Šeštadienio interviu

Kelionių magijos suviliota

Jolita Kraniauskaitė kolekcionuoja kelionių įspūdžius

Kai Lietuvoje pats atostogų įkarštis -­ visi skuba išnaudoti paskutines karštos vasaros dienas, Klaipėdos savivaldybės Užsienio ryšių skyriaus specialistė Jolita Kraniauskaitė atostogas ir dar vieną kelionę planuoja tik rudenį. Prisiekusi keliautoja tikina, kad vasarą ir Klaipėdoje gera. „Svarbiausia, kad šviečia saulė“, - sako saulės vaiku save vadinanti moteris.

Nors Jolita aplankė daugybę užsienio šalių, o jos draugai išsibarstę po visą pasaulį, nors ne vieną kartą gavo pasiūlymų pasilikti užsienyje, ji tikina, kad niekada nepaliks Klaipėdos. Pirmiausia todėl, kad čia ji dirba mylimą darbą. Be to, uostamiestyje gyvena Jolitos šeima, patys artimiausi žmonės.

- Jolita, Jūs pasitinkate ir prakalbinate daugelį į Klaipėdą atvykstančių turistų. Kaip jie vertina mūsų miestą?

- Visi užsieniečiai giria klaipėdiečių grožį. Be išimties visi. Įdomu, kad ne tik vyrai negaili komplimentų. Moterimis žavisi ir moterys. Viena vokietė neseniai pasakojo, kad Klaipėdoje jaučiasi kaip Paryžiuje. Žmonės rengiasi labai madingai, net kasininkės parduotuvėse atrodo nepriekaištingai. Turistė prognozavo, kad Lietuva turėtų išgarsėti madų versle. Dar vienas svarbus dalykas, kurį čia mėgsta užsieniečiai -­ alus. Tiek komplimentų Klaipėdoje gaminamam alui teko girdėti, kad iš tiesų patikėjau, jog mūsų alus - stebuklingai skanus.

Daugelis stebisi ir tuo, kad mūsų miestas labai švarus, restoranuose - itin aukšta aptarnavimo kokybė; ir tuo, kad gatvėmis važinėja labai nekultūringi ir įžūlūs vairuotojai. Vokiečiai ir airiai mėgsta mūsų cepelinus, o kitų tautybių turistai taktiškai pasako, kad jų skonis savotiškas ir įdomus. Vis dėlto daugelis svečių pamėgsta kitą mūsų tautinį valgį - šaltibarščius. Labai skanus ir egzotiškas patiekalas jiems atrodo ir kepta duona su česnaku.

­- Ar taip pat taktiškai, kaip ir tautinius patiekalus, užsieniečiai vertina ir uostamiesčio trūkumus?

- Ne visada. Pavyzdžiui tai, kad dar ne visi pastatai senamiestyje ir centrinėse miesto gatvėse yra renovuoti, užsieniečiai vertina atlaidžiai. Tačiau tai, kad mūsų mieste nėra informacinių ženklų sistemos, yra nuolat kritikuojama. Turistai nesupranta, kodėl nėra pažymėtos nuorodos į muziejus, bažnyčias, viešbučius. Nesupranta ir to, kodėl prie keltų perkėlų nėra nė vienos valiutos keityklos ar bankomato.

- Spaudoje klaipėdiečiai jau kurį laiką skaito Jūsų interviu ciklą su atvykstančiais turistais. Kur kalbinate savo interviu herojus?

- Dažniausiai ne darbe. Visaip būna. Sutinku gatvėje, prakalbinu populiariausiose aikštėse, Turizmo ir informacijos centruose, kartais net susipažįstu kavinėse. Vienas norvegas nenorėjo patikėti, kad tikrai imsiu interviu. Galvojo, kad Klaipėdoje čia toks naujas vyrų “kabinimo” būdas. Po straipsnio publikavimo jis atsiuntė man didžiulį padėkos raštą. Ir atsiprašė už tuos įtarinėjimus.

Labai įdomu sužinoti, kaip mūsų svečiai vertina Klaipėdą, pamatyti miestą jų akimis - ir gerąsias ir blogąsias jo puses. O tada pasisemti idėjų, kaip galime dirbti, kad vis daugiau turistų čia norėtų atvažiuoti. Klaipėdą ateityje įsivaizduoju kaip didelių renginių, švenčių, festivalių miestą. Neturime tiek daug architektūros paminklų, lankytinų vietų, kad čia norėtųsi ilgiau užtrukti.

- Kiek šalių pati jau aplankėte, ar mintyse dėliojate, kaip turėtų atrodyti Jūsų svajonių kelionė?

- Būtų labai sunku suskaičiuoti. Gal trisdešimt? Buvau beveik visose Europos šalyse, JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Libane. Nuo dvylikos metų, kai Arteko stovykloje susipažinau su bendraamže inde, svajoju pamatyti Indiją. Dar norėčiau pažinti senąsias indėnų kultūras, susipažinti su jų magijos paslaptimis.

Beje, su ta vaikystės drauge inde neseniai man pavyko susisiekti po daugelio metų tylos. Pasirodo, dabar ji gyvena JAV. Studijavusi branduolinę fiziką, dabar ji dirba pagal specialybę, o jos vyras daugiausiai dėmesio skiria dirbtinio intelekto kūrimo projektams. Svarstau jos kvietimą pasisvečiuoti.

- ­Kada užsidegėte noru pažinti kitas šalis, kultūras?

- Ko gero, noru šia aistra užsikrėčiau dar studijuodama universitete. Kadangi man sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai, o mokyklą baigiau aukso medaliu, galėjau rinktis filosofijos studijas Maskvos Lomonosovo universitete. Tuo metu ten tvyrojo neįtikėtinai liberali atmosfera. Skaitėme tas knygas, kurios Lietuvoje buvo uždraustos, per paskaitas diskutavome temomis, kurios Tarybų Sąjungoje neva neegzistavo.

Tada metus gyvenau viename bendrabučio kambaryje su kubietėmis. Buvau ištikta šoko, kai jos be skrupulų naudojosi mano daiktais, rengdavosi rūbais iš mano spintos. Pasirodo, pas juos tokia kultūra. Įprasta, kad viskas yra bendra. Savo šalyje kubietės net įlipdavo per balkoną pas kaimynus pažiūrėti televizoriaus, jei savo neturėjo. Būtent Maskvoje susipažinau su daugeliu kultūrų, pajutau dar gilesnio pažinimo troškimą ir užsikrėčiau aistra keliauti. Juolab kad studijų draugai ir iki šiol kviečia pasisvečiuoti.

O į pirmą užsienio kelionę išsirengiau 1989 metais, skridome aplankyti giminaičių JAV. Ta šalis man visiškai nepatiko tuomet, nepatinka ir dabar. Man visiškai nepriimtinas amerikiečių požiūris į bendravimą, išsilavinimą, kultūrą. Labiausiai traukia tokios šalys kaip Iranas, Irakas, Libanas.

- Kas skatina vis keliauti ir keliauti? Ar įspūdžių gausybė niekada neišsekino?

- Keliaudama iš tiesų praturtinu savo vidinį pasaulį. Galiu pasisemti daugybės naujų idėjų, įspūdžių, iš naujo įvertinti tai, kas esu, kuo gyvenu, dar kartą pajusti, kad myliu savo miestą. Esu kelionių įspūdžių kolekcininkė. Man ne tiek įdomūs architektūros paminklai, pažintis su šalimi, kiek norisi tą kitą pasaulį pažinti iš vidaus. Pamatyti jų namus, patirti kuo ir kaip jie gyvena. Nebevažiuočiau į šalį vien tam, kad ją apžiūrėčiau. Norisi „pačiupinėti“, iš labai arti pamatyti kitą kultūrą, įlįsti į jų tradicines šeimas, suvokti šeimos papročius.

Prieš dvejus metus jaučiausi šiek tiek persisotinusi kelionių įspūdžiais, tačiau netikėtai mane susirado buvę studijų draugai. Pasirodo, kad jie gyvena Libane, susirado mane paskambinę mano mamos telefonu ir pakvietė pasisvečiuoti. Įspūdžiai, patirti toje šalyje, su niekuo nepalyginami. Išvažiavau prisikrovusi daug uždarų rūbų, o pasirodė, kad libanietės rengiasi net drąsiau už klaipėdietes. Po šios viešnagės aistra pažinti daugiau vėl atgimė.

- Ar darbą Užsienio ryšių skyriuje ir rinkotės dėl begalinės aistros keliauti?

- Daug kas taip galvoja, o iš tiesų yra kitaip. Nors komandiruočių į užsienį darbe pasitaiko, tai man nesuteikė galimybės pažinti jokios naujos šalies – visas jau buvau aplankiusi. Čia dirbti atėjau berods prieš septynerius metus. Universitete dėsčiau filosofiją, kai man paskambino Ričardas Zulcas ir pasiūlė darbą. Nedvejodama atėjau čia ir dar nė karto nesigailėjau. Be galo myliu savo darbą, jaučiuosi savo vietoje. Mes dirbame stiprioje komandoje, tiesiog pulsuojame naujomis idėjomis, rengiame vieną projektą po kito. Tai, ką darau, iš tiesų labai įdomu. Šiuo metu mūsų skyrius reorganizuojamas ir taps kiek kitokias funkcijas vykdančiu Klaipėdos savivaldybės skyriumi – Tarptautinių ryšių ir turizmo.

Dabar esu užsidegusi alternatyvių projektų turistams kūrimu. Man atrodo, užsieniečiai mielai apsilankytų Klaipėdos kapinėse arba pažintų uostamiestį kaip “pėdų miestą”. Galima parengti ekskursiją Švyturio šalyje arba suorganizuoti vizitus į skirtingų klaipėdiečių namus. Argi neįdomu turistams būtų pamatyti, kaip gyvena karo veteranas naujame miesto mikrorajone, kokia yra menininko buitis senamiestyje ir kaip atrodo naujojo lietuvio piliės interjeras Mažajame Kaimelyje? Ieškome vis naujų būdų parodyti užsieniečiams visokiausią Klaipėdą. O kuris turistas nesusižavės tokia egzotika, kaip uogavimas ir grybavimas miške? O jei po to dar būtų galimybė ir tuos grybus paruošti, paragauti, neabejoju, kad jie liktų sužavėti.