skridome su dviem persėdimais ir miegojome Kopenhagos oro uoste ant kietų suolų. Kitą rytą nusileidome mažyčiame Vilniaus oro uoste, kuris priminė mūsų geležinkelio stotį trečiajame dešimtmetyje", – prisimena pirmąjį gana nešviesų įspūdį.

Nors genami istorinio alkio, žinoma, norėjo pamatyti ir turistinius objektus. Žavėjosi įspūdingomis bažnyčiomis, Kryžių kalnu, Rumšiškių liaudies buities muziejumi. Čia, beržyno proskynoje, pamatę sibirietišką jurtą, pirmą kartą pajuto Lietuvos tremties skausmą.

O kai į rankas pateko Dalios Grinkevičiūtės, bene garsiausios lietuvės tremtinės, prisiminimų "Lietuviai prie Laptevų jūros" fragmentų vertimas į italų kalbą ir kai sužinojo apie nepaprastą moterį, visą gyvenimą paskyrusiai kovą už žmogaus teisę būti žmogumi, pajuto – ir jų, kaip žurnalistų, pareiga pasidalyti lietuvių tautos išgyventu skausmu.

Nekantravome pasinerti į tą juodąją okupacijos skylę ir gauti mums rūpimus atsakymus. Tačiau tuomet Italijoje buvo labai sunku rasti informacijos apie Lietuvą, todėl nusprendėme vykti patys.

"Neįmanoma nepapasakoti apie tai, ko nežino dauguma italų", – sako italų žurnalistai, ėmęsi neeilinio projekto leistis Lietuvos tremtinių keliu ir italams perteikti Dalios Grinkevičiūtės bei kitų lepteviečių istoriją.

Taip gimė italų ir anglų kalbomis leidžiama interneto svetainė lithuanianstories.com. Jei atsidarysite ją, pirmąsias išvysite Laptevų jūros tremtinių brolijos "Lapteviečiai" nuotraukas. Svetainėje pasakojama ir apie šių dienų Lietuvą, tačiau šalies istorijos atspindžiai – svarbūs: čia dalijamasi Lietuvos istorijos faktais, viešinamos Sibire gyvenusių lietuvių istorijos, dalijamasi prisiminimais. Lithuanianstories.com parengtais reportažais bei pasakojimais dalijasi ir Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje.

Tolima: E.Prando fotografijose – labiausiai pasaulyje izoliuoti janomamų genties žmonės.

Marinos ir Edo rūpesčiu straipsnis apie sovietų režimo Lietuvai padarytą žalą pasirodė ir Italijos leidinyje, kuris skiria daug dėmesio buvusioms Sovietų Sąjungos šalims. Judviejų parengta paroda "Lapteviečiai – Le voci del silenzio: dialogo sul giornalismo multimedial" pristatyta Milano fotosavaitėje.

Užkrečiantis optimizmas

"Per kelerius metus mūsų projektas "LithuanianStories" padovanojo nepaprastą patirtį, susitikimus su nuostabiais žmonėmis, dar gilesnį nuostabios jūsų šalies pažinimą", – dalijasi didžiuliu džiaugsmu M.Macri.

Kūrybingi ir aktyvūs kolegos neapsiriboja vienu projektu. Pastaroji viešnagė Lietuvoje buvo skirta rinkti informaciją būsimiems darbams – dvikalbei knygai apie Kauną, kurią planuoja išleisti iki 2022-ųjų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, ir fotografijos parodai, kurią norėtų eksponuoti ir Lietuvoje, ir Italijoje.

Žmonės geriau gyvena, vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir mažesniuose miestuose.

"Geras ir visada sunkus klausimas, – juokiasi Marina, paklausus apie finansavimą. Džiaugiasi pirmajam projektui sulaukę paramos iš Lietuvos kultūros instituto, o pastariesiems rėmėjų dar ieško. – Knygai dairomės leidėjo Italijoje, dėl parodos tariamės su Fotografijos muziejumi Šiauliuose. Šiek tiek pinigų šiam tikslui užsidirbame ir iš italų leidėjų, nes pateikiame jiems reportažų iš Lietuvos."

Laimė, kad atsiranda privačių rėmėjų, palaikančių susižavėjimą keliančias italų pastangas sutvirtinti dviejų šalių ryšius. "Be to, dabar labai pigūs skrydžiai, galima nebrangiai išsinuomoti apartamentus Kaune", – nestokoja optimizmo italų pora, jau antrą dešimtmetį gyvenanti su Lietuvos vardu lūpose.

Lietuva keitėsi akyse

Nuo pirmojo vizito iki šių dienų Lietuva, pasak kelis kartus per metus čia atvykstančių italų, neatpažįstamai pasikeitė. "Matome labai daug pokyčių, – tikina Marina ir vardija tai, kas labiausiai džiugina: – miestai sutvarkyti, išgražėję – ne tik didieji, bet ir provincijoje. Žmonės geriau gyvena, vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir mažesniuose miestuose."

Itin stebina Kauno proveržis. Su šiuo miestu būta ypatingo santykio. "Pirmą kartą Kaunas nelabai patiko. Nepajutau jam empatijos, – prisipažįsta Marina. – Ir pati savęs klausiau, kas atsitiko, kad trečią ar ketvirtą kartą šis miestas jau atrodė nuostabus?"

Atsakymą nesunku numanyti – kad pamėgtum miestą, turi jį pažinti iš vidaus. O taip italų žurnalistams ir atsitiko, ėmus artimiau bendrauti su kauniečiais.

Iškilūs: dar viena itin brangi nuotrauka iš Lietuvos – Vytautas Landsbergis ir Gražina Ručytė-Landsbergienė.

"Yra skirtumas tarp vilniečių ir kauniečių. Pastarieji atviresni, jie noriai atvėrė mums savo namų duris, nepaprastai šiltai priėmė, – negaili komplimentų italai ir juokiasi prisiminę kauniečių nuoširdumą dar tais metais, kai galiojo lietuviška valiuta. – Net ir nekalbantys angliškai žmonės taip nuoširdžiai bandydavo mums parduotuvėse paaiškinti, kiek reikia mokėti. Ir daugybę kartų perklausdavo, ar tikrai teisingai supratome, ir ant popieriaus užrašydavo, kad būtų aiškiau."

Marina ir Edo nesutinka, kad lietuviai – liūdnaveidžiai žmonės. "Tie, su kuriais mes bendravome, – šilti, besišypsantys", – žavisi šiaurietiško klimato sąlygomis šilumą sugebančiais išsaugoti lietuviais.

Net ir jūsų valgiai pasikeitė per pastaruosius metus, jie tapo riebesni, sunkesni.

Nardo kaip savi

Tikrais Lietuvos ambasadoriais Italijoje tapę M.Macri ir E.Prando džiaugiasi, kad pastaraisiais metais Lietuva labiau žinoma jų gimtinėje.

"Tam labai pasitarnavo pusę metų Venecijos meno bienalėje veikęs Lietuvos paviljonas. Lietuvių menininkių sukurtą performansą "Marina" aplankė daugiau nei 85 tūkst. žiūrovų, apie jį rašė italų spauda. Daugelis mūsų tautiečių būtent taip atrado Lietuvą", – atkreipia dėmesį Marina, pati gimusi ir augusi Venecijoje.

Tiesa, jau beveik 40 metų Milane gyvenanti žurnalistė vertina pastarojo miesto privalumus: čia sutelkta daugybė redakcijų, čia patogiau ne tik dirbti, bet ir gyventi, nes Venecija dūsta nuo turistų.

Marina ir Edo pastebi, kad suintensyvėjo ne tik lietuvių turistų srautai į Italiją – daugėja italų, pasirenkančių keliones į mūsų šalį. "Mes, pietiečiai, kartais irgi pavargstame nuo saulės, – juokiasi Marina. – Nemažai vyresniojo amžiaus italų domisi galimybe praleisti atostogas kur nors vėsiau. Pastaraisiais metais sulaukiame daug užklausų apie Lietuvą."

Įamžina: į E.Prando fotoobjektyvą nuolat patenka reprezentatyviausi Lietuvos vaizdai.

Italams šie žurnalistai – tikri Lietuvos ekspertai. O ir jie patys neneigia, kad jau labai gerai pažįsta Lietuvą. Visais metų laikais galėtų gėrėtis Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynu, nuolat traukia nukeliauti į Žemaitiją, o Kaune ypač žavi tarpukario modernistinės architektūros atspindžiai. Iš naujųjų objektų, be jokios abejonės, pakerėjo MO muziejus sostinėje.

Neiškenčiu nepasmalsavusi, ar ir lietuviškais patiekalais taip pat susižavėję? "Net ir jūsų valgiai pasikeitė per pastaruosius metus, jie tapo riebesni, sunkesni, – dalijasi dar vienu pastebėjimu ir palygina: – jie panašesni į šiaurės Italijoje populiarius patiekalus. Tame regione žmonės valgo sočiau, nes klimatas vėsesnis."

Nors ir mandagiai pagiria redakcijoje ragautą kavą, neneigia – tikros kavos "kaip Italijoje" čia retai kur randa. O picų nė nemėgina ragauti – kas gi gali pranokti šio patiekalo gimtinę...