Agurkus galima dėti ne tik į salotas, šaltibarščius, ant sumuštinio ar ant veido, bet jais „puošti“ ir miestą. Tai - ne prastas humoras, o Kėdainių miesto tikrovė, apie kurią jau sužinojo visa Lietuva.

„Agurkai neatsiejami nuo miesto istorijos“

Neseniai Kėdainių miesto seniūnas rajono savivaldybės administracijos vadovams pristatė miesto apželdinimo planą. Jo pagrindiniu akcentu turėtų tapti kalvių nukaldinti metaliniai agurkai, kuriuose bus sodinamos gėlės.

„Idėja buvo merės. Pamąsčiusi, kad miestui reikia kažkokios naujovės, nusprendė pasirinkti agurko simbolį. Apie tai buvo pradėta kalbėti dar rudenį, o pavasarį projektas turėtų būti galutinai įgyvendintas“, - teigė seniūnas Alvydas Kleiva.

Anot jo, viskas miesto labui bus padaryta rėmėjų lėšomis, tačiau pačių rėmėjų, kaip ir ,,agurkų“ - vazonų gamintojų, jis nepanoro įvardinti. Tiesa, paminėjo, kad vienas jų yra iš Kėdainių, kitas - iš kito miesto.

Kėdainių miesto seniūnas tapo pagrindiniu šios idėjos plėtotoju. „Šią idėją priėmiau labai geranoriškai, juk agurkai išties neatsiejami nuo mūsų miesto ir jo istorijos. Aš pats 25 metus dirbau agronomu, tad, kaip ir daugelis kėdainiečių, buvau su jais vienaip ar kitaip susijęs“.

Išsirikiuos palei gatvę

Paklaustas, ar numano, kokia galėtų būti visuomenės reakcija į tokią miesto ,,puošmeną“, seniūnas atsakė, kad gali būti visko. „Kiekviena idėja turi ir pliusų, ir minusų. Gali būti visko - ir patyčių, ir palankių nuomonių. Kiekvienas žiūri skirtingu kampu“, - sakė seniūnas.

,,Agurkai“ miestui puošti gaminami iš metalo. „Tai sudėtingas meninis kalvių darbas, kiekvienas ,,agurkas“ bus gaminamas individualiai. Jie bus skirtingo dydžio ir formos, vieni - dviejų, kiti - trijų metrų ilgio. Tiesa, trys jau pagaminti ir atvežti į seniūniją. Tokių vazonų numatyta pagaminti septynis.

Jau numatyta ir vieta, kurią papuoš šie ,,agurkai“. Jie bus statomi tam tikru atstumu palei J.Basanavičiaus gatvę ir bus įtvirtinti nepajudinamai. Vieną iš ,,agurkų“ planuojame pastatyti vertikaliai prie pat mūsų miesto riboženklio. Jis taps savotišku kviesliu. Šį agurką galbūt papuošime ūsais iš gėlių“, - idėjomis dalijosi seniūnas, pridūręs, kad antras toks agurkas turėtų atsidurti ir kitame miesto gale, pasveikinti atvažiuojančius nuo Panevėžio pusės.

Anot A. Kleivos, vienas toks agurkas turėtų kainuoti maždaug 2,5 tūkst. litų.

Bus atnaujinta „saulė“

Apželdinimo plane šiemet numatyta atnaujinti ir gėlių ,,saulę“ Nevėžio šlaite. „Pernai šios ,,saulės“ negalėjome užsodinti, nes ten vyko renovacijos darbai. Šiemet ši idėja bus atgaivinama. Gerų atsiliepimų apie ją galima buvo surasti net kitų miestų spaudoje.

Šiemet apželdinimo darbams yra skirta apie 70 tūkst. litų. Jei su šiais pinigais ,,išsisuksime“, planuojame apželdinti ir Ramybės skvero kalnelį. Ten norėtume laikrodžio iš gėlių, tiesa, su veikiančiu mechanizmu, kurio rodyklė pasisuktų bent kas valandą“, - apie planus pasakojo seniūnas.

„Tinkami kaip architektūriniai statiniai“

Kėdainių rajono savivaldybės Architekto tarnybos vadovas Vytautas Kundrotas mano, jog ,,agurkų“ - vazonų idėja yra visai nebloga: ,,Ne paslaptis, kad agurkai išpopuliarino mūsų miestą visoje Lietuvoje. Vertinant vadybiniu požiūriu, projektas taip pat visai neblogas. Manau, šie ,,agurkai“, kaip architektūriniai statiniai, yra tinkami. Pasaulyje tokie puošybos elementai pasiteisina. Žinoma, yra ir daugiau simbolių, tinkamų Kėdainių įvaizdžiui kurti.“

Visuomenės ir specialistų nuomonės skiriasi

"Rinkos aikštės žurnalistai pasidomėjo, kaip metalinių agurkų idėją vertina visuomenė ir specialistai.

Nerijus Verseckas, kėdainietis, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto menotyros specialybės studentas:

Pasitikti miesto lankytojus ,,agurkų“ kolonada - vargu ar išmintingas valdžios, galvojančios apie miesto įvaizdį ir respektabilumą, žingsnis. Juo tik papurentume dirvą įgrisusiam ir nuvalkiotam Kėdainių, kaip ,,agurkų sostinės“, įvaizdžiui.
Toks žingsnis tikrai nėra sveikintinas, jei mąstome apie miesto ateities viziją tapti kažkuo daugiau nei pramoniniu miesteliu, norą būti patraukliu investuotojams.
Jei ,,agurkai“ įsiverš ir į centrinę miesto dalį, kurioje pastatyti bet kokio tipažo monumentai simboliškai įgauna itin didžiulę galią, jie bylos apie miesto agrariškumą, o ne apie kultūrą, humanitariškumą.

Miesto istorija dosni miesto simbolių idėjoms kurti. Juk ir turtingų bajorų turėjome, ir Magdeburgo teises ne paskutiniai gavome...

Trumpai tariant, miesto istorikai ar Kėdainių krašto muziejaus darbuotojai turbūt pateiktų galybę pasiūlymų, kaip respektabiliai išreikšti miesto istoriją, tačiau iš pasirinktos idėjos galima spėti, kad vargu, ar į juos kas kreipėsi ir ar kreipsis.

Pati mintis tikrai nėra bloga. Kėdainiai - puikus skulptūrinio meno ,,kontekstas“. Knypavos, Senosios, Didžiosios rinkų aikštės... Tokių vietų, kurios kuria estetinę miesto vertę ir reprezentuoja miesto vertybes, turėtų būti ir daugiau. Tačiau vargu ar cinkuoti agurkai yra tai, kuo kiekvienas kėdainietis galėtų didžiuotis.

Vidas Bečelis, fotomeninkas, fotografijų albumo „Kėdainiai“ autorius:

„Esu vienareikšmiškai prieš. Visų pirmiausia todėl, kad mieste vyrauja saikingos architektūrinės formos. Esu už novatoriškas formas, bet tik ne už tokias banalias.

,,Agurkų“, kurių nuotraukas man jau teko išvysti spaudoje, forma labiau tiktų kaimiškoms vietovėms, bet ne miestui. Apskritai, agurkas, kaip simbolis galėtų puikuotis kokiame plakate ar kur kitur, tačiau architektūriškai jis yra nepriimtinas. Juolab, kad kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog Kėdainiai - vienas iš miestietiškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Jau seniai žaviuosi mūsų senamiesčiu ir manau, kad Kėdainių įvaizdis turėtų būti kuriamas, orientuojantis į jį.

Projektas jau patvirtintas architekto tarnybos, tačiau manau, kad ji į šį reikalą turėtų žvelgti profesionaliau. Gal ir nieko nuostabaus - juk gerai neapsvarsčiusi ji patvirtina jau nebe pirmą panašų projektą. ,,Agurkai“ būtų dar vienas elementas, kuris išsiskirtų iš miesto visumos, kaip ir mėlynoji prekybos centro „Rimi“ siena priešais didelę architektūrinę vertę turintį Šviesiosios gimnazijos pastatą. Architektūriniu požiūriu tai yra visiškai netinkamas sprendimas.

Mano nuomone, reikėtų įsteigti visuomeninę komisiją miesto viešųjų erdvių pakeitimo reikalams spręsti, kurią sudarytų specialistai - architektas, dizaineris, istorikas ir arheologas“.

Lina Lof, kraštietė, gidė, Vilniaus dailės akademijos absolventė:

Manyčiau, kad agurkų-vazonų ir agurko-kvieslio idėja Kėdainiuose negalėtų būti tinkama dėl kelių priežaščių. Pamėginsiu įvertinti keliais skirtingais aspektais.
Kėdainių miestas brandus savo kultūra ir istorija. Ar verta kurti naujus simbolius, jeigu juos turime net nuo 16-ojo amžiaus?

Juridinę miesto pradžią ir miestietiškos savimonės susiformavimą liudija savivaldos, kitaip tariant - Magdeburgo teisių, suteikimas. Norint gauti šias teises, buvo privalu turėti miesto simbolius, iš kurių ryškiausias - herbas. Ar daug Lietuvos miestų galėtų tuo didžiuotis?

Taip, tiesa, Kėdainių krašto istorijoje agurkai užima tam tikrą vietą, bet, tarkim, Trakai irgi yra jais garsėję. Dar Trakai plačiai žinomi karaimų nacionaliniu patiekalu - kibinais, bet kažin ar labai kam būtų ,,skanu“, jeigu prie šio miesto riboženklio būtų pastatyta kibiną vaizduojanti skulptūra arba gatvėse būtų išrikiuoti vazonai-kibinai.

Pristatydami save ir savo kraštą turėtume būti labai apdairūs. Simbolis privalo būti aiškus, vertas pagarbos, pasididžiavimo, apimti praeitį, dabartį ir ateitį. Jis turėtų vienyti visus kėdainiečius ir tuo pačiu išskirti juos iš kitų miestų gyventojų. Apie agurką to nepasakytum. Tik nedidelė dalis kėdainiečių su jais susiję. O kaip kiti? Ar kiekvienas patvirtins: ,,Taip, tai mano tapatybė, aš tai gerbiu ir tuo didžiuojuosi“?

Net ir tie, kurie dėl ekonominio intereso ar norėdami realizuoti įgimtą verslumą yra papildomai vertęsi ar tebesiverčia šiltnamių ūkiu, negalėtų pasakyti, kad tai - viso jų gyvenimo ašis, kelianti didelį dvasinį pasitenkinimą. Agurkas - daržovė, atnešanti papildomų pajamų, ir tiek.

Pagaliau įsiklausykime: ,,miesto kvieslys“. Ar gali miestui ir miestietiškai kultūrai atstovauti žemės ūkio produktas?

Pabandykim įvertinti ir meniniu požiūriu. Simbolis turi būti vaizduojamas lakoniškai, išgrynintas iki ženklo, turi kelti labai aiškią vieningą asociaciją. Šiuo atveju vienam gali kilti torpedos ar bombos, kitam - baidarės ar kaliošo, o trečiam gal dar grubesnės ir vulgaresnės asociacijos.

Pasitaiko, kad net labai stiprūs simboliai išniekinami. Nenoriu būti liūdnu pranašu, tačiau geriausiu atveju pašaipos neišvengsime. Iš realistiškai ir primityviai pavaizduoto metalinio agurko augančios natūralios gėlės net ir ūkininkui neatrodytų patraukliai. Kita vertus, nėra ir vieningo meninio stiliaus.

Manau, kad profesionalo darbas, kuriame būtų pavaizduotas agurkas, Kėdainių krašte visai tiktų. Jis galėtų atlikti ir estetinį, ir funkcinį vaidmenį. Tarkim, būti nuoroda į komercinę vietą, susijusią su agurkų verslu.

Vaidas Banys, Kėdainių istorikas

Jaučiuosi agurkui atidavęs šiokią tokią duoklę - esu tyrinėjęs jo istoriją Kėdainiuose, rašęs apie ją ir galiu patvirtinti, kad nuo 19-ojo amžiaus antros pusės agurkas iš tiesų galėtų būti simbolis, bet ne miesto, o daržininkų kultūros mieste.

Buvo laikas, kai agurkai buvo auginami įvairiose miesto ir priemiesčio vietose, didelės jų plantacijos augintos valsčiuose, o tarpukario Lietuvos laikais apsukresni miestiečiai šios daržovės auginimą pavertė pelningu verslu.

Tą epochą Kėdainiuose iš tiesų galėjo simbolizuoti agurkai, bet anksčiau miestas garsėjo sodininkyste, žirgininkyste, žvelgdami dar giliau į istoriją rastume kitus simbolius, nes kiekviena epocha turėjo savuosius.

Nesu griežtai nusiteikęs prieš paminklus, nors šiais laikais jų statymas prieštaringai vertinamas, sukelia diskusijų. Šiuo metu Kėdainiuose planuojama statyti monumentą kovose už laisvę kritusiems kėdainiečiams, bet savo vietą galėtų rasti ir linksmesnio pobūdžio monumentali plastika.

Paminklai pasakų herojams, naminiams gyvūnams ir t. t. statomi visame pasaulyje, jie dažnai tampa turistų gausiai lankomais objektais. Toks žymuo, sukurtas su sąmoju, ironija, galėtų būti ir pas mus, tačiau šiuo atveju nueita ne meninės išraiškos, bet kiekybės keliu, bandant kėdainiečius ir miesto svečius priblokšti pasirinkto simbolio gausa ir dydžiu.

Algirdas Juknevičius, archeologas, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas:

,,Savo poziciją dėl Kėdainių ,,puošybos“ esu išsakęs dar 2007-aisiais ir ji nepasikeitė: miestą turėtume puošti santūriai, neperkraudami jo, kad žmogus pirma pajustų aplinką, o tada joje surastų tinkamai pasodintą augalą.

Galiu pakartoti ir nuomonę apie gėlyną-saulę, kurią ketinama atkurti Nevėžio krante. Vaizdingas upės pakrantes pakaktų išvalyti nuo šabakštynų, apsodinti natūraliais ar dekoratyviniais krūmais. Juk geriausias žmogaus kultūros požymis - mažiausias kišimasis į gamtą.

Neseniai buvau Berlyne ir žavėjausi vokiečių apželdintojų skoniu ir išradingumu. Miesto erdvėse jie sodina ir formuoja dekoratyvinius krūmus ir net medžius, kurie dera aplinkoje, ne tik negožia architektūros, bet ir ją papildo. Viskas paprasta, aišku, miela, skoninga ir net kur kas pigiau, nei kasmet sodinti gėlynus.

Kalbant apie agurkus-vazonus, man apmaudu, kad renesanso laikais susiformavusiame Kėdainių mieste, kurio dvasią galima atrasti gatvėse, aikščių erdvėse ir pastatuose, daromi tokie, švelniai tariant, keisti eksperimentai.
Jei tokie ,,akcentai” atsiras miesto prieigose, bus sunku suprasti, kokios šio miesto gyventojų vertybės. Juk simboliai parodo prioritetą. ,,Agurkai“ akivaizdžiai akcentuos ne seną Radvilų miestą, o ,,agurkų sostinę“. Jei vienur stendai ir toliau tebekvies į senamiestį, o kitur bus ženklinama agurkų sostinė, bus akivaizdu, kad vertybėse visiškai susipainiota.

Tai, kad prireikė šia tema diskutuoti, manau, nulemta spartaus miesto plėtimosi, vykusio keletą praėjusio amžiaus dešimtmečių. Miesto gyventojų skaičius augo geresnio gyvenimo ieškančių kaimo žmonių sąskaita, o šie žmonės į miestą įsiliejo su savo atsinešta agrarine kultūra.

Nesistebiu, kad kyla tokių idėjų. Kėdainiuose jau senokai formuojamas prastas skonis, plinta ,,elito“ mada paženklinti savo buvimą. Tai - vis dažniau į mūsų kasdienybę plūstančios beskonybės požymis ir savęs sureikšminimo pavyzdys. Jo randame ne tik bulvarinėje žiniasklaidoje ar lėkšto turinio televizijų laidose, bet ir miestų erdvėse.

Beje, netikiu, kad agurkų-vazonų ir agurko-kvieslio idėja - pačios rajono merės, buvusios mokytojos. Greičiausiai šią mintį jai pakišo koks nors paviršutiniškai mąstantis patarėjas.

Jonas Jucevičius, kėdainietis, dailėtyrininkas, Krašto kultūros premijos laureatas:

Prieškario metais Kėdainiuose žydai tikrai augino daug agurkų. Jie buvo auginami ir sovietmečiu. Šių daržovių verslas klesti ir dabar.

Tačiau čia augo ir auga ne tik agurkai. Mūsų miestas turi labai garbingą praeitį. Kėdainiuose dirbo ir gyveno daug iškilių asmenybių. Be to, galime didžiuotis sena, net viduramžių laikus menančia architektūra.

Šalyje garsėjame ir tuo, kad čia įsikūrę du mokslinio tyrimo institutai, kurie garsina ne tik kraštą, bet ir Lietuvą, veikia aukštoji mokykla.

Taigi miestas jau turi savo veidą, kuriame atsispindi garbinga krašto istorija. Gerai, kad atsirado, nors ir nelabai vykęs, paminklas Jonušui Radvilai.
Tiesa, pernai J. Basanavičiaus gatvėje žydėjo daug gėlių. Kėdainiečiai buvo dėkingi tiems, kurie puošė miestą ir sugalvojo gražiąsias gėlių piramides.

Manau, kad įvairių formų stovų gėlėms galėtų būti ir daugiau. Gėlių loveliai-,,agurkai“, gal ir galėtų kur nors stovėti, tačiau ar nenutiks taip, kad augalai gulės ant žemės, o metaliniai loveliai atsidurs metalo supirkimo punktuose?

Gintaras Kazlauskas, kraštietis, metalo dirbinių restauratorius ekspertas.
Kėdainių kraštas nuo XIX amžiaus iš kitų šalies regionų išsiskyrė vyšniomis ir agurkais. Šios uogos ir daržovės Kėdainiuose labai gerai derėjo, o atsiradus geležinkeliui, jas buvo labai patogu transportuoti. Vyšnios vėliau buvo pamirštos.

Grįžtant į šių dienų aktualijas galiu teigti, kad ,,agurkai“-gėlių loveliai yra tipiška provincijos liga. Kičas, iš kurio galbūt kažkam pavyks pasipelnyti.

Beje, mano žiniomis, agurkai puikiai dera ir Vilniaus bei kituose šalies rajonuose. Tai gal vis dėl to Kėdainiuose reikėtų statyti ,,runkelius“-gėlių lovelius?

Laikas - puikiausias vertintojas, kuris ,,nušluoja“ visa tai, kas neturi vertės. Pamenu, kažkada Kėdainiai garsėjo kaip chemikų miestas. Tuomet statė kolbas su varpomis ir kitokias nesąmones. Kur jos dabar? Ar kas nors jas dar prisimena? Taip bus ir su kiču - ,,agurkais“, kurie skirti žemos kultūros žmonėms.

Tiesa, kodėl pagrindinius įvažiavimus į miestą negalėtume papuošti tikrosiomis vertybėmis, tokiomis kaip miesto herbas? Apie tai, manau, derėtų rimtai pasvarstyti.

Alfridas Pajuodis, skulptorius, Krekenavos regioniniame parke esančio Mėnulio akmens skulptūrų parko įkūrėjas, Berlyno dailininkų sąjungos narys:

Manau, kad visoje šalyje susiduriame su viešųjų erdvių estetikos problema.

Miesto viešos erdvės priklauso visuomenei, o jų estetika - miesto kultūros politikos dalis. Todėl būtina labai aiškiai atskirti, kuri teritorija kam priklauso.
Jei teritorija yra visuomeninė, tai visuomenė ir turi aptarti tai, kas vienoje ar kitoje erdvėje turėtų atsirasti, kaip toji naujovė atrodys, kaip ji įtakos visuomenę, ar neprieštaraus etikos ir moralės normoms bei gamtosaugos reikalavimams, kokią turės meninę vertę.

Jei visuomenė sveika ir pilietiška, ji rūpinasi savo visapusišku saugumu, aplinka, kurioje ji gyvena, ir įvaizdžiu.

Laikai, kai ant kiekvieno kampo statė Rūpintojėlius ir Marijas, matyt, praėjo.

Tačiau atrodo, kad liaudies meistrai su ne mažesniu entuziazmu ėmėsi „modernesnių“ saviraiškos formų. Vis dėlto už idėjos įgyvendinimą viešoje erdvėje atsako miesto vadovai.

Manau, šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar ,,agurkai“ yra tik tam tikra reklama, ar jie priskiriami menui. Sprendžiant pagal užmojo mastą, pretenzijas į istoriškumą ir ilgalaikes medžiagas, galima daryti išvadą, kad yra pretenduojama į meną.

Skulptūrinė kompozicija su flora - tam tikra ,,poparto“ atmaina su praktinio pritaikymo elementais. Akivaizdu, kad idėjos autorius perša kičo kultūrą, todėl nereikėtų labai nustebti, jei ,,agurkuose“ tariamai išreikšta miesto specifika ir galbūt seksistinės užuominos sulauks daug gerbėjų.

Kičas įvairiomis formomis Lietuvoje plačiai propaguojamas privačių struktūrų ir televizijų, todėl atrodo lyg ir įteisintas viešai, tačiau taip nėra. Juo dažnai naudojasi verslas, siekdamas pelno ir nekreipdamas dėmesio į pasekmes. Kas žino, galbūt ir šis atvejis yra toks?.

Sakoma, kad daktarų klaidos atsiduria po žeme, o menininkų ilgai gadina gyvenimą.

Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, kaunietė, profesorė, menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Nacionalinės premijos laureatė:

Respublikinėje spaudoje perskaičiusi publikaciją apie Kėdainių ,,puošmenas“ metalinius agurkus, tekstą su nuotraukomis parodžiau dviem savo kolegėms. Nuomonės sutapo.

Pirma, labai liūdna, kad miestas savo tapatumo įtvirtinimui pasirenka tokį dviprasmišką ir menkinantį simbolį.

Antra, viešos diskusijos, kurioje visuomenė būtų galėjusi išsakyti savo nuomonę, ką ji norėtų matyti kaip miesto tapatumo ženklą, tikriausiai nė nebuvo.

Ir trečia, asociacijų, kurias sukelia minėti ,,simboliai“, paletę galima praplėsti: gal skardiniai agurkai primena karstelius (jei taip, tai kam?), o gal tai sąsaja su Radvilu sarkofagais...?

Viešoje erdvėje neturėtų atsirasti objektai, kurie patinka tik keliems asmenims. Tokius galima statytis savo kieme.