Išskyrus keletą iškilių asmenybių, dauguma kitų nepajėgia nuslėpti, kad nesuvokia, kam reikalingas EP, ką be solidaus atlygio pravalgymo, jame galima nuveikti.

Jei ne kalbančios galvos, kurios, pasibaigus prezidento rinkimų kampanijai, perėmė nuobodžiųjų vakarų per televizijas maratoną, vargiai galėtume įtarti, kad Lietuva yra ES ir mūsų piliečiai, kaip ir kitų Sąjungos šalių žmonės, renka Europos Parlamentą. Na taip, rinkimų simbolis – geltona žvaigždutė šmėžuoja laikraščiuose, informaciniuose centruose, dėl rinkimų į EP išskirtinį pareiškimą paskelbė net Lietuvos vyskupų konferencija, tačiau daugeliui Lietuvos gyventojų šie rinkimai neegzistuoja. Apolitiškumas, dėl kurio tautiečiai prie balsadėžių eina tik tuomet, kai gali įsivaizduoti dalyvaujantys projekto "Kelias į žvaigždes" tęsinyje, kalbant apie EP rinkimus siekia aukštumas. Ar eiliniame giminaičių susitikime girdėjote diskusiją apie tai, už ką balsuoti? O patys ar klausėte kaimyno, už ką balsuoti? Ne? Jūs nežinote, kas yra EP, manote, kas 12 lietuvių balsai paskęs bendrame 736 europarlamentarų balsų fone ir todėl apskritai ignoruosite rinkimus? Taigi...

Nors šiandien išaušo paskutinė rinkimų kampanijos savaitė, tokių nesavų rinkimų Lietuvoje tikriausiai dar nebuvo. Kodėl mums, prieš penkerius metus tapusiems ES piliečiais ir iš narystės bloke spėjusiems pajausti beveik vien naudą, neįdomu, kas taps 12 Lietuvos politinių apaštalų Strasbūre ir Briuselyje? Kodėl net apsiskaičiusiems tautiečiams atrodo, kad EP mandatas – tai atostogų kelialapis penkeriems metams "aukščiausia klasė, viskas įskaičiuota"?

Vienareikšmiškai apkaltinti pirmosios kadencijos parlamentarų tikrai negalime. Juk kokia pusė jų per visą savo kadenciją kone kas savaitę prašėsi žiniasklaidos dėmesio su anaiptol ne bereikšme ar savireklama kvepiančia informacija. Ir ne vien paskutiniais kadencijos metais, ne vien tarp tautos populiaria Ignalinos AE ir "Leo LT" ateities tema. Antai, Eugenijui Gentvilui gimtosios Klaipėdos gatvės pasirodė net svetingesnės už Briuselio, uosto direktoriaus duona – skalsesnė nei europarlamentaro.

Ar dėl suvešėjusios apatijos Europai, kuriuo pavirto ankstesnis mūsų euroskepticizmas, nėra kalčiausi tie, kurie pastaruosius penkerius metus dirbo Lietuvoje? Seimo nariai, ministrai, kurie per narystės ES laiką nepajėgė atprasti kaltinti mistinę Europą dėl kiekvienos nepatogios padėties ūkyje ar dėl neraštingai sukurtos nacionalinės reformos. Valdininkai, net ir dešimtis kartų apsilankę Briuselyje, perkando tik ES teisės aktų kalbą, bet ne dvasią...

Tą patį galima pasakyti ir apie absoliučią daugumą kandidatų, pirmaujančių partijų sąrašuose. Išskyrus keletą iškilių asmenybių, dauguma kitų nepajėgia nuslėpti, kad nesuvokia, kam reikalingas EP, ką be solidaus atlygio pravalgymo, jame galima nuveikti. Korupcija, Ignalinos AE, abstraktūs svarstymai apie socialinę gerovę, didesnį ar mažesnį valstybės kišimąsi į verslą – temos, kuriomis bevelija diskutuoti kandidatai, nesiskiria nuo vyraujančių per eilinius Seimo rinkimus. Apie esminius darbo barus, kuriuose EP nariai iš tikrųjų gali daug ką nuveikti, kalba tik partijų programos, bet ne dauguma prieš kamerą sėdinčių kandidatų. Pastariesiems dažnai svarbiau išsiaiškinti, ar pakankamai gerai moka anglų kalbą, o ne svarstyti apie ES ir Lisabonos sutarties ateitį, apie galimybę priartinti ES prie kiekvieno piliečio, ketinimus ar ne sustiprinti iš europarlamentarų pusės Europos Komisijos kontrolę. Tai, kuo EP iš esmės ir skiriasi nuo Seimo.

Paklaustos, kodėl siekia EP mandato, asmenybės atsako: norime pakelti politikos lygį Lietuvoje. Tačiau matant, kad, augant Lietuvos integracijos į Vakarus stažui, tobulėja tik politinio elito anglų kalba, bet ne valstybės valdymo žinios, imi galvoti, kad saujelei asmenybių geriausiu atveju pavyks tik patiems padaryti puikią tarptautinę karjerą. Kovoti su tuščiai besisukančiais vėjo malūnais beviltiška.