Lenkijos elitas turi suprasti lietuvių baimes, tačiau ir Lietuva turi suprasti Lenkijos susierzinimą dėl draudimo naudoti lenkiškus rašmenis šios tautinės mažumos gyvenamose Lietuvos vietovėse, teigia publicistas, buvęs disidentas ir politikos veikėjas Adamas Michnikas.

Dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ paskelbtame straipsnyje jis perspėjo, kad tarp dviejų šalių „sugrįžta priešiškumo, skundų ir šantažo kalba“.

A.Michnikas primena, kad „geležiniu Lenkijos politikos po 1989 metų principu buvo geri santykiai su visais kaimynais ir tautinėmis mažumomis“.

„Suartėjimo dvasioje, sutinkamai su Jerzio Giedroyco, Jono Pauliaus II ir demokratinės opozicijos mintimis, Lenkijos vyriausybė atmetė nacionalizmą. Lenkija buvo Lietuvos sąjungininke kelyje į nepriklausomybę. Rėmė jos siekius kelyje į NATO ir Europos Sąjungą. Lietuvos ir Lenkijos siena buvo galutinė“, - pradeda straipsnį A.Michnikas.

Prieš 10 metų Gedimino ordino Komandoro kryžiumi Lietuvos apdovanotas A.Michnikas teigia save priskiriantis „publicistų grupei, kurie galvojo, kad jeigu lenkų yra dešimt kartų daugiau, tai ir kiekviena lenkų kaltė yra dešimt kartų didesnė“.

„Pritariau kantrumui ir laukiau geranoriškesnio lenkų mažumos Lietuvoje traktavimo. Nežiūrint į tai, jog šovinistai abiejose sienos pusėse ieškojo konfliktų, laimėdavo sveikas protas. Lenkijoje dominavo geranoriškumas, nors pasitaikydavo ignoravimo ir žiūrėjimo iš aukšto atvejų. Lietuvoje tuo tarpu vyravo nepasitikėjimas“, - rašo jis.

„Nemokšiškumas ir įtarumas – perkūniškas junginys. Deja, taip dabar vystosi lietuvių ir lenkų santykiai. Sugrįžta priešiškumo, skundų ir šantažo kalba. Jeigu nugalės beprasmis tvirtinimas, kad Lietuva taip elgiasi Maskvos nurodymu (tai girdėjau iš lenkų politiko), o premjeras Donaldas Tuskas yra ant Putino pavadžio (tai girdėjau iš Lietuvos politiko), tai Lietuva ir Lenkija sunaikins istorinę galimybę“, - perspėja buvęs disidentas.

„Lietuva turi teisę tikėtis iš visų savo šalies piliečių lojalumo. Lenkų kilmės Lietuvos piliečiai turi teisę iš Lietuvos tikėtis teisingo traktavimo, o iš Lenkijos – geranoriškumo. Tačiau geranoriškumas turi savo ribas. Lenkijos elitas turi suprasti lietuvių baimę, pavyzdžiui, dėl teritorinės autonomijos postulatų. Lietuva turi suprasti Lenkijos vyriausybės susierzinimą, kai draudžiama lenkiškai rašyti vietovių pavadinimus. Užsispyrimas tokiu nereikšmingu klausimu yra fatališkas“, - teigia A.Michnikas.

„Lenkų publicisto tikslas nėra diktuoti Lietuvos elitui kaip elgtis. Tačiau jam reikia pasakyti: neleiskite, kad sugrįžtų tarpukario fobijos. Pasakykite sau, kad Lietuvos interesams tarnauja geri santykiai su Lenkija“, - rašo jis.

Pasak A.Michniko, dialogo dabar būtų galima pasimokyti iš Czeslawo Miloszo ir Tomo Venclovos, kurie „vedė draugišką dialogą blogesniais laikais“.

A.Michnikas, kuriam dabar yra 65 metai, aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius, per 1991 metų sausio mėnesio sovietų agresiją buvo atvykęs į Vilnių.