Likimo dramos įprasmintos eilėse

Svajonė tapti lakūnu docentą įkvėpė kūrybiniam skrydžiui

Spalio 26-ąją Klaipėdos universiteto docentą Aleksandrą Žalį kolegos ir draugai sveikins gražaus jubiliejaus proga. Jam sukanka 55-eri. Dėstytojas, poetas, literatūros tyrinėtojas amžiaus naštos nejaučia. Anksti likęs be tėvų globos, išgyvenęs kraupią avariją, „Šeštadienio interviu“ herojus labiausiai vertina grožį ir meilę. O užplūdus kūrybiniam įkvėpimui – ginasi nuo žodžių.

Rytą pamatę A.Žalį važiuojant dviračiu centrinėmis miesto gatvėmis, studentai ir kolegos nebeaikčioja. Jie jau pripratinti prie staigmenų. Ir pokalbio poetas atlėkė ant dviračio. Sako jaučiasi lyg paukštis.

- Ar stebinti jums įprasta?

- Jeigu žmonės stebisi – tai jų problema. Nieko specialiai nestebinu. Žinau, kad kai kuriems atrodo pernelyg neįprasta tai, kad važinėju dviračiu ir dar sportinėmis trumpikėmis. Tai neva nesolidu, gali prarasti autoritetą. Aš sakau, kad jei autoritetas taip greit sugriūva, gal jo iš viso ir nebuvo?

- Gimėte prieš 55 - erius metus Šiaulių rajone...

- Taip, Girininkų kaime, šalia Raudėnų miestelio. Ten dabar gyvena mano sesuo Danutė.

- Kodėl pasirinkote Klaipėdą?

- Šis miestas man visada atrodė tolimas pasakiškas kraštas. Giminaičiai iš mano tėvelio pusės čia gyveno. Tėveliai mirė anksti: mama mus paliko, kai man buvo dešimt metų, tėvelis – kai buvau penkiolikos. Tris paskutines klases baigiau Šiaulių internate, būdamas našlaitis.

- Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?

- 1969 metais baigiau vidurinę mokyklą. Po to sekė penkeri metai lituanistikos studijų aukštojoje mokykloje. Bandžiau stoti į lakūnų mokyklą, bet manęs nepriėmė.

Po ketverių metų, apgynęs mokslų daktaro vardą Vilniaus universitete, tapau docentu. Nuo 1980-ųjų dirbu dėstytoju Klaipėdoje. Teko pabūti pirmojo universiteto senato pirmininku, prorektoriumi, Literatūros katedros vedėju, aštuonerius metus – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Dabar esu Literatūros katedros docentas ir senato pirmininko pavaduotojas. Dėstau literatūros teoriją ir lietuvių literatūros istoriją. Mano pagrindinis tyrinėjimų objektas – literatūros žanrai.

- Uostamiestis jums artimas?

- Ne tas žodis. Geresnės vietos neįsivaizduoju. Turi gyventi ten, kur tau mieliausia ir geriausia. Ir svarbiau mieliausia, tik po to geriausia. Žmonės gerumą visaip supranta. Grožis yra svarbiausias. Jei negalvoji apie grožį, esi tik gyvūnas.

Kas gali pakeisti jūrą? Niekas be mūsų Lietuvoje neturi nei Melnragės, nei Smiltynės, nei Nidos. O jei kas nors to nesupranta, sakau – čia jūsų problemos. Juokaudamas, žinoma. Jūros ir žemės susitikimas yra pati gražiausia vieta. Lietuvos sostinė galėtų būti Klaipėda.

- Esate išsiskyręs. Kokie jūsų santykiai su vaikais?

- Jie jau suaugę ir visiškai savarankiški žmonės. Sūnus Gediminas, kuriam 26-eri, baigė ekonomikos studijas ir išvyko dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Dukrai Aistei netrukus sukaks 31-eri. Ji drauge su vyru augina dukrą Elzę ir sūnų Titą.

- Ar neprieštaravote tam, kad sūnus išvyktų?

- Kiekvienas žmogus atsakingas už savo likimą. Jokiu būdu neagitavau jo išvykti, tačiau jis čia tinkamos sau veiklos nerado. Negaliu pasakyti, kad džiaugiuosi jo buvimu tenai. Bet juk gyvename atvirame pasaulyje. Suprantu, kad tai laikina. Įgis patirties, užsidirbs ir, tikiuosi, grįš. Mūsų valstybė turi suteikti sąlygas, ne blogesnes nei kitur, tada žmonės neišvyks. Juk niekas jų varu nevaro. Patys ryžtasi.

- Prieš daugiau nei dešimtmetį patekote į kraupią avariją. Ar dabar dar jaučiate jos pasekmes?

- Tai įvyko Lenkijoje 1994 metų balandžio 4-ąją. Vairuotojas, mano bendravardis Aleksandras, žuvo. Iš automobilio nieko neliko, nes į mus trenkėsi sunkvežimis. Tai įvyko vakare, kai buvo jau tamsu. Man viskas baigėsi tiesiog stebuklingai. Iš paskos važiavo policijos mašina, kuri iškvietė pagalbą. Mane nuvežė ir operavo netoliese esančioje chirurgijos klinikoje. Po dviejų savaičių grįžau namo. Vairuotoją parvežė jau karste. Kelias paras Lietuvoje niekas nežinojo, kas avarijoje žuvo, kas liko gyvas. Šiurpi tragedija.

Mano dešinė koja du kartus operuota, įmontuotas metalinis strypas. Esu beveik geležinis žmogus. Jaučiu kito klubo sąnario maudulį. Kai kurių pasekmių galbūt net nesuvoki.

- Ar tragedija pakeitė Jūsų gyvenimą?

- Ne, gal tik tapau drąsesnis. Pajutau savo egzistencijos laikinumą, atsirado stipresnis atsakomybės už save jausmas. Žmonės dažnai paskęsta buityje, todėl apie tokias sąvokas kaip laikinumas ir amžinybė net negalvoja. Juk nuo to, kokios mūsų vertybės, priklauso ir žmoniškumas.

- Aktyviai sportuojate. Be to, kad važinėjate dviračiu, motoroleriu, ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Mėgstu krepšinį, bet jau pusantrų metų nežaidžiu dėl klubo maudimo. Kaitinuosi pirtyje, paskui šoku į jūrą maudytis. Nesu sveikuolis, bet noriu būti sveikas. Svarbiausia nekenkti kitiems ir sau. Stengiuosi nuolat laikytis šio principo.

- Kitą savaitę – Jūsų jubiliejus. Ar metų našta neslegia?

- Tikrai ne. Norėjau iki šios datos išleisti antrąją eilėraščių knygą, bet nepavyko. Ji pasirodys iki gruodžio pirmosios. Norėjau knygos pristatymą susieti su gimtadieniu. Knygos gimimas svarbesnis nei gimtadienio minėjimas. Juk svarbiau ne tai, kad gimėme, o tai, ką mes padarome. Gimtadienių nereikia sureikšminti. Juk tai, kad man 55-eri nėra joks mano nuopelnas. Gamta ir Dievas taip nulėmė. Gali nieko neveikti, bet tau vis tiek bus 55-eri (juokiasi). Reikia ne metus skaičiuoti, o darbus.

Niekada nejauti, kad padarei pakankamai. Visada atrodo, kad gali padaryti daugiau ir geriau. Tai pagrindinė nuostata, kuri verčia eiti toliau. Juk žmogus nieko neveikdamas genda, kaip yra pasakęs M.Valančius. Manau, kad šį tą esu padaręs, bet negi imsi tuo didžiuotis?

- Kuo naujoji knyga skirsis nuo ankstesnių jūsų kūrybinių darbų?

- Knygos idėja kilo perskaičius apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams. Jame teigiama, kad kiekvienas žmogus yra Dievo laiškas. Viename eilėraštyje rašau, kad visi esame kaip laiškai arba kaip Dievo siųstos žinutės. Deja, ne visada tas žinutes sugebame perskaityti. Pritrūksta talento ir kantrybės pamatyti, suprasti vienas kitą.

Knygą, kurią taip ir pavadinau - „Laiškai“, sudaro 80 – 90 eilėraščių. Apie dvylika eilėraščių paėmiau iš pirmosios knygos.

- Ką jums pačiam reiškia naujos knygos pasirodymas?

- Kiekviena knyga kaip ir darbas yra saviraiškos būdas. Susikaupia vaizdiniai, idėjos, mintys, kurioms ieškai literatūrinės poetinės formos. Aš juk nieko daugiau nedarau, tik skaitau literatūrą ir apie ją kalbu bei rašau. Tai mano profesija.

- Kaip pasirenkate laiką kūrybai? O gal kūryba jus pasirenka?

- Greičiau kūryba mane pasirenka. Galvoje kyla frazė, ją užsirašai, paskui plėtoji. Retai būna, kad užrašai eilėraštį ir prie jo nebegrįžti. Kartais jauti žodžių antplūdį, nuo jų reikia net gintis. Ieškai paties geriausio, įtaigiausio žodžio.

Kolegos man nuolat primena, kad per dažnai vartoju žodį „tobulas“, bet man jis patinka. Tikiu, kad galima pasiekti tobulumo. Jo reikia siekti. Negalima pasitenkinti lėkštu paprastumu ar primityvumu.

- Kūryba jums yra pomėgis?

- Žmogus, kuris susijęs su menu, nežino, kas yra darbas, kas atostogos, o kas - pomėgis. Jam tai yra tas pat. Jei eilėraščių skaitymas ir rašymas bus tik darbas - blogai. Tai, sakyčiau, esmingai lemtinga veikla. Kūryba nėra tas pats, kas laisvalaikiu eiti grybauti. Čia visą laiką grybauji. Kitos alternatyvos nėra.

Galima kūrybą lyginti su mokytojo darbu. Deja, ši profesija dabar nebėra tinkamai vertinama. Jeigu mokytojas nuolat nemąstys apie savo asmenybės turtinimą, tobulinimą, jis nebus geras mokytojas. Akivaizdu, kad dalis mokytojų nenori to pripažinti. Neretai įsivaizduoja, kad ateina į darbą kaip prie staklių. Tekintojas po darbo detalių neišsineša. O mokytojas yra pats sau instrumentas, jis niekaip negali nutolti nuo savo darbo.

- Ar jūsų gyvenime šiuo metu yra meilės? Dabar išsisuksite ir pasakysite, kad mylite gyvenimą...

- Ne, aš taip nesakysiu, tačiau svarbiausia – meilė pasauliui. Jeigu nemyli saulės, žemės, jūros, erdvės, kurioje gyveni, esi nelaimingas. Pirmiausia, aišku, reikia mylėti save. Ir tai ne egoizmas. Juk krikščionybės viena esminių nuostatų – mylėti savo artimą kaip patį save.

Nemylintis žmogus nelaimingas, kartu nelaimingi ir šalia jo esantys žmonės. Meilė šiandien, deja, suprantama kaip turėjimas, priklausomybė.

Pritariu H.Hesės minčiai, kad svarbiausia yra mylėti, o ne būti mylimam. Nors visi to norime. Daugiau reikia galvoti apie tai, ką myli ir kaip. Jei myli, nereiškia, kad esi lyg kalėjimo viršininkas, kurio mylimieji kamerose sėdi. Tai grubus palyginimas, bet teisingas.