– Nemaža teigiančiųjų, kad Mindaugas buvo šiurkštus valdovas, klastingas žudikas, sąmokslininkas, karūną gavęs mainais į Žemaitijos išdavimą kryžiuočiams. Ar pelnytai mūsų valstybės kūrėjui klijuojamos šios etiketės?

– Apie Mindaugą iš tiesų žinome ne tiek jau daug tikrų faktų, todėl, vertinant jo charakterį ir asmenines ypatybes, nesunku suklysti. Vis dėlto kalbos apie jo žiaurumą, manyčiau, yra perdėtos. Iš tiesų sunku būtų įvardyti tuos kunigaikščius, kuriuos jis nužudė, o Haličo-Volinės metraštyje minimas Mindaugo nužudytas Vismantas Bulaitis, iš kurio jis atėmė ir sau į žmonas paėmė Mortą, iš tiesų žuvo vidaus karo metu.

Tad čia susiduriame su tam tikru įvykių įvardijimo tendencingumu Mindaugui priešiškame metraštyje. Žinoma, Mindaugas elgėsi šiurkščiai, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje atimdamas žmoną iš savo svainio Daumanto. Už tai jis buvo to paties Daumanto nužudytas, bet iš šio epizodo matyti ir tai, kad konkurentų žudymas nebuvo mėgstamas Mindaugo veiklos metodas. Juk mirtinai įžeisto Daumanto jis nepašalino, leido jam laisvai judėti su savo kariauna, ir tai tapo jo, karaliaus, mirties priežastimi.

Na, o Žemaitijos užrašymas kryžiuočiams – vienas iš sunkiausiai pateisinamų Mindaugo veiksmų. Iš tiesų tai  atsitraukimas, ir net ne taktinis, nes Mindaugas nelabai tikėjosi kada nors užrašytas žemes atsiimti. Prisidėti prie žemaičių sukilimo jį privertė tik itin palankiai žemaičiams besiklostančios aplinkybės ir jo paties aplinkos opinija. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šį žingsnį – Žemaitijos užrašymą kryžiuočiams Mindaugas žengė vidaus karo sąlygomis, kai jo konkurentas Tautvilas ir jo rėmėjas žemaičių kunigaikštis Vykintas tiems patiems kryžiuočiams buvo pažadėjęs tiek pat, jei ne dar daugiau.

Kuriantis Europos valstybėms, krikšto klausimas paprastai visada iškildavo, nes šiaip ar taip tai buvo vyraujanti mūsų žemyno religija, kuri rėmėsi Romos civilizacijos paveldu.

– Kaip gyveno Mindaugas, ar buvo jis turtingas? Kas buvo jo žmona prieš Mortą? Kur iš tiesų buvo Mindaugo sostinė? Kas žinoma apie jo tėvą?

– Apie viduramžių Lietuvos valdovų asmeninį ir šeimos gyvenimą turime itin mažai žinių, o apie Mindaugo – išvis beveik nieko, nes net ir daugelis jo politinės veiklos faktų nėra gerai žinomi. Kai ką galima pasakyti remdamiesi bendromis žiniomis apie viduramžių epochą.

To meto valdovai valdydavo keliaudami. Nebuvo nuolatinės vietos, kur jie nuolat reziduotų, – buvo jų dvarų ar pilių tinklas. Galbūt kokia nors pilis buvo kiek svarbesnė ir ją galėtume pavadinti sostine, bet kol kas mūsų turimi šaltiniai jos nenurodo. O ir apskritai viduramžių valstybėse sostinė yra sunkiau užčiuopiamas ir apibrėžiamas dalykas, nei įprasta mums. Keliaudamas po šalį, Mindaugas turėdavo apsistoti įvairiose medinėse pilyse. Mūrinių pilių ir apskritai bet kokių mūrinių pastatų Mindaugo Lietuvoje dar nebuvo. Net tariamoji Mindaugo katedra Vilniuje yra iš esmės neįrodyta hipotezė, kurią šiuolaikiniai tyrimai greičiau paneigia, nei patvirtina.

Žinoma, bet koks valdovas savo epochos ir visuomenės kontekste buvo išskirtinai turtingas, bet tai nereiškia, kad šiuolaikinis žmogus norėtų gyventi tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Mindaugas. Manau, tos sąlygos šiandien pasirodytų per prastos ir vos galą su galu suduriančiam šiuolaikiniam žmogui.

Šeimą Mindaugas turėjo nemažą – yra žinių apie bent keturis jo sūnus ir dukterį, ir tai greičiausiai dar ne visa jos sudėtis. Egzistuoja hipotezė, kad prieš Mortą Mindaugas turėjo dar vieną žmoną, kuri buvo vyresniųjų jo vaikų motina, bet iš tiesų, mano manymu, ši hipotezė yra perteklinė. Mindaugo šeimą galima paaiškinti ir vadovaujantis prielaida, kad Morta buvo pirmoji jo žmona. Vesti ją jis galėjo apie 1235 m. Ar Mindaugas iš tiesų po Mortos mirties vedė jos seserį – Daumanto žmoną, neaišku. Metraštyje tepasakyta, kad jis ją sulaikė ir pasiliko pas save.

Apie Mindaugo tėvą žinome tik vieną sakinį, kurį užrašė Livonijos kronikos autorius. Anot jo, kilus ginčui dėl žemaičių, Mindaugo seserėnas Treniota priminė Mindaugui, kad jo tėvas buvo didelis karalius ir jo laikais negalima buvo rasti jam lygaus. Tai iš esmės reiškia, kad Mindaugas ne pats kūrė Lietuvos valstybę, kaip dažnai sakoma, o paveldėjo valdžią iš savo tėvo. Vėlyvieji šaltiniai nurodo ir Mindaugo tėvo vardus – Rimgaudas, Maukoldas. Vis dėlto pasitikėti šiomis viena kitą neigiančiomis versijomis negalima.

– Dauguma istorikų teigia, kad Mindaugas su Morta buvo karūnuoti specialiai tai progai sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje, o jūs teigiate – ant Palatavio piliakalnio, Latavos dvare, šalia Anykščių.

– Po Mindaugo karūnavimo surašytame akte yra nurodyta šio istorinio rašto gimimo vieta – "Letovijoje, mūsų dvare". Pavadinimas "Letovija" (Lettowia) tuo metu turėjo dvi prasmes. Šis lotynizuotas pavadinimas vokiečių raštuose atitiko Lietuvos pavadinimą, tačiau tuo pačiu vardu buvo vadinamas ir Latavos upelis, o šalia jo esantis piliakalnis XIV a. dokumentuose – Lettow. Beje, lietuviai savo pilis dažnai vadindavo šalia tekančių upelių ar kitų vandens telkinių vardais. Kai peržiūrėjau daugybę to meto dokumentų, nė viename neradau, kad būtų nurodyta tik valstybė, praleidžiant dvaro ar kitos konkrečios vietovės pavadinimą. O juk tai datavimo formulėje yra labai svarbu. Manau, kad karūnacijos akte minimas ne valstybės, o konkrečios vietovės pavadinimas.

Prieš keliolika metų Anykščių rajone, ant Latavos upelio kranto, atrastas iki šiol buvęs nežinomas piliakalnis, o archeologas Gintautas Zabiela jo paviršiuje aptiko keletą XIII–XIV a. radinių. Toje vietovėje Mindaugo karūnavimo laikais buvo Lietuvos pasienis. Pagal ano meto diplomatijos etiketą būtent tokiose vietose vykdavo valstybių vadovams svarbūs susitikimai. Tad kas galėtų paneigti, kad šiame Lietuvos pasienio Latavos dvare-pilyje buvo vainikuotas Mindaugas, priėmęs čia, o ne Vilniuje pagrindinį svečią – Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą? Beje, pirmąją pilį Vilniuje LDK kunigaikštis Traidenis pastatė, kaip byloja archeologų surastos medienos dendrochronologinės datos, gerokai vėliau – apie 1270 m.

Apmaudu, kad, švenčiant Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Palatavio piliakalnis mažai kam įdomus – jau suspėta priprasti prie požiūrio, kad karūnacija vyko Vilniuje. Tai ir patogu, ir politiškai naudinga, tačiau pamažu Mindaugo dvaras Latava skinasi kelią į viešumą – prie Anykščių, prie Troškūnų kelio, jau pastatyta rodyklė, nukreipianti Palatavio piliakalnio link, o pats piliakalnis sutvarkytas, prie jo pastatytas informacinis stendas.

– Kodėl Mindaugas po Mortos mirties vedė jos seserį? Ar todėl, kad Morta, gulėdama mirties patale, prašė sesers pasirūpinti vaikais? Ar tai buvo įprasta valdovams kitose Europos šalyse – pasiimti ištekėjusią moterį į žmonas? Ar tai vienintelis pretekstas Nalšios kunigaikščiui Daumantui – Mortos sesers vyrui – žudyti Mindaugą? Kodėl tuomet prie jo prisijungė Mindaugo sesers sūnus Treniota?

– Daumanto žmonos sulaikymas – vienas mįslingiausių Mindaugo poelgių, kurį racionaliais motyvais paaiškinti sunku. Tai nebuvo labai įprasta viduramžių valdovų elgsena – neatsitiktinai ji baigėsi tokiu įvykiu kaip valdovo nužudymas. Bet Mindaugas, regis, buvo linkęs į grobtines vestuves. Juk ir pirmąją žmoną jis vedė, atėmęs ją iš Vismanto Bulaičio, kuris vėliau žuvo kariaudamas prieš Mindaugą. Daumantas gal ir nebūtų drįsęs žudyti valdovo, jeigu nebūtų užsitikrinęs vieno įtakingiausių to meto žmonių – Treniotos – paramos. O Treniota turėjo savų sąskaitų su Mindaugu. Jis buvo tas žmogus, kuris 1261 m. įtikino ar net privertė Mindaugą nutraukti sąjungą su kryžiuočiais ir paremti prieš juos sėkmingai kovojančius žemaičius. Bet Mindaugas tai darė nenoriai ir iš esmės tik trukdė Treniotai organizuoti kovą su Vokiečių ordinu. Todėl Treniota pasinaudojo Daumanto kerštu, kad pašalintų Mindaugą. Deja, iš to nieko gero neišėjo ir Treniotai. Mindaugo nužudymas pradėjo visą nužudymų grandinę, kurios auka po pusmečio tapo ir pats Treniota.

– Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – liepos šeštąją istorikas prof. Edvardas Gudavičius apskaičiavo savo disertacijoje 1988 m. Ką reiškia ši šventė mums dabartiniame geopolitiniame kontekste? Juk turėtume didžiuotis savo valstybe, kuri susikūrė anksčiau, nei, pvz., JAV ar kitos Europos valstybės, tačiau šiomis dienomis bėgama iš jos. Įdomu, kaip elgtųsi Mindaugas Lietuvai išsivaikščiojant ir tvyrant agresijai aplink ją?

– Liepos 6-oji yra keliomis prasmėmis nelabai vykusiai parinkta data. Pirma, ji yra hipotetinė. Nelabai korektiška daryti simboliu tokią abejotino tikslumo datą. Mano manymu, Mindaugas greičiausiai buvo karūnuotas 1253 m. birželio 29-ąją – šventųjų apaštalų Petro ir Povilo dieną, nes anuomet karūnacijas buvo įprasta sieti su svarbiomis bažnytinėmis šventėmis. Yra ir kita simbolinio pobūdžio problema. Mus pasiekęs Mindaugo karūnacijos proga išduotas dokumentas, kurio pagrindu ir bandoma apskaičiuoti minėtą datą, vis dėlto nėra toks, kokį norėtųsi iškilmingai perskaityti šventinio minėjimo proga. Juk būtent tuo aktu Mindaugas užrašė Ordinui už pagalbą Žemaitijos žemes – Raseinius, Kražius, Ariogalą, Betygalą, Laukuvą. Ar tai tikrai tas dokumentas, kurį derėtų akcentuoti? Tą žemių užrašymą, žinoma, galima pateisinti to meto labai sunkiomis Lietuvai aplinkybėmis, tačiau švęsti tokį skausmingą kompromisą vis tiek atrodo kiek keistoka.

Jeigu norima akcentuoti Lietuvos tarptautinį pripažinimą, tai, manau, jis geriausiai pasireiškė 1251 m. liepos 17 d. popiežiaus Inocento IV išleistose bulėse, kuriomis pripažintas Mindaugo krikštas ir leista jį karūnuoti Lietuvos karaliumi. Faktiškai tuomet ir buvo Europos mastu pripažinta Lietuvos Karalystė. Tačiau bet kuriuo atveju net ir tokia data, kokią minime dabar, simbolizuoja mažų mažiausiai tai, kad turime išties seną ir garbingą istoriją. Ši diena dabar – pagrindinė proga ją, istoriją, prisiminti. Net jeigu dėl tos datos norisi ginčytis, tai nėra labai blogai, nes ginčas – irgi paskata prisiminti, atgaivinti istoriją atmintyje. O tai yra svarbiausia.

Apie šių dienų problemas galima būtų daug kalbėti, bet tai, ko gero, būtų visai atskira tema. Mes galime matyti daug bėdų ir problemų ne tik šiais laikais, bet ir viduramžių Lietuvos istorijoje. Bet Lietuva visas jas pergyveno. Ir ne tik. Juk viduramžių Lietuvos valstybė galų gale pasiekė Juodąją jūrą, o ir šiandien tame dideliame plote ne be Lietuvos įtakos susikūrė atskiros Baltarusijos ir Ukrainos valstybės. Tai, kad Lietuvos laikai jose yra prisimenami pozityviai, rodo, kad mūsų valdovai, net ir darydami klaidų, sugebėdavo priimti lemiamus teisingus sprendimus, ir tie sprendimai nusveria visas klaidas ir nesėkmes.

Mindaugu nepasidalijama

Lucke (dabar – Ukraina) tarpukariu stovėjo kryžius ant karaliaus Mindaugo kapo, tačiau istorikas T.Baranauskas teigia, kad Luckas Mindaugui tikrai niekada nepriklausė.

Baltarusiai teigia, kad jų valdovas Mindaugas karūnuotas Naugarduke.

Pasak VDU prof. Alvydo Butkaus, Mindaugo kapo buvimą Agluonoje patvirtina kai kurie duomenys apie mūsų karaliaus žūtį ir palaidojimą pačiame Latgalos (Lietuva apie 200 metų valdė šią dabartinės Latvijos dalį) centre – Agluonoje.

Jei nusikeltume į Mindaugo laikus, tai, pasak prof. dr. Rimvydo Laužiko, pastebėtume, kad valdovo virtuvė nedaug skyrėsi nuo pavaldinių, nors didikai turėjo savo virėjus ir dažniau mėgavosi mėsa, pieno produktais, importiniais vaisiais.

Bene seniausia Mindaugo laikų lietuvių valgyta daržovė – lankinis barštis, kuris yra dabartinės mūsų laukų pabaisos – Sosnovskio barščio – giminaitis.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad Mindaugo laikais naminiai gyvuliai buvo kur kas mažesni nei šiuolaikiniai. Pavyzdžiui, karvė ties gogu buvusi vos maždaug metro aukščio, o bulius – dar kone sprindžiu mažesnis. Karvės per metus duodavusios maždaug tiek pieno, kiek dabar per mėnesį. Tad mėsos, pieno produktų valgymas jau savaime buvo privilegija.

Žvėrienos tais laikais valgyta nedaug, nes medžioklė buvusi diduomenės pramoga, užginta prastuomenei. Pagal viduramžių supratimą, tik laukinis žmogus valgo maistą iš girios, o kultūringas – iš lauko ar tvarto. Tad vieni negalėjo mėgautis žvėriena dėl draudimo, kiti – dėl kultūrinių priežasčių.

Prof. dr. R.Laužiko nuomone, rūkyti kumpiai Mindaugo laikais buvo prieinami ne kiekvienam. Didžiausias stabdys buvo druskos kainos. Mėsai konservuoti būtiną druską anuomet atsiveždavo nuo Juodosios jūros ar iš garsiųjų Veličkos kasyklų.

Vilius Puronas knygoje "Nuo mamutų iki cepelinų" rašo, kad XIII a. lietuviai išmoko konservuoti mėsą: gebėjo rūkyti ne tik mėsą, bet ir žuvį, sūdyti ir rauginti mėsą induose ar žemėje iškastoje duobėje. Tuomečiai valgiai buvę užgeriami alumi. Iš nealkoholinių gėrimų plačiausiai paplitusi galėjo būti gira – šalutinis alaus gamybos produktas.