Įkyrus beldimas į šaligatvius dengiantį ledą ir brūženimas skarda apkaltu mediniu kastuvu per šaligatvių trinkeles. Tokie garsai buvo neatsiejami nuo rytinio Lietuvos didmiesčio šurmulio žiemos dienomis. Aštuntą traukdami į mokyklą nuvalytais šaligatviais vaikai spėdavo ne tik sniego gniūžtę sulipdyti, bet ir pasimatuoti, kuris aukštesnis: jis ar gatvės pakraštyje sustumta iškritusio per naktį sniego krūva.

Neprireikė nė 30 metų, kad Lietuvos gyventojai atprastų nuo tokių vaizdų, kaip šiemet, ir pamirštų geografijos vadovėlių tiesas apie vidutinio klimato juostą, kurioje žiemą gali snigti – ir net labai daug.

Dribtelėjus rekordiškai daug sniego, Kaunas pasijuto ištiktas stichinės nelaimės. Miesto valdininkai, pakilę nuo mišrainėmis nukrauto naujamečio stalo, įkūrė štabą krizei įveikti, meras tarsi šiaudo griebėsi miestelėnų rankos, bruko į ją kastuvą sniegui valyti ir buvo pasirengęs šiuo ginklu pakeisti net automatus mūsų kareivukų rankose.

Matyti kieme besidarbuojančius kaimynus ir pačiam prisijungti prie jų – tikrai ne pats blogiausias įvykis: gerai, kad bent pūga priverčia nusimesti susvetimėjimo kaukes ir pasijusti darančiu kažką ne vien sau, bet ir viso miesto labui.

Blogiausia yra tai, kad pirmoji 2009-ųjų "stichinė nelaimė" ir vėl atskleidė: Kauno ūkvedžiai – komunalininkai, atitinkamų savivaldybės skyrių bei tarnybų vadovai – niekaip neužsiaugina raumenų, kad galėtų apsaugoti miestą nuo kelių dienų paralyžiaus.

Galime ieškoti sistemos ydų, dėl kurių, užuot galvojant, kuo pakeisti asfaltą ėdančią druską ir susiaurėjusiose gatvėse nebeišsitenkančias, nuolat brangstantį kurą ryjančias mašinas, metai iš metų daroma tik viena – taupomos einamosios biudžeto išlaidos.

Galime kaltinti vairuotojus, kurie gatvėse ir daugiabučių kiemuose taip atsainiai pastato savo automobilius, jog nebelieka vietos valymo mašinoms. Galime net muštis į krūtinę: iš tikrųjų esame lepūs, dažnas nebeįsivaizduojame kelionės po miestą be automobilio – pasinaudoti visuomeniniu transportu ar nupėdinti stotelę kitą pėsčiomis atrodo baisiau nei gadinti automobilio variklį kapstantis per užsnigtas gatves. Šie argumentai pagrįsti, tačiau ar jie – tinkamas pasiteisinimas XXI a. miesto ūkvedžiams?

Ką pasakyti kauniečiui Vytautui, kuris anądien, mosuodamas kastuvu, svarstė, kur dingo pinigai, kuriuos miestas turėjo skirti pernykščiam neiškritusiam sniegui gramdyti, kodėl, pavyzdžiui, Partizanų gatvė, kurioje jis gyvena, valymo mašinos sulaukė tik penktą dieną prisnigus? Ji – nepagrindinė, ja nevažiuoja visuomeninis transportas, sako savivaldybės administracijos direktorius Vygandas Gudėnas. Menka paguoda miestiečiui, kuris lig šiol galvojo, kad gatvės skirtos kauniečiams, o ne troleibusams.