Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriais Aine Ramonaite ir Tomu Janeliūnu bei Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto mokslininke Diana Janušauskiene.

– Ponia Janušauskiene, kaip lietuviai vertina grėsmes? Kokios grėsmės, jų nuomone, yra pačios didžiausios?

D. Janušauskienė: Paveikslas labai įdomus. Jeigu klausi apie kiekvieną grėsmę atskirai, tai 7–8 [respondentai] iš 10 mano, jog viskas, ko bepaklausi, yra svarbu. Bet jeigu paklausi, kas yra svarbiausia ir neduodi jokių atsakymo variantų, žmonės svarbiausia [grėsme] įvardija karinės invazijos grėsmę. Bent tokie buvo 2016 m. vykdyto tyrimo rezultatai. Matyt, tam įtakos turėjo Ukrainos įvykiai, Krymo aneksija ir panašiai. Bendras įvykių kontekstas formavo tokią poziciją visuomenėje.

Kitas įdomus dalykas: kai jau klausi apie kiekvieną grėsmę atskirai, tai žmonės labai diferencijuoja pagal tai, apie ką klausiama – Lietuvą ar Europos Sąjungą. Jeigu klausiama apie Lietuvą, tuomet grėsmėmis įvardinama emigracija, nedarbas. Bet kai kalbama apie Europos Sąjungą, tuomet žmonės įvardina visai kitas grėsmes – terorizmą, išorės sienų apsaugą ir pan. Dar vienas įdomesnis dalykas yra tas, kad žmonės saugiausiai jaučiasi savo artimiausioje aplinkoje. Kuo aplinka yra tolimesnė, tuo žmogus jaučiasi nesaugiau.

– Pone Ramonaite, atsižvelgdama į tą grėsmių suvokimą ir apskritai į visą kontekstą, jūs ėmėtės analizuoti pilietinio pasipriešinimo pajėgumus Lietuvoje – kiek visuomenė galėtų ir norėtų priešintis esant kažkokiai aiškiai ar neaiškiai agresijos formai. Kodėl tai apskritai svarbu išanalizuoti?

A. Ramonaitė: Net mūsų Konstitucijoje nurodyta, kad kiekvieno asmens pareiga – ginti šalį. Mes, žinoma, turėjome Sausio 13-osios patirtis, kai beginkliai žmonės apgynė savo šalį, nes dar neturėjome kariuomenės. Dabar mes turime kariuomenę, esame NATO nariai ir atrodytų, kad gal mažiau svarbus tas visuomenės įsitraukimas, bet dabar yra kita situacija – hibridinės grėsmės. Kas tai yra?

Daugiau kaip 200 tūkst. žmonių yra pasiruošę ginklu ginti šalį – įsivaizduojate, kokio dydžio tai armija būtų, jeigu mes galėtume įveiksminti tuos žmones.

Kai nėra aiškios ribos tarp karo ir taikos, tarp kareivių ir civilių – visuomenės įsitraukimas tokiose situacijose gali būti geriausias ginklas kovojant su hibridinėmis grėsmėmis. Žinoma, taip pat reikėtų kalbėti apie propagandos grėsmes, atsparumą, kritišką požiūrį ir t. t.

– Pone Janeliūnai, ar nuolatinis kalbėjimas apie grėsmes yra pozityvus faktorius, ar labiau negatyvus? Visų pirma, apskritai suvokiant grėsmes, o taip pat apsisprendžiant, kokią poziciją užimti tos grėsmės atveju?

T. Janeliūnas: Štai čia yra du skirtingi dalykai. Kalbėti apie grėsmes reiškia sužadinti tam tikras žmonių baimes, priversti juos truputėlį atidžiau žiūrėti, kas kelia tas grėsmes. Pirmaisiais metais po Ukrainos krizės mes daug kalbėjome apie grėsmes ir žmonės, kaip matome ir iš tyrimų, išgirdo tas žinutes.

– Jeigu dabar kiekvieną dieną mes rodytume reportažus iš Donecko, Luhansko ar to paties Krymo, turbūt palaikyti tą visuomenės užsiangažavimą nebūtų labai sudėtinga, ar ne?

T. Janeliūnas: Visiškai teisingai. Tačiau kitas dalykas, kad kalbėjimas apie grėsmes turėtų pereiti jau į konkrečių veiksmų pasakojimą. Štai to perėjimo, manau, dar trūksta. Tie patys sociologiniai tyrimai rodo labai aiškų dalyką: žmonės gali išreikšti savo nerimą, gali suprasti, iš kur tos grėsmės kyla, bet labai nedaug žmonių sugeba suprasti, ką jie konkrečiai gali padaryti, kad tų grėsmių būtų mažiau, arba ką turėtų daryti, kad apsaugotų save, savo šeimą ir panašiai. Štai čia tas kalbėjimas – nuo grėsmės deklaravimo iki konkrečių priemonių, kaip didinti atsparumą, – turi didelį skirtumą.

– Ponia Janušauskiene, ar teisingai suprantu, kad žmonių, sakančių, jog gintų tėvynę, daugėja?

D. Janušauskienė: Yra dinaminiai tyrimai, kurie tai rodo. Tačiau, manau, tai labai priklauso nuo konteksto. Lietuvai įstojus į NATO, saugumo jausmas sustiprėjo. Mūsų tyrimas rodo, kad tas suvokimas, jog kritinės situacijos atveju mes turime užnugarį, yra labai stiprus. Tai taip pat gali daryti įtaką apklausų rezultatams. Visgi, manau, labai svarbu yra tai, kad mūsų tyrimas parodė, jog net kas antras žmogus įvardija, jog už savo saugumą yra atsakingas pirmiausiai pats.

– Suvokimas tarsi yra, noras įsitraukti į kažkokius procesus, jeigu to reikėtų, yra. Ką turėtų valstybė padaryti, kad visa tai taptų kūnu?

A. Ramonaitė: Galimi du požiūriai. Vienas požiūris, kurio laikosi Skandinavijos šalys, – kiekvienas žmogus žino, ką turėtų daryti. Net iki tokio lygio, kad žmonės gauna tam tikras instrukcijas, ką skirtingais atvejais reikėtų daryti ir kaip elgtis. Skandinavai mąsto ir apie tai, kaip verslas turėtų prisijungti grėsmės atveju, ką turėtų daryti nevyriausybinis sektorius, žiniasklaida ir t.t.

Suomija turi visuomenės saugumo strategiją, kur visi dalykai yra numatomi. Jie netgi daro įvairias pratybas su vis kitomis institucijomis – treniruojasi įvairioms situacijoms.

Kitas variantas yra toks, kad jeigu galvosime, jog viskas bus numatyta labai iš anksto, tai sukelia net šiokį tokį pažeidžiamumą. Atrodo, kad jeigu mes iš anksto žinome visus scenarijus, tai priešiška valstybė taip pat juos žino. Taigi kitas požiūris yra tas, kad galime pasikliauti spontaniška organizacija. Manau, geriausias būdas būtų ir ruoštis, ir tuo pačiu palikti šiek tiek manevro laisvės.

– Pone Janeliūnai, kaip jūs manote, kaip būtų galima naudingiausiai išnaudoti tą potencialą, kuris akivaizdžiai egzistuoja?

T. Janeliūnas: Visų pirma iš tikrųjų reikia lyderystės. Ją atskleisti gali nebūtinai tik politikai ar institucijų vadai, lyderystę gali prisiimti patys piliečiai. Visų pirma organizuodamiesi į tam tikras grupės. Pavyzdžiui, Šaulių sąjunga yra ta organizacija, kuri turi didžiulį potencialą, joje gali atsiskleisti tie lyderiai, kurie krizės atveju galėtų organizuoti žmones. Lyderystė yra svarbi tuo, kad psichologiškai sunkiausia žengti nedidelį žingsnelį. Valstybė, žinoma, taip pat turi prisiimti atsakomybę: tiek pati padėdama žengti tą žingsnelį, tiek leisdama kitoms iniciatyvoms tai daryti.

– Šaulių sąjunga buvo viešai iškėlusi idėją – 50 tūkst. šaulių Lietuvoje. Ponia Ramonaite, jūsų nuomone, tai yra reali idėja? Ji galėtų duoti naudos visuomenei?

A. Ramonaitė: Manau, tai reali idėja ir tai nepaprastai svarbi idėja. Tai duotų labai daug skirtingų efektų. Mūsų tyrimas rodo, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žmogaus įsitraukimą ar neįsitraukimą į gynybą, yra socialinė aplinka: kaip elgsis draugai, kaip elgsis giminės. Jeigu socialinėje aplinkoje yra bent vienas šaulys, tikimybė kitam prisijungti prie to didėja kelis kartus. Vadinasi, jeigu turėtume 50 tūkst. šaulių, mūsų gynybiniai pajėgumai išaugtų kokius 4–5 kartus. Tai būtų nepaprastai didelis efektas, kuris valstybei kainuotų santykinai nedaug.

– Jus pačią nustebino, kad iš esmės kalbama apie labai dideles galimybes? Juk jokios ypatingos informacinės kampanijos nevyksta, o vis tiek labai nemažai žmonių yra pasiruošę ginti tėvynę ginklu. Tai įspūdingi skaičiai, kaip jūs manote?

A. Ramonaitė: Tikrai taip. Daugiau kaip 200 tūkst. žmonių yra pasiruošę ginklu ginti šalį – įsivaizduojate, kokio dydžio tai armija būtų, jeigu mes galėtume įveiksminti tuos žmones. Labai nedidelės investicijos į šį sektorių duotų labai gerą rezultatą.