Taip LRT KLASIKAI sako Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros vedėja Meilutė Ramonienė. „Ir anglų kalboje yra buvę analogiškų įvardžių, bet dabar jie nebevartojami. [...] Jauni žmonės teigia, kad daug greičiau pereina į tu kalbėdamiesi net su nebūtinai labai panašaus amžiaus žmonėmis. [...] Ką gali žinoti, gal po kažkiek dešimtmečių ir mes turėsime tik vieną formą – tu“, – svarsto profesorė.

– Kokią pasaulėjautą atskleidžia mūsų kalba?

– Kiekviena kalba yra susijusi su kalbėtojais, jų gyvenimu, aplinka. Kalba nėra tik bendravimo, informacijos perteikimo priemonė. Kalba – kažkas daugiau, nebūtų lengva pasakyti, ką ji atspindi. Kartais atrodo, kad kalba yra žodynas, bet yra žodžių, kurie sunkiai išverčiami. Pavyzdžiui, sniego pavadinimas.

Teko dėstyti lietuvių kalbą Suomijoje ir manęs studentai klausdavo, kaip lietuviškai pavadinti sniegą, koks būna pavasarį, kai pradeda truputį tirpti, kai užsideda tokia plutelė. Lietuviškai vis tiek tai būtų sniegas. O šiaurės šalių kalbose žodžių, įvardijančių sniegą, yra daugiau, nes tose šalyse gyvenantiems žmonėms svarbu, koks tas sniegas, juk jie daug ilgiau negu mes gyvena su sniegu, sniege.

Pilypas Ruigys sakė, kad mes turime daug žodžių, apibūdinančių pilką spalvą, dėl to lietuvių kalba turtingesnė už vokiečių kalbą. Bet iš tikrųjų negali sakyti, kad turtingesnė ar neturtingesnė – kalbėtojai susikuria tas kalbines priemones, kurių reikia, kad galėtų pavadinti tuos dalykus, kurių yra daugiau.

– Kokių žodžių, kuriais kiti gali stebėtis, lietuvių kalboje daugiau?

– Dar nesame iki galo užmiršę šeimos narių, gimininių pavadinimų. Pavyzdžiui, vidutinis lietuvis turbūt nepasakytų, ką reiškia šešuras, moša, svainis, bet visi žinome anytą – šis žodis vartojamas kažkokiuose priežodžiuose, tad dar galime susieti.

– Ką tai reiškia? Kad mūsų giminystės ryšiai silpnėja?

– Pirmiausia turbūt mažėja šeimų, kurios gyventų šalia, o vienuose namuose arba tame pačiame kaime ar kaimynystėje gyventų kelios kartos. Anksčiau šeimoje būdavo 8–12 vaikų, kurie paskui vesdavo (ištekėdavo), susilaukdavo savo vaikų, tad reikėdavo atskirti tuos giminystės santykius.

Vidutinis lietuvis turbūt nepasakytų, ką reiškia šešuras, moša, svainis, bet visi žinome anytą – šis žodis vartojamas kažkokiuose priežodžiuose, tad dar galime susieti.

Įdomu ir tai, kad asmeniniai įvardžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos yra gana universali, su gramatiniais požymiais žodžių grupė. Asmeninių įvardžių yra visose pasaulio kalbose, bet asmeninių įvardžių skaičius skirtingose kalbose labai nevienodas. Tai susiję su kažkuo – su mentalitetu, poreikiais arba su visuomenės, kalbančiųjų grupės gyvenimo būdu, santykiais.

– Įdomu tai, kad britai, amerikiečiai neturi jūs. Vadinasi, pas mus buvo labai didelė pagarba kitokiems, daugiau pasiekusiems žmonėms?

– Matyt, statuso dimensija mūsų visuomenėje visada buvo svarbesnė. Ir anglų kalboje yra buvę analogiškų įvardžių, bet dabar jie nebevartojami. Jei pasižiūrėtume, kas vyksta realioje vartosenoje, irgi pamatytume demokratėjimo tendencijas, kai statuso dimensija tampa nebe tokia svarbi ir svarbesnė tampa socialinio artumo dimensija. Jau yra tokių atvejų, kai kokios nors įmonės vadovas žemesnio rango bendradarbių prašo į jį kreiptis tu ar vardu.

Paklausykime, kaip šneka mūsų politikai, žurnalistai su politikais. Prieš 20–25 metus radijuje ar televizijoje nelabai būdavo galima išgirsti, kad žurnalistas į politiką kreiptųsi vardu, kad politikai, nepaisant amžiaus, vienas į kitą kreiptųsi vardu arba kad parlamentarai, diskutuodami parlamente, kreiptųsi ne titulu, ne pavarde, o vardu. Mano studentai yra tyrinėję prieškario Lietuvos Seimo, nepriklausomos Lietuvos Seimo nuo 1990–1993 m. ir nesenų metų Seimo stenogramas – kaip kreipiasi, kaip bendrauja Seimo nariai tarpusavyje. Pokyčiai labai aiškūs ir rodo demokratėjimo tendencijas, kaip kad dabar yra kai kuriose Vakarų šalyse.

Jauni žmonės teigia, kad daug greičiau pereina į tu kalbėdamiesi su net nebūtinai labai panašaus amžiaus žmonėmis. Taigi greitesnis perėjimas į kalbėjimą parodant artimesnius santykius, norą būti arčiau, negu kad būdavo anksčiau, rodo, kad už statuso dimensiją svarbesnė tampa artumo dimensija. Ką gali žinoti, gal po kažkiek dešimtmečių ir mes turėsime tik vieną formą – tu. Demokratėjimo tendencija ir ėjimas nuo ryškios skirties tu ir jūs mandagumui reikšti darosi nebe tokia ryški suomių kalboje, labai panašūs dalykai matomi estų kalboje.

Kai pradėjau kalbėti apie asmeninius įvardžius, dar turėjau galvoje, kad pasaulyje yra tokių kalbų (dažniausiai mažų bendruomenių kalbų), kuriose asmeninių įvardžių skaičius daug didesnis. Pavyzdžiui, japonų kalboje vartojami skirtingi aš ar tu, kai kalba vyrai su vyrais, kai kalba moterys ar skirtingo amžiaus žmonės. Taigi asmeninių įvardžių, susijusių su situacija, statusu ir artumu, įvairovė kur kas didesnė. Netgi yra tokių kalbų, kuriose asmeninių įvardžių pasirinkimą lemia ne tik pašnekovo amžius ar lytis, bet ir karta. Taigi visuomenė, bendruomenė susikuria tuos kalbinius resursus, kurių reikia, kurie svarbūs, aktualūs.

Kalbant apie giminystės terminus, kai šeimoje bėra tik du  vaikai, kai pusbrolių – vienas du, o ne 15, kai ne visada atpažįstame savo tolimesnius gimines ir daugiau bendraujame su kaimynais ar draugais negu su giminėmis, giminystės terminai nebėra tokie svarbūs. Žinoma, greičiausiai ir matomiausiai keičiasi leksika – žodžiai, žodynas. Nebereikia daiktų, kurie buvo pavadinti tais žodžiais, nebereikia giminių, nebe taip aktualu realijos – tie žodžiai nueina nuo arenos ir ateina nauji, kurių prisireikia ir kurių nebuvo anksčiau dėl to, kad nebuvo to reiškinio ar jo svarbos.

– Kokius dar reiškinius atskleidžia kintanti kalba? Ar kalba kartais nebūna nuoroda į tai, kad mes linkę save menkinti?

– Manau, kad mes išties save menkiname manydami ar sakydami, kad tarsi nemokame savo kalbos. Kai būnu ne su kalbininkais, ne su filologais ir  pasakau, jog aš – kalbininkė, labai dažnai žmonės pradeda atsiprašinėti – oi aš nemoku, aš kalbu su klaidomis, man lietuvių kalba mokykloje visada buvo labai sunki. Kai per socialingvistinius tyrimus klausiame žmonių, kaip jie vertina savo lietuvių kalbos ar bendrinės lietuvių kalbos mokėjimo lygį, gana dažnai gimtakalbiai lietuviai sako – oi ne, aš nemoku, aš tikriausiai padarysiu klaidų. Bet kas geriau moka lietuvių kalbą už lietuvius?

– Bet yra normos. Gal ne lietuviai save menkina, o kalbininkai per daug save iškelia?

– Manau, kad esame pernelyg paveikti standartizacijos ideologijos. Bet mes nesame kažkokie labai išskirtiniai – yra ir daugiau tokių šalių ir tautų, kur pagrindinė kalbinė ideologija yra standartizacijos ideologija, kai viena standartinė atmaina iškeliama kaip ideali, o kitos atmainos, pvz., tarmė, atrodo kažkokia netaisyklinga. Per mokyklą, žiniasklaidą esame išmokyti iš dalies menkinti savo standartinės kalbos lygį.

Bet iš tikrųjų egzistuoja ne tik standartinė kalba – ne viena atmaina egzistuoja. Mes kiekvienas, kiekvienos kalbos kalbėtojas, pasirenkame tą variantą, tą atmainą, kurią vartojame vienoje ar kitoje situacijoje su vienu ar kitu pašnekovu, mes pasirenkame iš didelio repertuaro. Manau, mokytojų, kalbininkų, daugiausia lituanistų, suformuota tokia ideologija, kuri iškelia vieną atmainą kaip geresnę: bendrinė kalba – geresnė, taisyklinga, o visa kita tarsi būtų netaisyklinga.

– Netgi labai dažnai pasišaipoma iš tų, kurie kalba tarmiškai.

– Taip. Ir mūsų tyrimuose turime daugybę pavyzdžių, kai žmonės sako, kad nebevartoja tarmės ir savo vaikų jos neišmokė, nes, atvažiavus į Vilnių, iš jų visi juokėsi. Taigi ta ideologija iš tikrųjų labai menkinanti mus visus ir mūsų kalbą. Reikėtų pagaliau iš jos pradėti vaduotis ir suvokti, kad kiekvienos kalbinės atmainos vertė tikrai nėra mažesnė.

Kitas dalykas – tai, ką, kur ir kada mes pasirenkame. Yra tokių šalių, kur tarmėmis didžiuojamasi, kur tarmės iškeliamos, kur sakytinis variantas yra tik tarmė, o bendrinė kalba, tas standartas, vartojama tik tada, kai rašoma. Pagaliau lengviau sunorminti rašytinį variantą, o sakytinės kalbos norminio varianto, manau, neįmanoma pasiekti.

– Žinau, kad net Amerikoje į vieną universitetą psichologės nepriėmė dėstyti todėl, kad ji nekalbėjo tuo dialektu.

– O jei pažiūrėtume į Norvegiją, Šveicariją, kur dialektais didžiuojamasi, kur standartine kalba beveik niekas ir nekalba. Šveicarijoje kalbama ne standartine Vokietijos vokiečių kalba, kurios, kaip rašytinės, mokomasi mokykloje, o Šveicarijos šveicarų tarmėmis. Manau, kad Šveicarijoje tikrai labai nekaip būtų vertinamas kalbėtojas, kuris bendrautų standartine Vokietijos vokiečių kalba.

– Ką dar savo kalboje vertėtų puoselėti ir skatinti?

– Visos kalbos, kuriomis žmonės kalba toje pačioje aplinkoje ar kaimynystėje, veikia viena kitą. Nerasi tokios kalbos, kur nebūtų kitos kalbos įtakos. Kalbų kontaktai visada buvo, yra ir bus. Neįmanoma užsitverti kažkokiomis sienomis, kad mes čia tik lietuviškus norime žodžius turėti savo kalboje, gink Dieve, nevartosime kokio skolinio iš anglų ar kitos kalbos. Taip nebūna.

Kalbų kontaktai visada buvo, yra ir bus. Neįmanoma užsitverti kažkokiomis sienomis, kad mes čia tik lietuviškus norime žodžius turėti savo kalboje, gink Dieve, nevartosime kokio skolinio iš anglų ar kitos kalbos. Taip nebūna.

Žinoma, tiems, kurie kuria savo terminiją, kurie ieško žodžių, kaip pavadinti naujai atsiradusius reiškinius, reikia įvertinti žodžio vertę. Jei vienas ar kitas žodis vartotojui atrodo priimtinas ar nepriimtinas, nereikėtų vertinti tik iš tos pozicijos, kiek čia lietuviškumo ar nelietuviškumo. Manau, kad dauguma lietuvių kalba kalbančių kalbėtojų yra labiau linkę vartoti lietuviškus žodžius. Ir kai atsiranda tie žodžiai, juos kažkas sukuria, sugalvoja, paskleidžia, jie priimami labai noriai ir labai greitai. Žiūrėkit, kokie hotdogai ar hamburgeriai ne taip jau ilgai ir gyvavo, kiti net nežino, kad tokie žodžiai buvo.

Normintojams vertėtų (o tai, tiesą sakant, dabar ir vyksta) labiau atsižvelgti į vartoseną – ką žmonės linkę vartoti, pasirinkti ir ko nelinkę vartoti, ir nebedaryti tokio spaudimo. Labai dažnai nuskamba, kad kalbininkai neleidžia to, ano, Kalbos komisija kažką draudžia daryti. Jei atidžiau pažiūrėtume į naujus Kalbos komisijos nutarimus ir rekomendacijas, pamatytume demokratiškesnį, laisvėjantį požiūrį ir į norminimą, t. y. labiau yra žiūrima į tai, ką žmonės vartoja ir ko nevartoja. Žinoma, greitai virsmas neįvyks ir gal net nelabai reikėtų, bet iš tikrųjų daug kas laisvėja.