Idėjos

Menininkams siūloma tapti kultūros trąšomis

Į Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus surengtą diskusiją „Ar senasis tabako fabrikas – nauja kultūrinė erdvė?“ „Memelio“ restorane susirinkę menininkai, žurnalistai, politikai, verslininkai taip ir neišgirdo konstruktyvių pasiūlymų ar bent jau dvi valandas trukusio pokalbio išvadų. Tačiau jau seniai netylančios kalbos – ar senąjį tabako fabriką atiduoti kultūrai, ar pelningai parduoti – pirmą kartą susikoncentravo vienoje erdvėje.

Sėkmingai praėjusi akcija „Rudens sezonas tabako fabrike“ ir po jo kilęs tiek vietinių, tiek kitų miestų menininkų susidomėjimas tarsi suteikė viltį, jog net itin brangūs plotai senamiestyje gali būti skirti ne prekybai, o kultūrai puoselėti. Visą rugsėjo mėnesį vykusio „Rudens sezono tabako fabrike“ iniciatoriai – Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyrius bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos, Lietuvos šokio informacijos centrai, Menų spaustuvė.

Akcija, kiekvieną savaitgalį masinusi gausybę klaipėdiečių ir miesto svečių, Kultūros skyriaus vedėjos Nijolės Laužikienės teigimu, buvo surengta norint pasitikrinti, ar išties tokia netradicinė meninė erdvė uostamiesčiui reikalinga.

Diskusijoje N.Laužikienė skaitė pranešimą, kuriame visapusiškai gvildeno tabako fabriko virsmo kultūros fabriku idėjos niuansus. Oskaro Koršunovo teatro vadybininkė Ada Paukštytė apžvelgė „Rudens sezono tabako fabrike“ rezultatus, pastebėjusi, jog šį renginį plačiai aptarė ne tik vietinė, bet ir šalies spauda. Lietuvos šokio informacijos centro direktorius Audronis Imbrasas susirinkusiesiems pasakojo apie „Menų spaustuvę“ ir kitas buvusias industrines erdves. Jau šiek tiek pranešimų išvargintiems ir diskutuoti besiveržiantiems klausytojams buvo pristatytos architektės Ramunės Staškevičiūtės senojo tabako fabriko urbanistinės-architektūrinės vizijos.

Daugelis pasigriebė ir įvairiai išvartė architekto Sauliaus Manomaičio sparnuotą teiginį, jog menininkai tampa savotiškomis kultūrinėmis trąšomis, kurios atgaivina apleistas vietas. Šios vėliau pelningai parduodamos verslininkams, o menininkai išgujami lauk – kad patręštų kitas vietas. Panašus likimas, daugelio teigimu, nutiko su pirmuoju „kultūros fabriku“ – senąja „Prieplauka“, kuri prieš dešimtmetį buvo itin populiari tarp jaunosios menininkų ir jiems prijaučiančių kartos. Taip pat buvo ir „Gliukų“ teatras, puikiai panaudojęs Ligoninės gatvėje esantį apleistą ir iki šiolei merdintį pastatą. Anot S.Manomaičio, geriausia meninė erdvė būtų Klaipėdos po atominio karo griuvėsiai. „Gliukų“ teatro steigėjas, aktorius ir režisierius Benas Šarka tikino, jog tabako fabrikui nereikia jokių architektūrinių vizijų su stiklo kupolais. Jis įdomus tik toks, koks yra dabar. Svarbiausia – įsileisti menininkus ten.

Visi kalbėjusieji pripažino: tabako fabriko atgaivinimas prikeltų ir visą senamiestį, kuris, kartu su Jono kalneliu, iki šiolei tinkamai neišnaudojamas nei turistine, nei rekreacine prasme. Tačiau tai – labai brangi senamiesčio žemė. O ji, anot ironiškai kalbėjusio Rolando Bražinsko, idealiausia vieta kokiam nors prekybos centrui. „Pati tikriausia „Tautkrūša“,- tyliai replikavo Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas, neseniai spektaklyje apie visuotinę prekybomaniją suvaidinęs pagrindinį vaidmenį. „Kas trukdo sujungti kultūrą ir verslą?“- pabaigoje bandė diskusiją reziumuoti Saulius Jokužys, siūlęs visiems kelti rankas už kultūrą tabako fabrike.

Tačiau kaip tai padaryti, kol kas niekas nežino. O kaip pagrindinė kliūtis buvo įvardinta nelabai pažįstama, tačiau daugelio su baiminga pagarba minėta ponia - „politinė valia“.