Pereiti į pagrindinį turinį

Kunigas J. Juraitis: gyvenęs nesumeluotą gyvenimą

2021-12-19 09:00

„Žmonės, kurie kunigą Joną Juraitį sutiko, bendravo su juo, negali jo pamiršti“, – apie buvusį savo dėstytoją ir ypatingą autoritetą sako Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Pokalbis: jau sugrįžęs į Lietuvą J.Juraitis (centre) Kaune, arkivyskupijos kurijoje, susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Pokalbis: jau sugrįžęs į Lietuvą J.Juraitis (centre) Kaune, arkivyskupijos kurijoje, susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. / Knygos „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“ nuotr.

Gurkšnis tyro oro

„Kunigas J.Juraitis buvo karo pabėgėlis, penkis dešimtmečius praleidęs emigracijoje. Atkūrus Lietuvos valstybę, grįžo į Tėvynę ir beveik dešimt metų darbavosi sunkiausiu jos atkūrimo laikotarpiu, nors jo amžius jau reikalavo užtarnauto poilsio. Čia jis dosniai dalijosi žiniomis, patirtimi ir finansine parama, – pernai išleistoje prisiminimų knygoje „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“ rašo filologė, pedagogė, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen. – Atlikęs pareigą, sugrįžo į Šveicariją ir, testamentine valia, atgulė kaimelio, suteikusio jam Šveicarijos pilietybę, kapinaitėse prie bažnyčios.“

Pasak J.Caspersen, kuri daug nuveikė, kad prisiminimai apie išskirtinį dvasininką atgultų knygoje, neturėtų stebinti skirtinga kunigo pavardės rašyba: lietuviškai – Jūraitis, šveicariškai – Juraitis. Taip pat vartoti ir kunigo vardai – Jonas ir Johannes, tad ir pernai išleistoje knygoje galima rasti abu pavardės variantus.

Kauno arkivyskupas K.Kėvalas sako, kad 1992 m. iš Šveicarijos sugrįžęs į Lietuvą, kunigas J.Juraitis tapo gurkšniu tyro oro Lietuvai ir sovietmečio išvargintiems žmonėms, o kalbos apie ypatingas vakarietiško profesoriaus paskaitas sklido labai greitai, tad, būdamas ateitininku, K.Kėvalas tuomet buvo deleguotas pakviesti J.Juraitį pakalbėti ateitininkams. „Aš pats tuo metu studijavau KTU. Visi buvome girdėję, kad profesorius iš Šveicarijos labai įdomiai šneka, ir mums parūpo, kad ir mums pašnekėtų, – pažinties pradžią prisimena arkivyskupas. – Įspūdis buvo didžiulis. Žmogus iš Vakarų! Visai kitokia kalbėjimo maniera ir nepaprastai stiprus filosofijos dėstytojo įdirbis Šveicarijoje – apie 40 metų jis dėstė ten seminarijoje.“

Tikslas: Romoje išsipildė J.Juraičio svajonė tapti kunigu; apie tai jis svajojo dar mokydamasis mokykloje Lietuvoje. Knygos „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“ nuotr.

Lygiaverčių žmonių bendravimas

K.Kėvalui įstojus į Kauno kunigų seminariją, kunigas prof. J.Juraitis buvo filosofijos disciplinų dėstytojas: dėstė filosofijos įvadą, kosmologiją, gnoseologiją, filosofijos istoriją. „Paskaitos buvo kaip įvykiai. Esame ta karta, kuri girdėjome jo žodį ir dar šiandien cituojame jo posakius“, – nenuginčijamą J.Juraičio autoritetą pripažįsta Kauno arkivyskupas ir džiaugiasi, kad galėjo su išskirtiniu dvasininku susipažinti artimiau – kunigas J.Juraitis pasikviesdavo į namus pasišnekėti įvairiausiomis temomis.

„Man, kaip studijavusiam techninius mokslus ir tik pradėjusiam susipažinti su filosofija, J.Juraičio klausimai „kas jums artimiau – Platonas ar Aristotelis“ ir tie susitikimai prilygo egzaminui, bet prisimenu profesorių labai šiltai. Jis pavaišindavo mus šveicarišku sūriu ir kalbėdavomės apie mūsų, studentų, gyvenimą, apie Lietuvą. Dažnai pokalbių temos pakrypdavo į filosofinius ar būties apmąstymus. Jis norėjo išgirsti, pamatyti, kaip studentai mąsto, kuo gyvena“, – prisiminimais dalijasi arkivyskupas.

Rodė, kad nėra barjerų tarp studentų ir profesorių, nėra etikečių, o tik lygiaverčių žmonių bendravimas.

Jis prisipažįsta – kone labiausiai stebino J.Juraičio santykis su žmonėmis, su studentais. „Absoliuti pagarba žmogui mums po sovietinių laikų buvo visiškai neįprasta. Galėtume sakyti, kad tai buvo kalbėjimas iš kito pasaulio, iš vakarietiško pasaulio. Mokė ir mandagumo meno, rodė, kad nėra barjerų tarp studentų ir profesorių, nėra etikečių, o tik lygiaverčių žmonių bendravimas. Tai mus darė didžiulį įspūdį, traukė, ir dabar dar negalime to pamiršti“, – sako dvasininkas.

Anot K.Kėvalo, profesorius J.Juraitis buvo labai netipiškas dėstytojas. Sykį po pietų vykusioje jo filosofijos paskaitoje kilo šurmulys – kone pusšimtis studentų auditorijoje atsipalaidavo, įsiplepėjo. K.Kėvalas sako gana greitai supratęs, kad kunigas J.Juraitis kažkaip sureaguos į tai. „Jis paėmė knygų šūsnį ir dėjo ant stalo taip, kad, atrodo, sprogo bomba. Visiems nuščiuvus, jis pacitavo Senojo Testamento žodžius: „Aš esu piktas ir pavydus Dievas, ir nepakeliu šalia savęs kitų dievų.“

Po pauzės pridūrė: „Šioje auditorijoje aš esu Dievas.“ Jis nieko nekaltino, nemoralizavo, tik pacitavo Šventąjį Raštą, ir visiems viskas buvo aišku. Nuo to laiko filosofijos paskaitos vykdavo tvyrant didžiausiai pagarbai ir tylai. Nežinau, kaip tokia pedagogika šiandien atrodytų, bet jis tai pasakė ramiu balsu, be jokių asmeniškumų, su humoro gaidele. Man labai įstrigo šis jo kaip pedagogo ir tokio valiūkiško žmogaus, galinčio pasakyti sąmojį, pavyzdys“, – prisipažįsta pašnekovas.

Įstrigo: K.Kėvalas sako iki šiol negalintis pamiršti J.Juraičio bendravimo ir pagarbos žmogui. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vadino didžiausiu Jonu

Pasak VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojo, Kauno arkivyskupijos kurijos sekretoriaus ir notaro Stanislovo Poniškaičio, studentų požiūris į kunigą J.Juraitį buvo nevienareikšmis: vieni jį kone dievino, kiti privengė ir „neturėjo akies ant jo“.

„Mokytis J.Juraičio dėstomų dalykų nebuvo paprasta, – pripažįsta jo studentu buvęs S.Poniškaitis. – Kunigo J.Juraičio paskaitų užrašai sudarydavo vos kelis puslapius, pateiktoje egzaminų programoje buvo sunkoka įžvelgti tai, apie ką jis buvo kalbėjęs per paskaitas, o egzaminui gaudavome klausimus, kuriuos iš pirmo žvilgsnio nebuvo lengva susieti su pateiktos programos temomis...“

S.Poniškaitis sako, kad kunigas J.Juraitis visu savo asmenybės grožiu – su aštriais kampais, moksliniu reiklumu ir tėvišku rūpestingumu – atsiskleidė, kai vadovavo jo moksliniam darbui. „Buvo kritiškas ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Mano disertacijai buksuojant vietoje, sakė: „Aš jums sakiau, kad nereikia prasidėti su seniu, nes turėsite vargo.“ Jo vertinimo rėtis buvo labai tankus ir pro jį išbyrėdavo tik labai gerai apmąstytos, lietuviškos, o ne tarptautiniais žodžiais išreikštos ir vaisingos mintys. Šiandien galvoju ir net jaučiu, kad daugelio jo minčių, pastabų, replikų prasmę suvokiau tik praėjus ne vieniems metams, tik gerokai po to, kai jis jau buvo išvykęs į Šveicariją, kurioje ir baigė žemiškąją kelionę“, – neįkainojamą pažinties ir bendravimo su J.Juraičiu patirtį ir šiandien vertina S.Poniškaitis.

„Tai buvo tarytum Big Bang (liet. Didysis sprogimas) mano žinių ir suvokimo pasaulyje“, – 2010-aisiais, Joninių išvakarėse, laiške J.Juraičiui prisipažino S.Poniškaitis. Jau 2010-ųjų spalį J.Juraitis, kurį pašnekovas vadino didžiausiu Jonu, kokį gyvenime asmeniškai buvo sutikęs, iškeliavo pas Viešpatį, bet ir praėjus vienuolikai metų jis tebėra gyvas jį pažinojusiųjų širdyse.

Įvertino: 2003 m. J.Juraičiui (dešinėje) įteiktas Lietuvos valstybės apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius, kunigą pasveikino jo bičiulis Vilniaus universiteto garbės daktaras mecenatas dr. Vaclovas Dargužas. Knygos „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“ nuotr.

„Aš esu lietuvis!“

Šiemet lapkritį paminėti vienuoliktųjų J.Juraičio mirties metinių į Valė kantoną, Šveicariją, kur gyveno J.Juraitis, nuvykęs K.Kėvalas dar labiau nustebo, kad ir ten žmonės šią išskirtinę asmenybę vis dar prisimena ir mini geru žodžiu.

„Ką tik sutikome savo kelionėje, visi jį pažinojo. Ar tai būtų pardavėjai, kirpėjai, ar vienuoliai, kunigai… Žmogus, iš kurio pirkome lauktuvėms sūrio, vyno, irgi sakė pažinojęs profesorių J.Juraitį – klausė jo paskaitų. Brigo miestas skamba nuo prisiminimų apie jį. Buvo smagu, nes ten nepaprastai gerbiama jo asmenybė ir lietuvių tauta“, – nuostabos neslepia dvasininkas.

Akivaizdu, kad šveicarų pagarba lietuviams susiformavo ne be J.Juraičio nuopelnų. Visi jį pažinojusieji sutartinai tvirtina – jis visur ir visada pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Netgi tada, kai atvykusieji į Šveicariją gėdydavosi savo kilmės ir stengdavosi kuo greičiau asimiliuotis su vietos kultūra ir kalba. „Kai jam Šveicarijoje suteikė pilietybę, sakė: „Jonai, tu dabar esi tikras šveicaras.“ J.Juraitis visų akivaizdoje pasakė: „Galiu spjauti į tai. Aš esu lietuvis!“ Tai laikais, kai mūsų kraštas buvo okupuotas ir mažai kam žinomas, tai buvo labai drąsus laisvo žmogaus pareiškimas. Jis galėjo tai daryti, nes jo kalibras tai leido: ir žinių, ir išsilavinimo buvo tiek, kad jam nereikėjo gėdytis savo kilmės“, – įspūdžiais iš kelionės Šveicarijoje, kur kone pusę amžiaus J.Juraitis gyveno ir dirbo, dalijasi K.Kėvalas.

Viskas pasakyta

„Yra du svarbūs akcentai, kaip jis pats save apibrėždavo: jis buvo kunigas ir buvo lietuvis. Tas J.Juraičio lietuviškumas buvo giluminis, vertybinis, ne tik pasididžiavimas be turinio“, – sako Šveicarijoje su juo susipažinusi J.Caspersen.

„Jūs tik pagalvokite – tremtinys Šveicarijoje, tokiame kantone, kur tik kaimo žmonės, žemės ūkis, kalnai, miškai, ant savo namo didelėmis raidėmis užrašo: Lituana. Taip jis išreiškė, kad jo tvirtovė vadinasi Lietuva, čia gyvena lietuvis. Nuo kalno buvo matyti tas namas su užrašu – Lietuva. Juk žinome – tremtiniai nė nedrįsdavo afišuotis, kad neįžeistų vietinių žmonių, nes jautėsi priglausti čia“, – susižavėjimo J.Juraičio asmenybe neslepia pašnekovė ir tikina, kad ir čia gyvenantiems šveicarams J.Juraitis buvęs neeilinis žmogus.

Akivaizdus to įrodymas – prieš mėnesį vykęs dvasininko mirties metinių paminėjimas, į kurį atvyko ir naujų lietuvių iš Valė kantono. Šveicarijos lietuvių bendruomenei vadovaujanti J.Caspersen sako, kad šie renginio svečiai iki tol nepriklausė bendruomenei, tad nustebino savo atvykimu. „Mes jų klausėme: kaip jūs sužinojote apie šitą renginį? Sako, kai aš čia kam nors pasakau, kad esu lietuvis, tai kone kiekvienas vietinis šveicaras tikina pažinojęs tokį lietuvį Juraitį! Jau vienuolika metų, kai jis miręs, bet kažkaip ypatingai išspinduliavo tą savo lietuvybę, kad iki šiol vyresni ir jaunesni žmonės prisimena – jų miestelyje gyveno Juraitis, lietuvis. Kai jau esi nematomas ir negirdimas, kaip gali palikti va tokį palikimą, aš nežinau“, – svarsto J.Caspersen ir papasakoja apie dvasininko amžinojo poilsio vietą. Anot pašnekovės, J.Juraitis ir po savęs norėjo palikti žymę, kad jis lietuvis.

„Testamentine valia jis norėjo būti palaidotas jo pirmosios Gluringeno kaimelio parapijos kapinėse ir tikrai gavo garbingiausią vietą – iš karto įėjus pro vartelius dešinėje yra pirmas kapas. Atrodo, nuo 1935 m. vietos savivaldybės nuspręsta, kad visi kapeliai bus su vienodais mediniais kryžiais, ant jų – vardas pavardė, gimimo ir mirties datos, o ant J.Juraičio kryžiaus pirmiausia įrašyta, kad jis buvo šitos parapijos sielovadininkas ir „litauer“ – lietuvis. Jam nebuvo svarbu, kada gimęs ar miręs, bet kad jis lietuvis ir kad jis čia kunigavo. Ir to negali pavadinti paviršutiniškumu. Jam buvo tai svarbu, o nesvarbu, ką šveicarai galvos: tomis dviem sąvokomis – kunigas ir lietuvis – viskas buvo pasakyta. Tiek šveicarams, tiek lietuviams“, – įsitikinusi Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Išskirtinis: pasak J.Caspersen, J.Juraitis gyveno labai asketiškai, valgė labai kukliai, nekreipė dėmesio į apsirengimą, bet buvo eruditas ir dvasingas žmogus. J.Caspersen asmeninio archyvo nuotr.

Jei boba pavadinčiau?

J.Caspersen pažintis su J.Juraičiu užsimezgė 2002 m. – tuomet, kai jis sugrįžo į Šveicariją.

„Tik grįžęs iš Lietuvos, J.Juraitis buvo piktas ant mūsų, trečiabangių, kad mes išdavėme Lietuvą, kad išvažiavome jai sunkiausiu, atsikūrimo, laikotarpiu ir dabar čia, Šveicarijoje, būsime antrarūšiai žmonės, dirbsime visus darbus, kurių dirbti nenori šveicarai. Vos ne – važiuokite jūs namo, nes neturite ką čia veikti. Aišku, pyktelėjome, nes dar nelabai žinojome, kas tas kunigas J.Juraitis, kodėl jis mums čia taip vanoja, – su šypsena prisimena 1993 m. į Šveicariją atvykusi ir jau penkiolika metų Šveicarijos lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė. – Žinojome, kad tai labai principingas ir labai daug bendruomenės išlikimui sovietmečiu nuveikęs kunigas.“

J.Caspersen puikiai pamena ir pirmąjį pokalbį telefonu su kunigu, kai paskambinusi kreipėsi: „Ponas Juraiti“. „Buvo tokia tyla, o paskui išgirdau: „Tai ką, panele, sakytum, jeigu aš tave boba pavadinčiau?“ Iš karto buvo aišku, kad ne taip kreipiausi, ir įvyko lyg sprogimas vienai minutei. Paskui jau baigėme kalbėti ir atsisveikinome labai labai draugiškai“, – nusijuokia ji ir sako, kad kunigui J.Juraičiui buvo visiškai nesvarbu, kas ką pagalvos, – jis buvo labai principingas žmogus, norėjo, kad visi elgtųsi taip, kaip priklauso, pagarbiai. Jei jis ką sakė, tai taip ir turėjo būti, nes tuo metu jam taip atrodė, tai buvo giliai išmąstyta.

Ir nereikia savęs reklamuoti – žmonės pripažįsta kaip eruditą, kaip autoritetą. Toks mums buvo J.Juraitis.

„Toks ir buvo J.Juraitis: jeigu pašnekovo buvo gerokai prašauta, jis nerinko žodžių – kaip drėbs, maža nepasirodys, bet tai nebuvo nei žeminantis aktas, nei nepagarba. Tiesiog: ei, vieną kartą aš tai pasakysiu ir kad būtų įsidėmėta. Jis buvo autoritetas ne tik mums, trečiabangiams, ką tik atvažiavusiems, bet ir senosios kartos atstovams. Tiesą pasakius, jis buvo institucija“, – dvasininką ir jo autoritetą apibūdina J.Caspersen.

Ji vardija ir kitus išskirtinius J.Juraičio bruožus – gyveno labai asketiškai, valgė labai kukliai, nedaug, nemėgo brangių ir įmantrių valgių. Anot pašnekovės, prabangos J.Juraičiui nereikėjo, į apsirengimą nekreipė dėmesio, o buvo eruditas, bažnytinį meną išmanė kaip ekspertas. „Kartu jis buvo toks visiškai paprastas, žemiškas, pragmatiškas, asketiškas. Man tokie – šventi žmonės: spindi, bet stovi abiem kojomis ant žemės. Ir nereikia savęs reklamuoti – žmonės pripažįsta kaip eruditą, kaip autoritetą. Toks mums buvo J.Juraitis“, – sako Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Žymė: J.Juraitis norėjo, kad ir ant jo kapo būtų parašyta – lietuvis. Knygos „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“ nuotr.

Ne tam, kad pasipuikuotų

Pasak J.Caspersen, prisiminimų knyga apie J.Juraitį gimė gana nelengvai, nors poreikis išties buvo – laikas bėga ir jaunimas nebeprisimena tų antrabangių asmenybių, sugrįžusių grąžinti skolą Lietuvai.

„Lietuvoje jis dirbo dešimt metų, nors jau galėjo eiti į užtarnautį poilsį. Atvežė savo žinias, savo patirtį, savo erudiciją – to labiausiai reikėjo Lietuvai. Jis sugrįžo ne tam, kad pasipuikuotų vaikščiodamas universiteto koridoriais kaip vakarietiškas profesorius, o tikrai nusiteikęs sunkiai dirbti. Kai pradėjome rinkti prisiminimus knygai, visų reakcija buvo panaši: ar jūs manote, kad Juraitis to norėtų? Jei būtų gyvas, tai turbūt spriegtų ir sakytų, kas čia dabar „do glupstva“, – juokiasi pašnekovė, mat kunigas niekada nemėgo dėmesio ir vengė palikti kažką apčiuopiamo, kas jį primintų. Mažai išlikę ir jo nuotraukų, nes nemėgo fotografuotis arba tiesiog jas sunaikindavo.

Grįžęs į Lietuvą J.Juraitis labai greitai pamatė, kad ne tik žinių žmonėms reikia. „Apčiuopiamai materialiai jis rėmė ir religinės spaudos atkūrimą, ir institucijas, ir žmones. Grįžęs į Šveicariją, pasakė: man reikia pagalbos – Lietuvai reikia pinigų, reikia fondo“, – apie dvasininko užmojus primena Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

1998 m. J.Juraitis Šveicarijoje įkūrė fondą „Seelsorge Litauen“ Lietuvos sielovadai remti ir tam tikslui paaukojo daug lėšų. Anot J.Caspersen, visas kunigo palikimas – parduotas namas, daugybė meno kūrinių, kuriuos jis įsigydavo ar gaudavo ir savo lėšomis rūpindavosi restauravimu, – testamentu taip pat buvo perduotas fondui. „Todėl negalima sakyti, kad J.Juraitis nieko materialaus nepaliko, tik kaip žmogus praėjo. Ir dabar fondas veikia, teikia paramą. Dėl to norėjome, kad J.Juraitis nedingtų iš mūsų atminties“, – prisiminimų knygos tikslą įvardija pašnekovė.

Tiek J.Caspersen, tiek Kauno arkivyskupas K.Kėvalas prasitarė apie planus kitąmet pakviesti į Lietuvą fondo „Seelsorge Litauen“ valdytojus. „Fondas Lietuvoje nėra plačiai žinomas. Kad fondo žmonės labiau susipažintų su Lietuva, ketiname pasiūlyti jiems kelionę į mūsų šalį kitų metų gegužę, kai planuojame Vytauto Didžiojo universitete atidaryti J.Juraičio vardu pavadintą auditoriją“, – sako K.Kėvalas.

Svarbu: įšventintas kunigu ir 1950 m. aukodamas pirmąsias šv.Mišias Romoje J.Juraitis meldėsi už savo kenčiančią tėvynę. Knygos „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“ nuotr.

Kaip iš kito pasaulio

„Labiausiai mane stebino kunigo J.Juraičio gilus dvasingumas ir stiprus ryšys su Dievu“, – rašo prelatas E.Putrimas, kuriam įspūdį darė tai, kad kunigas J.Juraitis savo gyvenimu įrodė, jog mokslas gali sustiprinti tikėjimą ir kreipti žmogaus žvilgsnį Dievo link. „Tai buvo gabus mokslininkas, griežtas estetas, labai nuoširdus ir geraširdis žmogus, o, svarbiausia, be galo dvasingas, Dievui atsidavęs kunigas – visa tai puikiai derėjo viename iškiliame žmoguje“, – taip prisiminimų knygoje J.Juraitį apibūdina Šv.Kazimiero kolegijoje Romoje studijavęs prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams, Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos direktorių valdybos pirmininkas, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

„Negali J.Juraičio užmiršti, – J.Caspersen sako tai supratusi, kai pradėjo rinkti medžiagą knygai. – Kai prisimename kokį nors žmogų, paprastai prisimename jo darbus, nuopelnus – jis tai padarė, tai pastatė, tas liko, tai parašė. J.Juraitį kiekvienas žmogus prisimena kaip kažkokį labai ryškų pėdsaką jų pačių gyvenimuose. Tai skyrėsi nuo kitų prisiminimų, nes tai žmogus, kuris savo buvimu paliko ryškų pėdsaką. Kažką pasakė, ir įsiminė. Ilgai galvojau, kodėl. Jis gyveno nesumeluotą gyvenimą.“

„Jo šypsena, kaip ir jo gyvenimas, – paslaptingi, kaip iš kito pasaulio. Ne visi jį suprato“, – prisiminimų knygoje apie kunigą J.Juraitį sakė Šveicarijoje gimęs gydytojas Algimantas Gegeckas.


Biografija

Kunigas prof. Jonas Juraitis (1926 m. gegužės 12 d. Vilkaviškio apskrities Alvito valsčiais Boblaukio kaime–2010 m. spalio 30 d. Šveicarijos Valė kantono Brigo apskrities Termeno miestelyje) – Romos katalikų kunigas, teologas ir pedagogas, sielovados darbą dirbęs Šveicarijoje ir Lietuvoje.

Įgijęs brandos atestatą, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Po metų, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, pasitraukė į vakarinę Vokietijos dalį. Mokslus tęsė Eichštato vyskupijos Aukštesniojoje teologijos filosofijos mokykloje ir kunigų seminarijoje.

Nuo 1945 m. Popiežiškajame Grigaliaus universitete studijavo Filosofijos, o 1947–1953 m. – Teologijos fakultetuose, studijas baigė teologijos ir filosofijos licenciatų laipsniais.

1950 m. spalio 10 d. Romoje įšventintas kunigu, nuo 1951 m. buvo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas. 1955 m. apgynė teologijos mokslų doktoratą.

Nuo 1957 m. trylika metų dėstė teologiją ir filosofiją Siono kunigų seminarijoje (Šveicarijos Valė kantonas), o 1962–1991 m. – Mokytojų seminarijoje ir Valstybinėje gimnazijoje Brigo mieste (Valė kantonas).

1992–2002 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kviestiniu profesoriumi, išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto senatoriumi, Katalikų teologijos fakulteto tarybos nariu ir fakulteto doktorantūros komiteto pirmininku. Dėstė ir Vilniaus universitete, Vilniaus šv.Juozapo, Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio ir Kauno kunigų seminarijose.

Socialinėmis, teologinėmis ir filosofinėmis temomis įvairiuose leidiniuose paskelbė daugybę straipsnių, pasirašydamas slapyvardžiu Fater Leo.

1998 m. Šveicarijoje įkūrė Fondą Lietuvos sielovadai (vok. Seelsorge Litauen) remti. Ir po kunigo mirties, neliečiant sukaupto kapitalo, šis fondas Lietuvos sielovadai kasmet skiria apie 30 tūkst. Šveicarijos frankų: organizacija finansiškai padeda lietuviams kunigams ir parapijoms, siunčia lėšas Popiežiškajai lietuvių Šv.Kazimiero kolegijai Romoje.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi (2003 m.).

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų