Tarptautinę mokytojų dieną (Spalio 5-oji) švenčiantys jauni mokytojai teigia, kad darbas mokykloje padovanojo ne vieną smagią akimirką, ir pastebi, kad mokiniams reiklus gali būti tik tuomet, jei esi reiklus sau.

Iš pradžių drėko delnai

Antrus metus pedagoginį darbą mokyklose dirbantys aukštųjų mokyklų absolventai, programos „Renkuosi mokyti“ dalyviai, prisipažįsta, kad iš pradžių ruošiantis pamokai drėko delnai, tačiau šiandien jau pradėję jausti stiprėjantį pasitikėjimą savimi ir mokinių pagarbą.

Šiaulių Didždvario gimnazijoje ekonomiką anglų kalba dėstantis Mantas Timaitis sako, kad šiemet po pamokų jo galvoje „jau mažiau zyzia“.

„Būdavo, anksčiau po vienos pamokos jau taip zyzia, taip dūzgia galvoje. Išsunktas jausdavausi, kaip nežinia kas, nesuprasdavau, kur dingo ta energija. Taip, kaip dėstytojaudamas, nepavargdavau niekur kitur - nei universitete, nei kituose darbuose, kuriuos dirbau“, - prisipažino mokytojas.

Būdavo, kad dėl savo mokinių per pamoką mokytojui tekdavo patirti plataus diapazono emocijas - nuo euforijos iki visiško nusivylimo. Šiandien M. Timaitis sako, kad į potyrius, kuriuos tenka išgyventi bendraujant su mokiniais, išmoko reaguoti ramiau, o ir garsai jo galvoje ėmė tilti, nes jis išmoko savo mokinius priimti tokius, kokie jie yra, kaip pats sako, „kaip asmenybes“.

„Anksčiau galvojau, kad manęs turi labai klausyti, nes aš čia taip ruošiuosi pamokoms, tiek stengiuosi. Kad viskas turėtų gražiai eitis. O iš tikrųjų tu ateini į klasę ir pamatai, kad neveikia, ką tu sugalvojai. Prie kiekvienos klasės turi prisitaikyti skirtingu būdu, nes visi skirtingai įsivaizduoja, koks turi būti mokymo procesas. Pasirodo, vieni gali klausyti, kitiems reikia skaityti. Tas suvokimas, kad mes visi vienodi, bet ir visi skirtingi esame, mane labiausiai sužadino ir dar labiau paakino stengtis, geriau pažinti mokinius.

Šiemet man yra daug paprasčiau, daug geriau sekasi, aš su moksleiviais daug greičiau randu bendrą kalbą. Pats tapau daug nuoširdesnis, atviresnis. Dabar, kai mano mokiniai išdykauja ir gaišina mano laiką, aš ant jų visai nepyktu, suprantu, kad vaikai negali būti kitokie, jie nėra kažkokie robotai, ar kažkokie sovietų laikų mokiniai, kurie sėdėdavo rankutes ant suolo sudėję ir į mokytoją žiūrėdavo su baime. Išmokau kurti ryšį, toleruoju jų išdykavimus, leidžiu į pamoką atsinešti kavos“, - pasakojo pašnekovas.

Vis dažniau įgyvendinti pamoką pagal planą, kurį buvo numatęs, pavyksta ir Švento Kristoforo mokyklos chemijos mokytojui Ramūnui Skaudžiui. Anot jo, kartais su vos keleriais metais už jį jaunesniais mokiniais jau pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp oficialus bendravimo ir šilto ryšio.

„Devintokai bando artimiau pabendrauti, kaip lygus su lygiu, tai kartais tenka apibrėžti, kad aš esu jų mokytojas ir jie su manimi turi bendrauti kitaip. Bet šiaip mes sutariame visai neblogai. Savo devintokams esu pažadėjęs su jais pažaisti krepšinį, kada nors reikės tam surasti laiko“, - dėstė pašnekovas.

R. Skaudžius pastebi, kad pamokos eigą ir požiūrį į mokytoją mokinių akyse didele dalimi lemia ugdytojo požiūris į tai, ką daro.

„Tam, kad galėtumei reikalauti iš vaikų, visų pirmiausia turi reikalauti iš savęs. Mokiniai iš tikrųjų yra reiklūs ir jiems negali pamokos vesti bet kaip. Jie iš karto pastebi, jeigu kas nors vyksta ne taip, matau tai iš jų reakcijos: nuotaikos, darbinės atmosferos“, - kalbėjo chemikas.

Pelnius pripažinimą apdovanoja ir šokoladu, ir komplimentais

Lrt.lt kalbinti mokytojai sako, kad mokiniams tapus „savu“ šie ne tik atsiveria - dalinasi įspūdžiais, vidiniais pergyvenimais, atbėga ieškoti patarimo. Mokiniai patinkančiam pedagogui rodo išskirtinį dėmesį: pastebi pasikeitusią šukuoseną, tušinukus iš skirtingų pasaulio šalių kolekcionuojančią mokytoją skuba pasiteirauti, ar neatkeliavo naujas eksponatas, o sužinoję apie gimtadienį dar padovanoja krūvą šokoladinių saldainių.

„Nešioju trumpų plaukų šukuoseną, kas du mėnesiu lankausi pas kirpėją, kuri padažo mano plaukus ryškiai geltona spalva. Klasėje visada atsiranda mokinys, kuris pasako: „Mokytoja, o jūs apsikirpote, pasidažėte, labai gražiai atrodote“, - pasakojo Vilniaus Vasilijaus Kačalovo gimnazijoje psichologo padėjėja dirbanti Irina Amelkina.

I. Amelkina prasitaria mokytojaudama išgyvenusi tokių akimirkų, kurių, sako, nepamiršianti visą gyvenimą.

„Su vaikais dalyvavome Vilniaus miesto šachmatų varžybose, užėmėme penktą vietą. Svarbiausia, pamenu jų į mane žvelgiančias pasitikinčias akis, kai pirmas dvi partijas pralaimėjome. Buvome paskutinėje vietoje, bet sugebėjom atsigauti ir išplėšėme vietą pirmame dešimtuke. Tai buvo tokios akimirkos... Mes iš tikrųjų buvome vieninga komanda“, -pasakojo moteris.

I. Amelkina prisimena mokykloje surengusi iš svečių šalių parsivežtų tušinukų parodą. Nors po jos jau praėjo daugiau kaip pusmetis, mokiniai iki šiol teiraujasi, kaip mokytojai sekasi ją kaupti bei patys šiame procese dalyvauja. Mat neseniai vienas moksleivis mokytojai parvežė tušinuką iš Islandijos.

Tuo metu Švento Kristoforo mokykloje chemiją dėstantis R. Skaudžius negali pamiršti širdžiai mielos staigmenos, kurią jam gimtadienio proga surengė mokiniai. Mokytojas sako per gimtadienio dieną iš savo mokinių sulaukęs tiek šokolado, kiek per visą savo gyvenimą nebuvo gavęs.

„Sužinoję, kad būtent ta diena yra mano gimtadienis, mokiniai mane pasitiko su balionais ir šokoladais“, - maloniais prisiminimais dalinosi pedagogas.

Kalbasi apie „gyvenimiškus reikalus“

Šiuolaikinės mokyklos centre pradinių klasių mokytoja dirbanti Edita Galkontaitė sako, kad su mažaisiais „negali būti draugeliais“, nes familiariems santykiams tarp mokytojų ir mokinių ji nepritarianti, tačiau nuoširdus ir šiltas bendravimas būtinas, jeigu nori, kad mažieji įsileistų tave į pasaulį, kuriame gyvena.

„Tenka būti ir konfliktų sprendėja, ir džiaugsmais dalintis. Kadangi dirbu su mažučiais (pernai buvo pirmokai, šiemet - antrokai), tai ir jų problemos tokios - pradedant kamuolio nepasidalijimu iki nepasidalijimo valdžia, kas bus vadas.

Kartais jie dar patys nesupranta dėl ko kovoja, turi jiems paaiškinti, pasiūlyti kažkokius pasirinkimo variantus, kaip jie galėtų spręsti situaciją, o po to žiūri, kaip jie renkasi. Ne visada gali kištis, nes nori, kad iš savo klaidų jie padarytų kažkokias išvadas.

Būna, kad atlieka užduotį be klaidų ir ateina pasidžiaugti, sako: „Va, šiandien nepadariau klaidos“. Ir tu su juo kartu džiaugiesi, nors viduje kartais džiaugtis visai nesinori, jeigu tą dieną turi asmeninių problemų. O kur dar kiekvieno iš jų gimtadieniai - jiems tai labai svarbi šventė“, - apie kasdienybę tarp mažųjų pasakojo E. Galkontaitė.

Paklausta, ar spręsti mažųjų reikalus norėtų ir ateityje E. Galkontaitė atsako, kad mokytojos darbas jai reiškiąs daugiau negu darbą - jis tapęs gyvenimo būdu. Pašnekovė pastebi, kad vien pedagoginį išsilavinimą liudijančio diplomo, kad žmogus galėtų save vadinti mokytoju, per maža.

„Aš nemanau, kad Pedagoginiame universitete įgytas diplomas reiškia, kad tu jau esi mokytojas ir gali šį darbą dirbti. Aš manau, kad tai, ar gali žmogus dirbti mokytojo darbą, priklauso nuo jo asmeninių savybių.

Mokytojo darbe svarbi empatija, supratingumas, nuoširdumas, darbštumas, dar daug įvairiausių savybių. Manau, jeigu žmogus turi šias savybes ir tikrai nori dirbti šį darbą, galbūt jam net visai nereikalingas pedagogo diplomas. Kas iš to, jeigu turi diplomą, bet neatitinki mokinių poreikių“, - atviravo E.Galkontaitė.