Žmogus privalėjo turėti tam tikrų savybių, kad galėtų parašyti ką nors neigiamo apie savo kaimyną, bendradarbį, LRT RADIJUI sako pirmojo apie KGB veiklą Lietuvoje pasakojančio filmo režisierė Virginiją Vareikytė. KGB veiklos ypatumai nustebino ir kitą filmo režisierių Maximilieną Dejoie, kuris tvirtina, kad dauguma vakariečių apie KGB žino iš pasakojimų apie Šaltąjį karą ir Džeimso Bondo filmų.

Anot V. Vareikytės, filme „Aš už tave pakalbėsiu“ naujovė yra tai, kad pavyko pakalbinti žmones, kurie dirbo KGB. „Dar viena naujovė – stengėmės labiau pažvelgti ne į faktinę, o į emocinę istorinės praeities pusę: labiau įsigilinti į asmeninius laisvės kovų dalyvių ir KGB darbuotojų išgyvenimus tuo laikotarpiu“, – sako V. Vareikytė.

Jos aiškinimu, bene sunkiausia buvo įkalbėti nusifilmuoti buvusius KGB darbuotojus. Režisierė tvirtina, kad buvo sudėtinga įgyti tų žmonių pasitikėjimą. „Didžioji dalis buvusių darbuotojų, neskaitant kitų priežasčių, nenori kalbėti, nes mano, kad  į juos bus sukoncentruotas neigiamas požiūris, kurį mes teisėtai turime. Įgyti pasitikėjimą, manau, buvo sunkiausia“, – įsitikinusi V. Vareikytė.

Ji nurodo, kad tarp buvusių KGB darbuotojų, kalbančių filme, žiūrovai galės pamatyti ir jiems galbūt žinomų žmonių, pavyzdžiui, buvusį KGB operatyvinį darbuotoją, Darbdavių konfederacijos vadovą Daną Arlauską.

„Jis iš tiesų Lietuvoje gana aktyvi asmenybė. Kitas žmogus – buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas. Nemanau, kad nepriklausomoje Lietuvoje jis kažkuo žymiau pasireiškė, bet jis KGB dirbo 30 metų. Tai – labai sunkus patirties bagažas“, – sako V. Vareikytė.

Režisierė, remdamasi istoriko Arvydo Anušausko pasakojimais, priduria, kad tuo laikotarpiu, apie kurį pasakoja filmas, Lietuvoje suskaičiuota apie 1,5 tūkst. KGB darbuotojų. Šie žmonės dirbo kaip etatiniai darbuotojai, padėjo, kolaboravo.

„Istoriko A. Anušausko nuomone, jie buvo pasirenkami paties KGB. Žmonės būdavo ilgai stebimi, atrenkami, tikrinamos jų charakterio savybės. Kaip pats A. Anušauskas sako, žmogus privalėjo turėti tam tikrų savybių, kad galėtų parašyti ką nors neigiamo apie savo kaimyną, bendradarbį. To reikalavo darbo charakteristika. KGB pasirinkdavo, vėliau pasiūlydavo pačiam žmogui. Tu galėjai atsisakyti“, – sako V. Vareikytė.

Kitas filmo režisierius M. Dejoie pasakoja KGB veikla susidomėjęs prieš trejus metus, kai pirmą kartą atvykęs į Lietuvą aplankė KGB muziejų. „Mano žinios apie KGB buvo paviršutiniškos, kaip dabar galiu įvertinti. Žinios apie KGB, kurias turi italai, prancūzai, Vakarų pasaulis, apsiriboja Šaltojo karo pasakojimais apie agentus, šnipus. Viskas paviršutiniškai kyla iš Džeimso Bondo filmų. Visa kita KGB kompetencija, kuri buvo susijusi su sovietų gyventojais, sovietinės Lietuvos gyventojais, man buvo nežinoma. Tai šokiravo ir nustebino“, – neslepia M. Dejoie.

Remdamasis savo patirtimi, režisierius tikisi, kad filmas bus įdomus ir kitiems vakariečiams. Jo nuomone, Aš už tave pakalbėsiu“ parodo kitą KGB pusę, apie kurią žmonės gali ir nežinoti.  M. Dejoie nurodo, kad filmo išskirtinumas, kuris gali sudominti ir lietuvius, – nebrėžti linijų tarp gerų ir blogų filmo veikėjų.

„Nenorime sukurti aukos ir tardytojo. Pasirinkome istorijas, kurios galėjo padėti perduoti žinią, bet nenorėjome būti tie, kurie teisia. Žiūrovai gali priimti savo sprendimą, jeigu to nori. Manau, kad žmonių, kurie dirbo KGB, arba tų, kurie buvo tardomi, gyvenime buvo daug dramos. Tai buvo toks didelis mechanizmas, kad kiekvienas, kuris prie jo priartėdavo, būdavo sutraiškomas“, – teigia M. Dejoie.

V. Vareikytė neslepia, kad kuriant filmą neretai kildavo abejonių, ar jauni žmonės, negyvenę filme vaizduojamu laikotarpiu, gali ir turi teisę apie tai kalbėti. Režisierė tvirtina, kad tai tapo akstinu dar labiau domėtis ir gilintis į pasirinktą temą.