Kodėl vaikai nemoka matematikos, ar bus kas moko tiksliųjų mokslų, kuo prie ugdymo kokybės gali prisidėti testai kompiuteriu, ar išmintinga mokytis pagal prieš daugiau kaip dešimtmetį parengtas programas, atsakymų „Kauno diena“ ieško su nuo šių metų liepos švietimo, mokslo ir sporto ministru Gintautu Jakštu.

– Naujieji mokslo metai prasidės mokytojų streiku. Kaip ketinate į jį reaguoti?

– Kalbėtis su streikuojančios profesinės sąjungos mokytojais. Yra iki kitų metų pabaigos galiojanti sutartis su ja, bet vasarį gavome papildomai iškeltų reikalavimų, kurie buvo tokie aukšti, kad daugeliui aišku, jog jų įgyvendinti nepavyks. Jų 20, tarp jų nuo šio rugsėjo 1 d. gana reikšmingas atlyginimo kėlimas – šiais metais nuo sausio ir nuo rugsėjo jis būtų pakeltas daugiau kaip 50 proc.

Skirtumai: atlyginimai lyg ir turėtų būti vienodi, bet tik matematikai ir IT specialistai, turintys mokytojo kvalifikaciją, jei dirba ne mokyklose, uždirba daugiau nei jose. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Visi, kas bando suprasti valstybės galimybes, o ne tik norus, supranta, kad to neįmanoma padaryti. Buvo ilgų diskusijų su profesinės sąjungos atstovais, rodoma situacija, kiek tam reikėtų pinigų ir kokia realybė, kada tai galima padaryti. Mes mokytojų norus suprantame, norėtųsi, kad ir klasės būtų mažesnės, ir kontaktinių valandų mažiau, o darbo užmokestis didesnis.

Tačiau jei mažesnės klasės, reikia daugiau mokytojų. Dabar yra apie 600 klasių, kur viršijamas nustatytas maksimalus 30 vaikų klasėje skaičius. Norime padaryti, kad klasėms, kur jis viršijamas, nebūtų skiriama lėšų. Pokyčiai vyksta, bet dar didesnio žingsnio per vienus metus žengti neįmanoma, nes, pavyzdžiui, Vilniuje reikėtų papildomų mokyklų. Reikia kalbėtis ir apie partijų susitarimo dėl švietimo politikos peržiūrą, gal į jį galėtume įtraukti ilgesnes perspektyvas, nes tai strateginis dokumentas, galiosiantis nepriklausomai nuo to, kuri partija bus valdžioje.

Matome realią situaciją ir reikalavimus, be to, žinome kontekstą – artėja rinkimai, dėl streiko turbūt jau buvo apsispręsta, kad ir kiek diskutuotume. Dėl kritinio reikalavimo didinti atlyginimus nuo rugsėjo 1-osios, o streikuojama rugsėjo pabaigoje, reikia pasakyti, kad atgaline data jų neįmanoma padidinti.

Tačiau jei profsąjunga pasirinks streiką, toliau kalbėsimės. Esame demokratinė šalis, streikai – forma, kad tave išgirstų, kad būtų aktualizuota tavo problema. Lietuvoje jie sulaukia daugiau dėmesio nei kitur, nes vyksta retai, dažniausiai jie ir būna mokytojų. Streiką priimu labai normaliai, bet kalbėsime, kad ir koks būtų pasirinktas dialogo būdas.

Verslas geriausiai savo nuomonę reiškia ne per apklausas, o per atlyginimus: jei graibsto absolventus ir jiems moka daug, vadinasi, poreikis didelis.

– Ką atsakytumėte sunerimusiems, kad greitai neliks kam mokyti vaikų, ypač fizikos, biologijos, informacinių technologijų (IT), matematikos?

– Liks. Būsimi mokytojai rengiami, o kalbantis su mokiniais smagu girdėti, kad yra daug svajojančių apie tokią karjerą, nes jie supranta, kad šis darbas įdomus, mato gerėjančias sąlygas mokyklose. Daugėja stojančiųjų į pedagogikos bakalauro studijas, bet, pavyzdžiui, būsimi matematikos mokytojai dažniausiai pasirenka modelį pirma baigti matematikos bakalaurą, o paskui mokosi pedagoginių kompetencijų, kad galėtų dirbti mokytojais.

Dabar ieškančiųjų darbo mokytojų, išskyrus IT, yra daugiau nei laisvų darbo vietų. Didesnis klausimas, kad nėra sutarimo dėl atlyginimų diversifikavimo. Iš mokytojo perspektyvos jie turėtų būti visiems vienodi, nes visi dirba tą patį darbą. Tačiau pagal absolventų darbo užmokestį tik matematikos ir IT specialistai, turintys mokytojo kvalifikaciją, jei dirba ne mokyklose, vidutiniškai uždirba daugiau nei jose, todėl jų nepavyksta pritraukti į mokyklas. Tad situacija skirtinga.

Pagal mokytojų rengimo mastą matome, kad jų nepritrūks. Tačiau turi pasikeisti ir mokyklų vadovų požiūris. Jie turi skelbti apie ieškomus mokytojus įvairiais būdais – ir feisbuke, ir mokyklos, ir Užimtumo tarnybos, ir mūsų ministerijos portaluose, bendradarbiauti su kitomis mokyklomis. Kai kurios savivaldybės, jei trijose mokyklose trūksta to paties dalyko mokytojo, su jomis kalba, kad būtų priimtas vienas mokytojas į tris mokyklas, suderinamas jo darbo krūvis, nes jei nėra viso etato, niekas savo darbo nemes ir į mokyklą neis.

Nuolatinis procesas

– Kuria kryptimi ir apimtimi nuo naujų mokslo metų keičiasi ugdymo programos nelyginėse klasėse, o chemijos ir fizikos – ir aštuntokams?

– Skirtingų dalykų keičiasi labai skirtingai: kai kur prisideda tik kokia viena tema, kitur pokyčiai didesni. Kryptis – kad būtų mokomasi ne tik žinių, bet ir kad būtų išgrynintos pagrindinės kompetencijos, kurias turėtų ugdytis mokinys.

Stengiamasi daugiau laisvės suteikti mokytojams – 30 proc. turinio jie gali pasirinkti patys. Turėjome lietuvių kalbos ir literatūros dalyko mokymo ir egzamino programas, pagal kurias mokoma, nors žinoma, kad egzamine to nebus. Dabar yra viena programa, kurios sudedamoji dalis yra egzaminas. Nebus ir privalomų kūrinių sąrašo. Gal mokytojas rinksis tuos pačius kaip anksčiau, bet kas norės, galės pabandyti naujus.

Tačiau ugdymo turinio atnaujinimo procesas, mano manymu, nėra pats geriausias, to nepavadinčiau reforma. Tai buvo daroma ta pačia tvarka kaip ir prieš 20 m.: kas dešimtmetį suburiamos darbo grupės, posėdžiaujama, dirbama vos ne ketverius metus. Su naujomis programomis turėjome startuoti jau nuo praėjusių mokslo metų, bet startuojame dabar ir tai ne visose klasėse – siūlyta dar metams atidėti, nors jas pradėta rengti dar 2018 m.

Programos, iš kurių mokytasi iki šiol ir dalis klasių dar metus mokysis, patvirtintos 2011-aisiais, o buvo rengiamos nuo kokių 2007 m. Tačiau nuo to laiko tiek daug visko pasikeitė – ir geopolitinis kontekstas, ir technologinė mokyklų parengtis. Paskui dar dvejus metus vėlavo vadovėliai, nes leidyklos laukia, ar tikrai bus patvirtintas toks turinys, o gal dar kas keisis.

Daugelyje kitų šalių programos ne tokios detalios, parašyta, ko mokysis toje klasėje, o mokytojams suteikiama daug laisvės. Mano idėja – kalbėti su mokytojais, kad jie imtųsi lyderystės ir tą 30 proc. jiems pasirinkti palikto turinio naudotų naujoms temoms, įvertintų, kaip vaikai jas priėmė, ko išmoko, o pasitvirtinusias siūlytų įtraukti į ugdymo programų projektus. Geriausios taptų privalomos visiems vietoj kažko kito vėl atlaisvinant 30 proc. eksperimentams. Taip programos būtų atnaujinamos nuolat ir ateitų iš pačių mokytojų iniciatyvos, o ne iš kokios darbo grupės.

Pateikęs siūlymą mokytojas galėtų gauti ir kokią premiją.

Dabar, kai kas dešimtmetį per vienus metus turi pasikeisti visos temos, leidykloms reikia išleisti visų dalykų visus vadovėlius, tai sudėtinga.

– Kada šiemet bus visi vadovėliai pagal naują programą?

– Praėjusios savaitės duomenimis, 33 vadovėliai jau įtraukti į registrus, gal jau ir keliais daugiau. Iki rugsėjo pabaigos turėtų būti 52. Iš viso planuojama išleisti 94, tam pačiam dalykui bus ne po vieną, bus pasirinkimas. Tie 52 jau turėtų patenkinti didįjį poreikį. Nebus taip, kad nebūtų nė vieno vadovėlio kurios klasės kursui pagal atnaujintas programas, gali būti tik išimtys. Pavyzdžiui, tautinių mažumų gimtajai kalbai mokyti skirtiems vadovėliams buvo skelbiami konkursai, bet neatsirado norinčių juos leisti leidyklų.

Nebus vadovėlio ir kai kuriems naujiems dalykams, pavyzdžiui, inžinerinėms technologijoms. Kalbėjome, kad startą reikėtų atidėti, bet patys mokytojai sakė žinantys, kaip mokyti, medžiagos turi, o kai bus išbandę praktiškai, bus galima ir vadovėlį išleisti. Naujo filosofijos kurso taip pat bus mokoma iš vadovėlių, kuriuos anksčiau naudodavo etikos mokytojai, taip pat bus naudojama kita medžiaga. Kas dar nepasirengę mokyti šių dalykų, tai neprivaloma, jie – pasirenkamieji.

– Kokių dar atsiranda naujų dalykų? Kaip praktiškai atrodys naujos gyvenimo įgūdžių pamokos?

– Be jau paminėtų naujų dalykų, bus ekonomika ir verslumas. Nuo šių mokslo metų gyvenimo įgūdžių dalykas įvedamas 5 ir 7 klasėse – po vieną pamoką per savaitę ir 9 klasėje – viena pamoka kas dvi savaites, palaipsniui bus po vieną pamoką per savaitę nuo pirmos iki dešimtos klasės. Šis dalykas skirtas socialiniam ir emociniam, sveikatos ugdymui, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patyčių ir smurto, savižudybių prevencijai, psichikos sveikatos stiprinimo, žmogaus saugos, saugaus eismo, pirmosios pagalbos, lytiškumo ugdymo, lyčių lygybės, žmogaus teisių ir kitoms temoms.

Pasitikrinti būtina

– Pirmąkart III klasės gimnazistų pavasarį laukia tarpinis pasiekimų patikrinimas. Žadėta mažinti stresą, bet dabar bus ištisiniai atsiskaitymai. Kokie to privalumai?

– Tai patiems mokiniams palengvina gyvenimą, nes atsiranda galimybė už dalį kurso atsiskaityti gimnazijos III klasėje. Tai sudarys 40 proc. galutinio egzamino vertinimo, ko užtenka, kad egzaminas būtų išlaikytas. Buvo raginama tai atidėti dar metams, bet rastas puikus kompromisas: jei ko netenkins gautas balas, pirmieji, kurie laikys tarpinio patikrinimo egzaminą, galės perlaikyti būdami abiturientai. Tad daliai egzamino jie turi du šūvius, o tai nuima psichologinę naštą.

Standartizuoti testai – normalus ir vertingas mokymosi procesas pasitikrinant žinias. Praktiškai po kiekvienos klasės galima būtų tai daryti, kad žinotume, kokioje esame situacijoje, kokių turime spragų. Naudojant dirbtinį intelektą po vertinimo galėtų būti parengiamos rekomendacijos, ką turime tobulinti prieš eidami į aukštesnę klasę.

Suprantame nuogąstavimą, kad patikrinimai vyks prie kompiuterių, o tai yra nauja, bet atveria ir naujų galimybių. Šįsyk reikės pasirinkti variantą iš pateiktų, bet, jei jau pereiname į skaitmeninę erdvę, ateityje norėtųsi tai išnaudoti plačiau. Ant popieriaus gali apibrėžti, kuris variantas teisingas, bet kompiuteriu galima duoti užduotis ką nors pamodeliuoti, pakeisti kintamuosius, išspręsti kokį uždavinį su duomenimis. Skaitmeninis vertinimas galėtų ir savo turiniu tapti kitoks.

– Nuo šių mokslo metų gimnazijos III ir IV klasėse daugės matematikos pamokų, o šio dalyko egzaminas bus privalomas visiems norintiesiems stoti į aukštąsias mokyklas. Pernai egzamino neišlaikė 35, šiemet 15 proc. mokinių. Paprognozuokite, koks bus procentas, kai laikys didesnė dalis abiturientų.

– Paprastai prognoziniai modeliai remiasi tuo, kas bus, jei išliks dabartinė tendencija, arba jei keičiasi prielaidos. Anksčiau panašių pokyčių nebuvo, tad neturime su kuo palyginti galimo jų poveikio.

Paanalizavau pernai metų egzamino užduotis. Norint gauti 100-uką, reikia nuosekliai dirbti, bet pasiekti minimalią ribą užtenka tik truputį pasistengti. Esu linkęs tikėti abiturientais, kad jie bus racionalūs ir pasistengs.

– Kaip matematikos magistras gal turite atsakymą, kodėl nelabai mokame matematiką? Ar jums kelia susirūpinimą mūsų vaikų rezultatai, pateikti tarptautinio PISA tyrimo?

– Man kelia susirūpinimą situacija visame pasaulyje. Palyginame galutinį taškų skaičių, nurodytą PISA tyrime. Tačiau jei žiūrime į konkrečius uždavinius ir kokia dalis penkiolikmečių atsako į klausimus teisingai, pamatome žymiai didesnę problemą ir visame pasaulyje.

Įsigilinau į PISA tyrimų pateiktas šalių analizes. Pavyzdžiui, pusė amerikiečių penkiolikmečių nemoka konvertuoti dolerio į eurus žinodami kursą, du trečdaliai nesupranta tikimybės: jei pasakoma, kad rytoj 50 proc. tikimybė, kad lis, du trečdaliai pasirenka neteisingus variantus – kad lis pusėje teritorijos ar pusę dienos.

Tai pasikeitusio pasaulio problema, kad nuoseklaus mokymosi nelabai likę, visur norime skubėti, išeiti programas, nesvarbu, ar spėjome įsisavinti informaciją. Gavome ketvertuką pagal dešimties balų sistemą ir einame į kitą klasę. Socialiniuose moksluose gali suvokti, jei ko neišmokai anksčiau istorijos pamokoje ar neperskaitei kokio literatūros kūrinio, bet matematikoje viskas statoma nuo pamatų, be jų negali statyti ir sienų. Jei ant 40 proc. kitais mokslo metais uždeda dar vos 40 proc., vadinasi, per dvejus metus išmokto turinio yra tik 16 proc. Beje, kitose šalyse dažnai perėjimo į kitą klasę kartelė yra bent 60 proc., o pas mus įprasta 40.

Jei nepavyko išmokti, neskubėkime judėti toliau, pasimokykime, užuot apsimetę, kad visi moka ir visus kelia į aukštesnę klasę, kol paskui tik prie universiteto sienos sustabdo.

Terminai: programos, iš kurių mokytasi iki šiol ir dalis klasių dar mokysis, patvirtintos 2011-aisiais, o buvo rengiamos nuo 2007 m. Jos turėtų būti atnaujinamos nuolat. (T. Urbelionio/BNS nuotr.)

Studijų pasirinkimai

– Iki tapdamas viceministru, o dabar – ministru kaip analitikas daugiausia analizavote aukštąjį mokslą. Ar dabar, žiūrint iš kitų pareigų perspektyvos, aktualijos atrodo kitaip?

– Į ministeriją atėjau dirbti viceministru, atsakingu už aukštąjį mokslą. Šioje srityje man buvo geriausiai žinomos ir problemos, ir jų sprendimo būdai.

Esminė problema buvo kova dėl studentų suprantant, kad finansuojama pagal krepšelių modelį, ir nesvarbu, kaip studentui seksis, ar jis baigs studijas, ką veiks pabaigęs, vis tiek gauna tą patį finansavimą. Prasidėjo kova dėl kuo žemiau nuleistos priėmimo studijuoti kartelės – svarbu, kad ateitų studentai ir atneštų lėšų.

Todėl vienas pirmųjų darbų ministerijoje ir buvo studijų planavimas, pirmiausia pakeičiant finansavimo krypčių grupes, kad būtų kuo mažiau skirtingų kainų. Iki tol nuo studijų krypties priklausė, kiek gaus pinigų, ir kartais galvojimas apie lėšas nustumdavo į antrą planą tiek studijų turinį, tiek studentą.

Reikėjo keisti reglamentavimą, kad ir valstybės nefinansuojami studentai būtų pasirengę studijoms ir nebūtų apgaudinėjami, – pasiimtų paskolų mastas didžiulis, o paskui jie vargsta jas atiduodami, nors išsilavinimo daugelis taip ir neįgyja, nes nebuvo pasirengę studijoms.

– Kiek šiųmečių pirmakursių studijų kryptys atitinka rinkos poreikius?

– Reikėjo keisti nemažai reglamentavimo. Studijų vietos buvo skirstomos pagal finansavimo krypčių grupes, o jos buvo tokios stambios, kad, pavyzdžiui, visa edukologija pateko į vieną. Trūksta matematikos mokytojų, didiname vietų skaičių, bet daugėja fizinio lavinimo mokytojų, kurių netrūksta. Pavyko pakeisti reglamentavimą, kad finansavimas, skatinimas stipendijomis vyktų specializacijos lygiu.

Ankstesnė Vyriausybė siekė padaryti nemokamas bakalauro studijas, diskutuota, kad tai, ką renkasi studentai, tam turi būti skiriama daugiau vietų. Tačiau populiarios studijų vietos, pavyzdžiui, verslo vadybos ar teisės, buvo gerokai išpūstos, bet nepakako to, ko trūksta valstybei, pavyzdžiui, inžinierių.

Dabar to, ko reikia valstybei, – inžinierių, matematikų, informatikų, mokytojų, slaugytojų, viešojo saugumo pareigūnų – valstybės finansuojamų vietų neribojame. Antra grupė – kur reikia stipriai riboti, nes studijos labai populiarios, o absolventai neįsidarbina, tad ten vietų mažinama.

Pagal keletą rodiklių matuojame, kaip sekasi absolventams, ir pagal gautus rezultatus arba padidiname 5 proc. vietų skaičių, arba tiek pat sumažiname, arba paliekame tiek pat. Tai turi būti daroma nuosekliai, nes nesinori daryti šoko sistemai, negali vienais metais priimti 20, o kitąmet – 200, nes vietų skaičius institucijose reiškia ir katedrų lygius, reikia išlaikyti profesūrą.

Kritikai prognozavo, kad dėl minėtų pokyčių niekas nepasikeis, tik bus daugiau stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas, bet matome pozityvų poveikį. Turėjo įtakos ir kainų pakeitimas, nes anksčiau daug kas rinkosi socialinės srities studijas, kurios buvo labai pigios. Matyt, prisidėjo ir mūsų, ir aukštųjų mokyklų, ir verslo komunikacija, kad dabar daugiau renkamasi studijuoti tose srityse, kur specialistų trūksta. Kur buvo sumažinta valstybės finansuojamų vietų, už mokslą mokančių studentų skaičius sumažėjo netgi didesniu procentu. Tad pasiskirstymas artėja prie normalesnio. Pavyzdžiui, dvejus metus išlaikius pedagogikos studijų skatinimą studentų skaičiaus paaugo 60 proc.

Siūlymas sudėlioti, kiek konkrečiai ir kur reikės specialistų, kažkada buvo utopinis. Pavyzdžiui, jei parengsime daugiau informatikų, tikėtina, į Lietuvą ateis dar daugiau verslo ir jų reikės dar daugiau. Suskaičiuoti galima tik valstybės reguliuojamas profesijas – kiek reikės slaugytojų ar mokytojų. Verslas geriausiai savo nuomonę reiškia ne per apklausas, o per atlyginimus: jei graibsto absolventus ir jiems moka daug, vadinasi, poreikis didelis, o jei moka mažai, matyt, – ne taip tų specialistų ir reikia.

Streiką priimu labai normaliai – kalbėsime, kad ir koks būtų pasirinktas dialogo būdas.

– Esminiai švietimo pokyčiai įsigalioja po dvejų metų nuo jų priėmimo. Kas keisis dar po metų ir dvejų?

– Kitąmet numatyta atnaujinti ugdymo turinį likusiose klasėse. Stojantiesiems, išskyrus į menus, taps privalomas matematikos egzaminas, nesvarbu, ar stos į valstybės finansuojamas vietas, ar pats už jas mokės.

Vyksta kolegijų tinklo reforma, kuri per kitus metus turėtų baigtis. Tikiuosi, dauguma besijungiančių institucijų spės tai padaryti iki kitų metų priėmimo.

Vykdoma Tūkstantmečio mokyklų programa modernizuojant tiek infrastruktūrą, laboratorijas, tiek didinant mokytojų kompetencijas.

Svarbus pokytis – įtraukusis mokymas, nes negalima skirstyti vaikų pagal specialiuosius ugdymo poreikius – kad kuris gali ar negali eiti į kažkurią mokyklą. Kompetencijų požiūriu tam esame pasirengę, nes 90 proc. vaikų su specialiaisiais poreikiais jau dabar mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, bet pagalbos mokytojui buvo mažai. Tad didelio pokyčio, kad atsiras daug daugiau vaikų su specialiaisiais poreikiais, nebus, bet bus daugiau pagalbos mokytojui. Džiaugiuosi ir tuo, kad stojantieji aktyviai renkasi specialiąją pedagogiką.

Kai kalbame apie švietimą, kokybė ir prieinamumas – du raktiniai žodžiai. Tačiau iki šios Vyriausybės dažnai girdėdavome, kad į juos žiūrima atsietai. Būdavo regione aukštoji mokykla, kuri prieinama ir tiems, kurie nepasirengę studijoms, o kokybė nesvarbu. Turime mokyklą, kuri yra šalia, bet vaikai neturi galimybės rinktis mokytis fizikos arba vienas mokytojas moko penkis dalykus, nors tam neturi reikalingos kvalifikacijos. Kiekvienam vaikui, nesvarbu, kokie jo poreikiai ir kur jis gyvena, turi būti prieinamas kokybiškas ugdymas.

Prieinama ir kokybiška turi eiti kartu – ta kryptimi bandome judėti. Toliau pokyčius tęs tie, kas bus valdžioje.