Pereiti į pagrindinį turinį

Kai emocijos aukščiau moralės

2010-06-28 10:40
Kai emocijos aukščiau moralės
Kai emocijos aukščiau moralės / BFL nuotr.

Kokioje barbarų valstybėje mes gyvename? Kur dingo lietuvio užuojauta ir santūrumas mirties akivaizdoje?

Sekmadienio rytas. Po naujienų portalų straipsniais, liudijančiais apie Prezidento Algirdo Brazausko mirtį, liejasi internautų komentarai: "Ir gerai, viena komunistine išpera mažiau!" Ir dar dešimtys, šimtai panašių, kurių pakartoti neleidžia žmogiškosios vertybės ir žurnalistų etika.

Už nugaros komentarą akimis permetęs pažįstamas burbtelėjo "nesveiki" ir pasitraukė šalin. Suprantama reakcija: normaliam, sveikos psichikos žmogui mirtis pirmiausia kelia pagarbią baimę. Ir net jeigu jos paliestas asmuo kuo nors neįtiko, jeigu jo veikla kėlė susierzinimą – vis vien šokti ant to asmens kapo, švelniai tariant, nedera.

Galima ir reikia turėti savo, kad ir kitokią nuomonę, apie šią asmenybę, tačiau kartu privalu atsakingai tą nuomonę viešumoje reikšti. Išmintingai senesni žmonės moko: apie mirusįjį kalbėk tik gerai arba tylėk.

Juk dar visai neseniai, Lenkijai netekus prezidento Lecho Kaczyńskio, viešai pajėgėme išspausti užuojautos žodį Lenkijos tautai ir susilaikyti nuo patyčių. Galbūt buvo lengviau nekyštelėti dvišako liežuvio todėl, kad mažiau girdėjome apie Lenkijos politiko asmenines savybes, ne taip domėjomės jo politine veikla.

Tačiau vargu ar Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris nieko apskritai nebūtų girdėjęs apie A.Brazauską: griežtos rankos politiką, susilaikantį nuo išsamesnių komentarų žiniasklaidai, aistringą medžiotoją. O kur dar asmeninio gyvenimo peripetijos, kurias visuomenė godžiai rijo ir springo.

A.Brazausko darbų objektyviai įvertinti greičiausiai neįmanoma. Juk vieni gimė painioje politinėje situacijoje, apie kitų kai kurias aplinkybes trūksta informacijos.

A.Brazauskas nebuvo neklystantis mesijas. Tokio apskritai Lietuvoje niekada ir nebus. Tačiau Prezidento darbštumo nenuneigsi. Štai Tėvas Stanislovas sugebėjo įžvelgti A.Brazausko aštrų protą, apsukrumą ir jį lydinčią tvirtą ranką. Apie tuometės Lietuvos valdžios atstovus jis atsiliepė: "Tai jie, iškauliję pinigų, tarybiniais metais atstatė Trakų pilį, Žemaičių plentą ir Lietuvoje statė, statė, statė." Kam statė? Ne sau, mums visiems.

"1988–1989 m. kaip faktinis Lietuvos TSR vadovas ir TSRS liaudies deputatas, kontaktuodamas su Tarybų Sąjungos vadovybe ir palaikydamas ryšį su Sąjūdžio lyderiais, neutralizavo Maskvos spaudimą lietuvių tautinio išsivadavimo procesui, tuo reikšmingai prisidėjo prie taikaus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo", – apie A.Brazauską rašo jo partijos kolega Vytenis Andriukaitis, nevengdavęs A.Brazauskui viešai rėžti ir aštrios kritikos.

Bet fakto nenuneigsi: A.Brazausko indėlis atkuriant didžiausią valstybės turtą – Nepriklausomybę – buvo reikšmingas. Mes 20 metų turime teisę į visapusišką laisvę, taip pat ir minties raiškos. Paradoksalu, kad tie moralę praradę komentatoriai A.Brazausko dėka dabar gali pilti pamazgas jo mirties akivaizdoje, prisidengdami asmeninės nuomonės raiškos laisve.

Gaila tų komentatorių, kurių emocijos yra aukščiau proto ir moralės, kurie pasiduoda nešami įžeidinėjimų bangos ir apsimeta krykštaują iš džiaugsmo vien todėl, kad Turniškes šiandien kausto kapų tyla. Juk parodyti bent krislą pagarbos ir santūrumo taip nesunku. Ir taip žmogiška...

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų