Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis tvirtina, kad prezidentaujant Daliai Grybauskaitei Lietuvos diplomatijos kursas nepakito, bet imta daugiau dėmesio skirti ne JAV, o Europai.

– Ar dabar Lietuvos užsienio politikos vektoriai pasikeitę? – dienraštis paklausė A.Ažubalio.

– Viskas taip pat – trys pagrindiniai užsienio politikos stulpai. Pirmiausia, tai yra narystė dvejose tarptautinėse organizacijose – ES ir NATO. Trečias dalykas yra geri santykiai su kaimynais. Tai yra tie trys drambliai, ant kurių stovėjo Lietuvos užsienio politika ir stovi dabar. Galbūt dabar išskirčiau vieną naują prioritetą. Kadangi labai intensyviai kuriasi Lietuvos išeivija, matome dar vieną iššūkį, kurį pavadinčiau "Globali Lietuva". Čia sueina viskas: konsulinių paslaugų teikimas užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, ryšių su išeiviais palaikymas, švietimo reikalai ir daugelis kitų su emigracija susijusių klausimų.

– Bet kalbant apie gerus kaimynų santykius pastebima, kad per pastaruosius metus Lietuvos santykius su kaimynais bandoma paversti pragmatiškesniais, o vertybiniai dalykai tampa nebe tokie svarbūs.

– Tai netiesa. Paimkime mūsų kaimynę Baltarusiją. Kai kas sako, kad ligšiolinė ES politika Baltarusijos atžvilgiu nepasisekė, reikėjo ją keisti. Aš taip nemanau. Taikytos sankcijos, principinga laikysena dėl vertybinių dalykų, dėl žmogaus teisių davė rezultatų. Kita vertus, yra objektyvūs dalykai, verčiantys mus konstruktyviai bendradarbiauti su Baltarusija. Mūsų panaši padėtis – Baltarusija, kaip ir mes, yra energetinė sala. Ar toks bendradarbiavimas yra labiau pragmatiškas ar ne? Tiesiog laikas toks – Baltarusijos vadovybė pasisuko šiek tiek labiau į mus, ieškodama alternatyvų.

– Bet juk Baltarusija nė kiek nepasikeitusi, ten opozicija tebelaikoma "liaudies priešais".

– Aš nesakau, kad labai kardinaliai keičiasi jų politika demokratijos srityje. Tačiau represijų, incidentų skaičius yra sumažėjęs. Mes su baltarusiais turime bendradarbiauti dviem linijom – su opozicija ir su dabartine valdžia. Tai ir darome.

– O kaip santykiai su Rusija?

– Išlieka principinė Lietuvos nuostata siekti lygiateisių, abipusiai naudingų santykių. Argi tai, kad kontaktavo aukščiausių abiejų valstybių vadovai, liudija, kad kas nors labai smarkiai pasikeitė, tarkim, mūsų požiūris į svarbiausius vertybinius dalykus? Tiesiog buvo kontaktas. Abi pusės jo ieškojo, nes matė, kad užsitęsusi pertrauka niekam nenaudinga.

Po devynerius metus trukusios pauzės pajudinome iš mirties taško 17 sutarčių, iš kurių 5 jau beveik baigtos. Kas tai yra? Argi atsisakoma vertybių? Juk ne. Atkreipčiau dėmesį, kad prieš pastarąjį Tarpvyriausybinės komisijos posėdį pasiūliau įtraukti į darbotvarkę klausimą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Tai yra šio klausimo iškėlimas į dvišalę darbotvarkę. Aišku, rusai atsisakė tai svarstyti, bet tai yra užfiksuota ir tai reiškia, kad klausimas jau guli ant stalo.

– Bet toks įspūdis, kad Lietuva pradeda nebebijoti Rusijos invazijos, kad ir ekonomikoje. Nejaugi Rusija jau nebelaikoma grėsme?

– Rusija buvo blogis, kai ji buvo stalininė, kai ji buvo sovietinė. Dabar Rusija išgyvena postimperinį sindromą, tam tikrą laikotarpį, kai valstybė perėjo visai į kitą būvį – iš imperijos ji keičiasi ir, tikiu, toliau keisis į pozityvią pusę. Kalbant apie ekonominę invaziją, kaip jūs įvardijote, pabrėžčiau, kad šiuo metu pradedame įgyvendinti šalies energetinio saugumo užtikrinimo projektus, kuriems gana aktyviai priešinosi buvusios Lietuvos Vyriausybės. Tai skambiau už visus žodžius, už visas deklaracijas. Tokių mūsų žingsnių turbūt niekaip negalima pavadinti nuolaidžiavimu Rusijai.

– Regis, pamiršote savo paties kurtą Rusijos sulaikymo strategiją?

– Trečiųjų šalių monopolijų, pirmiausia energetinių, stabdymas ir yra tos strategijos įgyvendinimo dalis.

– Pastaruoju metu pastebima, kad transatlantinę mūsų užsienio politikos dimensiją keičia europietiškesnė.

– Jeigu premjeras du kartus per pusmetį lankosi Vašingtone, jeigu parlamento pirmininkė du kartus lankosi įvairiuose renginiuose už Atlanto, ar tai galima pavadinti santykių pokyčiu? Matau kitus dalykus – amerikiečiai labai rimtai derasi dėl krovinių į Afganistaną tranzito per Lietuvą, beveik sutarta dėl amerikiečių karių mokymo mūsų poligone, ne be Vašingtono pagalbos vyksta darbas rengiant Baltijos valstybių gynybos planus NATO. Tada nebeturiu ką ir pridurti, kalbėdamas apie santykius su JAV. Jie nepasikeitė.

– Bet Prezidentė neseniai užsiminė, kad Vašingtonas mus tarsi išduoda, perkraudamas santykius su Rusija, kažką bloga tardamasis mums už nugaros.

– Pasakiau, kad manau apie Vašingtoną. Nors, žinoma, dvejonės dėl tam tikrų žingsnių visuomet išlieka. Galiu pasakyti, kad Lietuva dabar pradėjo dalyvauti konsultacijose dėl Įprastinės ginkluotės sutarties. Dėl to buvo daug atsargumo, visokių dvejonių. Dėl to buvo netgi sušaukta Valstybės gynimo taryba ir mes svarstėme tas dvejones. Būtų kvaila negalvoti ir nematyti, ką gali atnešti Lietuvai tam tikri didžiųjų pasaulio valstybių susitarimai, ypač ginkluotės apribojimo ar panašiose saugumo srityse. Tik kvailys sako, jog aš aklai pasitikiu, kad viskas gerai. Istorija moko, kad reikia įdėmiai žiūrėti į didžiųjų valstybių tam tikrus galios žaidimus arba susitarimus dėl galios apribojimo.

– O Lenkija tebėra mūsų strateginė partnerė, turint galvoje pavardžių rašymo problemą, bandymus parduoti "Orlen Lietuvą"?

– Remiuosi savo kolegos Radeko Sikorskio laišku, kuriame pabrėžta, kad esame strateginiai partneriai, ypač bendradarbiaujant ES, NATO, Rytų kaimynystės srityse. Tai yra dalykai, kurių neturi užgožti vienos ar kitos tautinės mažumos mokyklos prastesnis stogas, langai.