– Per trisdešimt darbo metų JAV jūrų pėstininkų tarnyboje apkeliavote daugelį šalių, dalyvavote įvairiose karinėse operacijose Saudo Arabijoje, Afganistane, Somalyje, matėte ir atsisveikinimo su žuvusiais kariais procesijas. Kaip vertinate vykusį atsisveikinimą Vilniuje? 

– Galiu sakyti, kad tikrai didžiuojuosi, kaip lietuviai, valstybė susivienijo nuo pat pradžių, kad paruoštų žuvusius karius jų paskutinei kelionei namo. Kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras sakė, kad nuo pat pradžių, kai iš pelkės ištraukė karius, ten jau prasidėjo atsisveikinimo procesas. O tai, ką mačiau Vilniuje, buvo visiškai nuostabu – priminė, kaip Amerikoje duodama pagarba kariams.

– Žuvę kariai jau išskraidinti į Ameriką. Kaip viskas vyks ten? Ar jie bus laidojami karių kapinėse, ar vyks atsisveikinimo ceremonijos?

– Turėtų būti. Nenoriu pasakyti kažko netiksliai, nes viskas priklauso nuo jų planų. Bet kai karys žūsta ne Amerikoje, juos pirmiausia nuskraidina į Delaverą – ten yra didžiausi kariuomenės laidojimo namai. Ten karį paruošia paskutinei kelionei pas šeimą. Visą laiką jie turi palydovą – dažniausiai tokio pat arba šiek tiek aukštesnio laipsnio. Jis lydi iki šeimos ir būna su ja visą laiką.

LNK stop kadras.

– Jūs esate jūrų pėstininkų atsargos pulkininkas. Kaip kariuomenės tarnyba vertinama JAV? Kaip visuomenė žiūri į karininkus? Ar tai didelė pagarba? Kokią vietą jie užima Amerikoje?

– Taip, tikrai taip. Aš įstojau 1986 metais ir galiu sakyti, kad nuo tada, ypač po „Dykumų audros“ karinės operacijos, visuomenės požiūris pasikeitė. Tarnyba vertinama kaip didžiausia garbė. Amerikoje dažnai žmonės, kai pamato uniformą ar sužino, kad tarnauji, per Veterano dieną sako: „Ačiū už jūsų tarnystę.“ Net kai išėjau iš „Dykumų audros“ ir sėdėjau restorane, padavėjas atnešė gėrimą ir pasakė, kad jį padovanojo žmogus – kartais pasirodo, kad tas žmogus irgi yra veteranas, tik vyresnio amžiaus. Tikrai – tarnystė yra labai gerbiama. Amerikiečiai nuoširdžiai rodo pagarbą. Dažniausiai pasisuku ir sakau: „Ačiū jums už palaikymą.“ Mes tarnaujame jiems, mes tarnaujame tautai. Aš jiems labai dėkingas už tą palaikymą.

– Už savaitę trukusią, itin sudėtingą paieškų ir gelbėjimo operaciją Lietuvai dėkojo ir aukščiausi JAV vadovai, generolai, ir NATO vadovas. Kaip jūs vertinate šią operaciją?

– Pats esu šarvuočių technikos specialistas – mano specialybė buvo būtent tokia. Galiu pasakyti, kad kai pats Lietuvos prezidentas atvyko į vietą ir pasakė, kad tai – tikrai unikali situacija, aš su tuo visiškai sutinku. Mačiau ir brigados vadą, kuris tą patį sakė – 24 metus tarnauja, nieko panašaus nematė. Lietuva reagavo labai greitai. Man itin svarbus buvo atvirumas – nuo prezidento, krašto apsaugos ministrės, kariuomenės vado. Kiekvieną dieną labai atvirai buvo sakoma, kas vyksta. Spauda, žiniasklaida darė reportažus. Jie dirbo 24 valandas per parą ir parodė, kaip lietuviams tai rūpėjo. Estai, lenkai taip pat atvyko, parodė, kad tikrai ieškos iki galo, kol kariai bus ištraukti ir galės sugrįžti namo.

– Tragiška situacija, keturi jauni amerikiečių kariai žuvo. Taisyklės tokios, kad tik amerikiečiai pirmieji gali skelbti informaciją, pranešti apie žuvusius karius. Kaip vyksta Amerikoje, kaip jų šeimos gauna tą informaciją?

– Būna, kai skaitai, kas nors sako, kad nepranešė informacijos apie tai, kas žuvo, nes pirma turi pranešti šeimoms. Taip ir būna. Galiu sakyti, kad, be išimties, atvyksta žmogus – nesvarbu, kokia jo specialybė, gali būti pėstininkas, lakūnas, šarvuočio specialybės, bet jis perėjo ir treniravosi, turi tam tikrų savybių ir gali bendrauti tokiomis jautriomis situacijomis. Pabeldžia į duris, paspaudžia skambutį – kartu su kapelionu. Žinoma, šeimai tai labai sudėtinga – pamatyti, kad atvyko su uniforma, jie žino nuo pat pradžių. Bet bus visada akis į akį – nebūna jokių telegramų, telefonų, žinučių. Laiko paslaptyje informaciją, iki kol praneš šeimoms.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pakalbėkime apie Jus – gimėte ir užaugote Amerikoje, puikiai kalbate lietuviškai, baigęs tarnybą apsigyvenote Lietuvoje. Kaip vertinate mūsų šalį, lietuvius? Kaip čia jaučiatės?

– Kaip savas. Čia – namai. Visada pirmas komplimentas būna dėl lietuvių kalbos – ačiū tėvams. Gimiau San Fransiske, Kalifornijoje, nesimokiau lietuvių kalbos. Ačiū tėvams, ypač mamai, kuri sakė, kad namie mes kalbame lietuviškai. Man atrodo, kad užaugome, žinodami, kad esame labai dėkingi, jog gyvename nepriklausomoje, laisvoje valstybėje – Amerikoje. Bet mes supratome, kad yra kraštų, valstybių, kaip Lietuva, kurios neturi laisvės. Mus taip užaugino. San Fransiske buvo labai didelis sovietų konsulatas – mes ten protestavome.

– Ir grįžote namo. Tai jaučiatės puikiai, kaip namuose?

– Visiškai. Esu pasakęs, kad 2006 metais, balandžio mėnesį, nuskridau į Didžiąją Britaniją pabendrauti su britų jūrų pėstininkais, su kuriais tarnavau Afganistane. Po kiek laiko pagalvojau: kodėl visur keliauju po pasaulį ir niekada nebuvau Lietuvoje? Nusipirkau bilietą ir atskridau į čia balandžio mėnesį, 2006 metais.

– Ir likote gyventi?

– Dar turėjau tarnybą pabaigti iki 2017 metų. Aš sakau, kad aš čia sugrįžau – nepaisant to, kad niekada nebuvau Lietuvoje. Čia – toks dalykas, kurio neina paaiškinti, nebent pats jauti, bet aš jaučiau, kad čia priklausau.