Kovotojas nuo paauglystės

„Jono Basanavičiaus pavyzdžiu, sulaukęs gražiausios vasario dienos, naktį mirė Antanas Terleckas“, – feisbuke parašė velionio anūkas Antanas Terleckas.

A. Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalio kaime, Švenčionių apskrityje. Kaip vėliau pats pasakojo savo knygoje „Ne pats pasirinkau savo dalią“, 1945 m. gegužę tėvas jį buvo palaiminęs eiti į mišką  – sakęs: „Aik, Untanai, bolševikų mušti.“ Tačiau partizanai atsisakė priimti šešiolikmetį ir paragino eiti mokytis.

Skaudžiu savo praregėjimu A. Terleckas yra vadinęs dėdės šeimos ištrėmimą į Sibirą, žinojimą apie gimtinėje vykusias okupacinių pajėgų ir Lietuvos partizanų kautynes.

Pirmą kartą būsimasis disidentas buvo suimtas 1945-ųjų vasarą, apkaltintas priklausąs antisovietinei organizacijai, tačiau, neradus jokių įrodymų, paleistas.

Tomo Raginos nuotr.

Nepripažino kompromisų

Vėliau, po studijų Vilniaus prekybos technikume, A. Terleckas įgijo VU finansų ir kredito specialisto diplomą, tačiau iš tolesnių studijų aspirantūroje buvo pašalintas už drąsą viešai kritikuoti komunistinę ideologiją, SSKP.

Sovietmečiu A. Terleckas su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po pietryčių Lietuvą, lietuvių gyventas Baltarusijos dalis, vežė ten lietuviškų leidinių ir vadovėlių.

„A. Terlecko patriotizmas, nesitaikymas su sovietine okupacija ir ryžtingas būdas atkreipė į jį KGB dėmesį. 1957 m. pabaigoje bute buvo padaryta krata, o jis pats suimtas“, – teigiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime.

A. Terlecko byla susijusi su kelių kitų žmonių bylomis, jie kaltinti pogrindinės organizacijos sukūrimu. Sovietų Lietuvos aukščiausiasis teismas disidentą nuteisė ketveriems metams lagerio, bausmę jis atliko Taišetlage, Irkutsko srityje.

Būdamas 36 metų, A. Terleckas įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigdamas studijas, buvo išlaikęs 31 egzaminą ir programą įvykdė, bet diplomo negavo, jo diplominis darbas netiko politiškai.

Pasirinkęs rezistento kelią, A. Terleckas įsidarbino Vilniaus operos ir baleto teatre, vėliau buvo priimtas dirbti į Lietuvos kino studiją gaisrininku, durininku, krovėju. KGB norėjo atimti ir šiuos darbus, kad galėtų pagal ano meto įstatymus teisti už veltėdžiavimą.

Žodžiai, įveikę sienas

Su Lietuvos okupacija A. Terleckas nesitaikstė ne tik širdyje, bet ir viešumoje, savo mintis drąsiai liejo dienoraščiuose, kuriuos per kratas galėjo rasti KGB. „Vis vien maždaug po 20 metų būsime laisvi“, – šie dar 1966 m. dienoraštyje įrašyti žodžiai bylojo ne tik apie milžinišką A. Terlecko viltį – Lietuvos laisvę jis pavertė savo gyvenimo tikslu.

Bene svarbiausias A. Terlecko kūrinys buvo Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrimas 1978 m., minint 38-ąsias okupacijos metines. Pogrindinės organizacijos tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.

Viename interviu „Kauno dienai“ A. Terleckas sakė, kad LLL jokių vizijų nekūrė: „Mums svarbiausia buvo nepriklausomybė. O paskui kaip bus – žiūrėsim.“

1979 m. LLL inicijavo 45 penkių pabaltijiečių memorandumą. Jį pasirašė 35 lietuviai, šeši latviai, keturi estai, parėmė Rusijos disidentai Jelena Boner, Andrejus Sacharovas, Tatjana Velikanova ir kt.

Tai buvo reikšmingiausias neginkluoto pasipriešinimo laikotarpio dokumentas. Memorandume reikalauta negaliojančiais paskelbti Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento, iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę, taip likviduojant abiejų diktatoriškų režimų suokalbio padarinius šiame regione.

Memorandumo tekstas paskelbtas per užsienio radijo stotis, publikuojamas pogrindžio leidiniuose. Šis dokumentas sulaukė didelio atgarsio pasaulyje – 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Reikia nebijoti, elgtis drąsiai, aš anuomet nebijojau, galvodavau: kas bus – tas bus, ir kovojau. Ir dabar mūsų ginklas – drąsus žodis.

„Mes niekada nesakėme, kad LLL iškovojo nepriklausomybę. Mes tvirtinome, kad didžiausią vaidmenį suvaidino partizaninis judėjimas. Tai fenomenas, kurio nebuvo Latvijoje ir Estijoje – jie tuo pasigirti negali, tad šiandien dėl to ten tiek rusakalbių“, – vėliau savo ir bendražygių indėlio į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą nesureikšmino disidentas.

1979 m. spalį A. Terleckas vėl buvo suimtas, nuteistas ir aštuonerius metus kalėjo Rusijoje. Nors, paties žodžiais, lageriuose ir kalėjimuose praleido vienuolika metų, sakė nejautęs neapykantos čekistams. „Man jų net kartais būdavo gaila – jie didesni kankiniai negu mes. Sakiau, kad jie pralaimės. Sakydavau jiems į akis, kad Lietuva bus nepriklausoma“, – yra sakęs A. Terleckas.

Ištikimas idealams

1987 m. pradžioje grįžęs į Lietuvą A. Terleckas greitai vėl įsitraukė į visuomeninę ir disidentinę veiklą. Jo vadovaujama LLL rengė protestus ir mitingus prieš sovietų valdžią, garsiausias iš jų – 1987 m. rugpjūčio 23 d. vyko prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

„Negalvojome, kad reikia bijoti, – minint renginio 40-metį „Kauno dienai“ sakė A. Terleckas. – Aš jau aštuonerius metus buvau atsėdėjęs už tą paktą. Tad sau pasakiau: negi dabar jau čia kas bus? 1987 m. gegužę mane buvo išsikvietę trys KGB pulkininkai. Ir jau tada mačiau, kad jie jau nebe tie, kokie buvo anksčiau. Jie ten ir juokavo, ir grasino, bet veikimas jau buvo kitoks.“

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, A. Terleckas ir jo vadovaujama LLL oponavo Lietuvos komunistų partijai, o neretai ir Sąjūdžio politikai. Istorikai LLL yra lyginę su buldozeriu, kurio įkandin ėjęs Sąjūdis.  „Laisvės lyga nustatydavo savotiškas leistinumo ribas ir, kadangi ji buvo radikalesnė, visa valdžia ją kritikuodavo, o Sąjūdis atrodė nuosaikesnis, ne toks radikalus“, – BNS yra sakęs istorikas Algirdas Jakubčionis.

1989 m. LLL inicijavo parašų rinkimą dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Padedant Sąjūdžiui, surinkta daugiau kaip 1 mln.  parašų.

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę A. Terleckas dalyvavo politiniame gyvenime, komentavo politinius įvykius, rašė knygas, dalyvavo Seimo rinkimuose, 2000 m. buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą.

Tačiau net ir tada A. Terleckas nesileido į kompromisus. „Kartais išgirstu klausimą: ar už tokią Lietuvą kovojome? Ir sau, ir kitiems atsakau: pasvėrus labai sunkias valstybės kūrimosi aplinkybes, svarbu įvertinti tai, ką turime, nenusivilti ir žengti pirmyn“, – 2013 m. atsiimdamas Laisvės premiją sakė disidentas.

Nevilties, beprasmybės, menkavertiškumo nuotaikų gausą jis vadino išdava to, kad Lietuvoje patriotizmas paverstas vos ne keiksmažodžiu. „Nedrįstame ištarti žodžio „tėvynė“. Sovietmečiu pripratome prie sąvokų „kraštas“, „respublika“, „šalis“, – prieš dešimtmetį interviu „Kauno dienai“ sakė A. Terleckas.

Jis kritikavo visuomenės sumaterialėjimą, ragino neišduoti vertybių: „Žmonės dreba dėl savo kailio, dėl savo vaikų ateities gerovės. Tačiau reikia nebijoti, elgtis drąsiai. Aš anuomet nebijojau, galvodavau: kas bus – tas bus, ir kovojau. Ir dabar mūsų ginklas – drąsus žodis.“

Už savo veiklą A. Terleckas apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi, Estijos Marijos žemės kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Pagaliau V. Landsbergis mus pripažino!

Justinas Argustas

Ketvirtis amžiaus prabėgo nuo garsiojo mitingo, kai prie A.Mickevičiaus paminklo būrys drąsuolių susiorganizavo ir pasmerkė Molotovo-Ribbentropo susitarimus. Apie tai – pokalbis su Lietuvos laisvės lygos lyderiu 84-erių Antanu Terlecku.

Nepalaužiamas: A.Terleckas sako prieš 25 metus negalvojęs, kad reikia bijoti. (Tomo Raginos nuotr.)

– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo vertinimas per kelis nepriklausomybės dešimtmečius? Regis, mitingui dabar teikiama vis daugiau reikšmės? Ir minėjimai solidesni.

– Taip, pasikeitė. Tiesiog lig tol buvo beveik tik tylėta. Visų pirma – Lietuvos laisvės lygos įvertinimas. Po truputį viskas keičiasi. Gal todėl, kad laikas mirt jau man? Tai dabar suskubo minėjimus organizuoti.

O gal dėl to, kad valdžioje kiti žmonės? Šiaip visada minėdavo tik Sąjūdžio sukaktis, nors jis susikūrė dešimtmečiu vėliau nei Lietuvos laisvės lyga. Tai negarbinga.

Tačiau viskas pasikeitė. Šios savaitės minėjimai tikrai buvo garbingi. Tik štai aš, kalbėdamas, kaip matėte, jau nelabai įskaičiau savo rašto...

– Tačiau šią savaitę Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis savo kalboje kaip tik pabrėžė, kad mitingas, apie kurį kalbame, davė pagrindą Sąjūdžiui?

– Taip jį kalbant girdžiu pirmą kartą. Ačiū jam, kad jis jau prabudo ir taip pakalbėjo.

Sakyčiau, pirmą kartą taip. O buvo laikas, kai man neleisdavo į jų (Sąjūdžio – red. past.) mitingą ateiti. Ir būdavo nurodymas iš vadovybės manęs neįleisti. Gerai, kad V.Landsbergis dabar atsiminė. Kodėl Laisvės lyga visąlaik buvo minėjimų paraštėse? Tai, matyt, nuo šalies vadovybės priklauso.

– Istorikai aiškina kiek kitaip: į mitingus Sąjūdis jūsų neleisdavo, nes buvote pernelyg radikalūs. Ir tai, kad kovojant Laisvės lygos stiliumi nepriklausomybė nebūtų buvusi iškovota. Reikėjo diplomatijos, nuosaikumo – o sąjūdiečiai taip ir veikė.

– Ne tai. Čia pavydas. Mes drąsiai kalbėjome. Sakydavome viską, kaip yra, o jie (Sąjūdžio žmonės – red. past.) bijodavo. Ir viskas. Tiesiog bijodavo pasakyti.

1989 m. jie ten Kaune minėjo Vasario 16-ąją, priėmė rezoliuciją, bet joje – nė žodžio apie nepriklausomybę...

Mes, Lietuvos laisvės lyga, jokių vizijų nekūrėme. Mums svarbiausia buvo nepriklausomybė. O paskui kaip bus – žiūrėsim. Niekas Lietuvoje, išskyrus komunistus, apie ateitį per daug negalvojo. Taip pat Sąjūdžio veikėjai.

Mes niekada nesakėme, kad Lietuvos laisvės lyga iškovojo nepriklausomybę. O Sąjūdis visada pabrėždavo, kad jie pirmieji, jie laisvę iškovojo. Mes tvirtinome, kad didžiausią vaidmenį suvaidino partizaninis judėjimas. Tai fenomenas, kurio nebuvo Latvijoje ir Estijoje – jie tuo pasigirti negali, tad šiandien dėl to ten tiek rusakalbių. Matyt, Sąjūdis taip elgėsi iš pavydo.

– Grįžkime prie garsiojo mitingo. Kaip jūs tada, 1987-aisiais, vertinote jo reikšmę? Juk pirmąsyk buvo imtasi viešo veiksmo – manifesto.

– Kad negalvojome, jog reikia bijoti. Aš jau aštuonerius metus buvau atsėdėjęs už tą paktą. Tad sau pasakiau: negi dabar jau čia kas bus? 1987 m. gegužę mane buvo išsikvietę trys KGB pulkininkai. Ir jau tada mačiau, kad jie jau nebe tie, kokie buvo anksčiau. Jie ten ir juokavo, ir grasino, bet veikimas jau buvo kitoks.

1979 m., kai mane pasodino, KGB veikėjai buvo šiurkštūs, o vėliau pamačiau, kad viskas pasikeitė. Vieno KGB tardytojo žmona net buvo mano bendradarbė. Kai mane tardydavo, ji jam paskambindavo ir klausdavo: "Ką, Antaną tardai?" ir perduodavo man linkėjimus. Aš irgi padėkodavau. Tad viskas buvo pasikeitę.

– Akivaizdu, kad kagėbistai, priešingai nei komunistų partija, juto laiko pulsą?

– Juto. Tikrai juto. Viename KGB skyriuje buvo penki tardytojai. Mane tardydavo tik vienas jų. Ir kartais ateidavo jo viršininkas. O kai nieko nebuvo, tardytojas pasiliko vienas ir man pasakė: "Nacionalistai labai norėdavo įkąst tarybų valdžiai, bet jiems taip ir nepavykdavo, o va kai jūs, Lietuvos laisvės lyga, liečiat klausimus, tai tiesiai į dešimtuką."

Jie patys pripažino, kad tas mitingas suvaidino labai didelį vaidmenį.

– Jūs atsakėte pats sau į klausimą, kodėl to mitingo čekistai neišvaikė?

– Turbūt toks buvo Maskvos nurodymas. Nežinau. Na, jie žinojo, kad aš jau pavargau. Žinojo, kad mitinge nesiruošiu kalbėti. Patys aktyviausi – aš ir Vytautas Bogušis – jame nekalbėjome. Gal manė, kad kas nors kiti kalbės; o gal svarstė, kad tokių neatsiras. Bet atsitiko taip, kad kalbėjo ir geriausią kalbą pasakė Vilniaus dramos teatro dailininkas Jančiauskas. Vėliau jį čekistai gąsdino, primušė, paliko miške be sąmonės ir jis po trejų metų mirė. Taip smarkai jį sumušė.

– Kaip įvertinote mitingą jam pasibaigus? Laikėte pavykusiu?

– Taip, laikėme pavykusiu. Mitingo išvakarėse atėjo čekistas Česnavičius ir KGB generolų vardu įspėjo, kad jame nedalyvaučiau. Aš pasakiau: "Ką jūs čia išgyvenate dėl to mitingo? Ne tiek daug jau žmonių susirinks, o po metų jūs patys pamatysite, kad tokius mitingus reikia leisti." Nuspėjau kažkaip.

Ir po metų Vingio parke šimtatūkstantinius mitingus rengti pradėjo Sąjūdis.

Mes drąsiai kalbėjome. Sakydavome viską, kaip yra, o sąjūdiečiai bijodavo.

– Jūs ne kartą esate sakęs, kad jokios neapykantos čekistams nejaučiate. Kodėl?

– Man jų net kartais būdavo gaila – jie didesni kankiniai negu mes. Sakiau, kad jie praloš. Sakydavau jiems į akis, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neapykantos jokios nejaučiu, jos neparsivežiau iš lagerių ir kalėjimų, kur praleidau vienuolika metų. Antai 1985 m. pas mane atvažiavo pulkininkas Česnavičius ir aš jam pasakiau, kad jei jus teis, aš nebūsiu kaltinimo liudytoju. Tiesiai į akis pasakiau. Paskui dar ne kartą mane lankė ir aš taip pat kalbėjau. Visąlaik sakydavau: Lietuva bus nepriklausoma.

Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, buvau sutikęs tą Česnavičių, bet jis, man regis, greitai numirė. Buvo toks laikas, kai pardavinėjau knygas, tai vienam knygą padovanojau, kitam čekistui pigiau pardaviau.

Neapykantos tikrai nėra. Jie vargšai. Ir sveikatos man jokios nesuėdė. Man kitąmet bus 85-eri – bet, matot, tie vyrai tiek neišgyveno. Mane jie mušdavo, bet taip lengvai. Čekistai žinojo, kaip mušti, kad atkrėstų plaučius, kepenis, bet manęs nemušė. Taip išėjo, kad kai 1957 m. pas juos patekau, taip jau nemušė – po Stalino mirties taip mušti jau buvo uždrausta.

– Įdomu, kaip jūs sužinojote apie slaptuosius Molotovo-Ribbentropo protokolus?

– Apie juos žinojau jau senų seniausiai. Apie Molotovo-Ribbentropo susitarimus buvo rašoma Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje. Be to, pranešdavo per užsienio radiją. Pažinojau vieną specialaus archyvo, kur ne visus įleisdavo, vedėją. Labai drąsi moteris buvo, Smetonos laikais sėdėjusi už komjaunimo veiklą kalėjime, tokia žydė Estera Bajoraitė, – ji man duodavo tą enciklopedijos tomą parsinešti namo. O visos kitos lietuvaitės, kurios ten dirbo, neduodavo.

Lietuviai beveik nieko apie slaptuosius protokolus nežinojo. Bent jau dauguma tikrai ne. Bet aš žinojau.

– Su kuo iš Lietuvos laisvės lygos bendražygių lig šiol palaikote ryšius?

– Galima sakyti, kad jau nieko nėra. Tik su kunigu Juliumi Sasnausku. Nueinu pas jį į bažnyčią. O šiaip visi išmirė, mažai su kuo palaikau santykius.

Reikėtų parašyti dar vieną knygelę, todėl nelabai turiu laiko bendrauti. Apie ką rašysiu? Apie praeitį.