Pažvelgus į Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) ištakas ir pradžią, pagarbią nuostabą kelia tai, kaip greitai šis suvokimas paplito tarp jaunos Lietuvos valstybės inteligentijos. Laiko tam pasiruošti ir subręsti nebuvo – valstybė priešų turėjo ir viduje, ir išorėje, reikėjo veikti dabar ir čia.

Veikti ir padėti

Atskiro dėmesio verta Lietuvos moterų istorija. Dar XIX a. antroje pusėje moterys išdrįso peržengti savo namų erdvę ir po truputį ėmė reikštis spaudoje, įsijungė į bendras draugijas su vyrais ir pradėjo steigti išskirtinai moterų organizacijas. Taip ėmė formuotis organizuotos moterų veiklos tinklas. Pamažu išryškėjo išskirtinės moterų veiklos kryptys: įgalinti veikti save ir kitas moteris, padėti artimui ir besikuriančiai valstybei spręsti įvairias socialines problemas.

Jau 1905 m. politiškai aktyvios moterys siuntė savo atstoves į Didįjį Vilniaus Seimą, o 1907 m. rudenį susirinko pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime ir steigė pirmąsias vien moteris vienijančias organizacijas, tokias kaip Šv. Zitos draugija, Lietuvos moterų katalikių draugija ar Lietuvių moterų sąjunga.

Montessori metodo pradininkė ir darželio „Vaikų nameliai“ steigėja Marija Varnienė moko auklėtinę matematikos. Kaunas, 1931 m. Lietuvos švietimo muziejus.

Ryškiau moterų veikla pražydo Lietuvos Tarybai priėmus Vasario 16-osios nutarimą ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Aktyvios veikėjos kvietė visas moteris nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, amžiaus, išsilavinimo, tautybės ir religijos jungtis į organizacijas ir „išarti gilią visuomeninio darbo vagą“.

Jei moterys nebūtų ėmusios iniciatyvos, tai socialinės globos dirvonai Lietuvoje tebūtų apžėlę pačiomis didžiausiomis ir vešliausiomis usnimis.

Visuomenininkės dirbo kartu su vyrais mišriose organizacijose, turėdamos moterų sekcijas Lietuvos Šaulių ir skautų sąjungose, stiprino dar prieš karą įsteigtas moterų organizacijas ir atliepdamos besikeičiančios realybės sąlygas steigė naujas.

Kartais moterys susiburdavo kartu su vyrais, o vėliau nuspręsdavo įsteigti moterų sekciją ar net atskirą organizaciją. Pavyzdžiui, jau minėtos šaulės moterys iš pradžių buvo priimamos į bendrus būrius su vyrais ir tik vėliau pradėjo burtis į atskiras sekcijas, vadovaujamas Moterų šaulių Centro Tarybos.

Studenčių korporacija „Filiae Lithuaniae“ („Lietuvos dukterys“) iš pradžių taip pat veikė kartu su vaikinais 1922 m. įsteigtoje lietuvių studentų tautininkų korporacijoje „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“). Vėliau jos nusprendė, kad merginų reikalams skiriama per mažai dėmesio ir atsiskyrusios įsteigė vien moterų draugiją. Jos teigė: „Atsiskyrėme, kad galėtume kaip lygus su lygiu siekti to paties tikslo“.

Organizacijų būta labai įvairių: akademinių, kultūrinių, profesinių, religinių, šalpos, socialinės globos, švietimo, sporto ir pan. Moterų organizacijos stengėsi jungtis į stipresnius vienetus ir 1928 m. įsteigta Lietuvos moterų taryba suvienijo apie dvidešimt skirtingų mažesnių pasaulietinių organizacijų. Gausiausia Lietuvių katalikių moterų draugija veikė atskirai.

Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų draugijos dešimties metų sukakties iškilmių rengimo organizacinis komitetas su garbės pirmininke (centre) prezidentiene Sofija Smetoniene. Kaunas, 1935 m. kovas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Sektini pavyzdžiai

Daug moterų buvo ne vienos organizacijos narėmis, jos lankydavosi renginiuose, skaitydavo paskaitas ar finansiškai remdavo jaunimo organizacijas ir jų iniciatyvas.

Įžymios Lietuvos moterys būdavo renkamos draugijų garbės narėmis, savo asmeniu jos galėjo ne tik pritraukti naujų narių ir populiarinti draugiją, bet ir įkvėpti savo vertybėmis ir pavyzdžiu. Danutė Čiurlionytė prisimena, kaip „Filiae Lithuaniae“ rinko savo garbės narę. Pagrindinėmis kandidatėmis buvo Sofija Smetonienė ir Sofija Čiurlionienė. Garbės nare buvo išrinkta S. Čiurlionienė, nes, kaip sutarė merginos: „Mes turime išsirinkti ponią, kuri būtų mums pavyzdys, o ne tą, kuri rūko net viešose vietose, lošia naktimis kortom...“

Norėdamos padėti kitiems, moterys visų pirma turėjo padėti sau, todėl vienu iš svarbių veiklos aspektų buvo kova dėl politinių teisių ir lyčių lygybės. Kovą dėl lygybės moterys pradėjo dar XIX a., o pagreitį ji įgavo Pirmojo pasaulinio karo metais. Šiuo laikotarpiu išsiskyrė 1917 m. atgaivinta Lietuvių moterų katalikių draugija. Tais pačiais metais, vykstant Vilniaus konferencijai, jos rugsėjo 18 d. įteikė protestą su reikalavimu į konferenciją pakviesti ir moteris.

1918 m. vasario 17 d. organizacija Kaune pakvietė moteris į mitingą, kuriame priimta rezoliucija reikalavo kooptavimo keliu į Lietuvos Tarybą pakviesti ir moterų atstoves. Po protestu parašus jos rinko ne tik Kaune, bet ir Biržų, Subačiaus, Troškūnų ir Vabalninko parapijose, kur buvo stiprūs Lietuvių katalikių moterų draugijos skyriai. Joms pavyko surinkti apie 20 tūkst. parašų.

Nors rezoliucija nebuvo įgyvendinta, tačiau jau 1918 m. pabaigoje Laikinojoje Konstitucijoje buvo suteiktos, o 1920 m. įgyvendintos moterų politinės teisės, kai jos dalyvavo pirmuose laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.

Lietuvių moterų katalikių draugijos skyrius. Lietuva, XX a. 3–4 deš. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Kova už lygias teises

Įgijus politines teises moterų emancipacijos procesai nebuvo baigti. Reikėjo rūpintis moterų švietimu, organizuoti paskaitas ir kursus, kad moterys galėtų pasinaudoti savo teisėmis. Pavyzdžiui, 1926 m. Lietuvos moterų sąjunga suorganizavo keletą mitingų, kuriuose išreikštas nepasitenkinimas įstatymu, numatančiu, kad jei vyras ir žmona abu dirba tarnautojais valstybinėse įstaigose, vieną iš jų reikia atleisti.

Jos sutikdavo į Kauną atvykusias jaunas merginas, patardavo, kokius saugesnius kelionių maršrutus rinktis, kur apsistoti, ieškotis darbo ir pan.

Moterys puikiai suprato, kad pirmiausia tai palies valdininkų žmonas ir kreipimesi į Ministrų kabinetą rašė: „Faktinai gi tas nutarimas lies tiktai vedusias moteris, kurios be jokios iš jų pusės kaltės, tarnavusios sąžiningai ir dėl duonos kąsnio gal ilgą laiką bus išmestos iš tarnybos vien tik dėl to, kad jos yra vedusios moterys.“ Išrinkta moterų delegacija vėliau nuvyko ir pas prezidentą Kazį Grinių, reikalaudama šaukti nutarimą.

Vėliau moterų lygiateisiškumu darbo rinkoje rūpinosi Lietuvos moterų taryba. Ji siekė, kad moterų teisės būtų ne tik deklaruojamos, bet ir įgyvendinamos, reagavo į ištekėjusių moterų teisių suvaržymą ir diskriminacinę moters „sugrąžinimo“ į šeimą politiką. Visuomenininkės sureagavo ir kai moterims buvo uždarytos durys dalyvauti IV Seimo rinkimuose. Lietuvos moterų taryba nenorėjo pasiduoti ir reikalavo sudaryti sąlygas ir moterims dalyvauti rinkimuose. Joms pavyko iškelti vieną kandidatę, aktyvią visuomenininkę, mokytoją ir šaulę – Eugeniją Klupšienę. Deja, ji mandato į Seimą negavo.

Lietuvos moterų tarybos iškilmingo pokylio loterija. Visos loterijos metu surinktos lėšos skirtos labdarai. Kaunas, 1937 m. sausio 9 d. M. Smečechausko nuotr. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Gynėjų užnugaris

Kita moterų visuomeninės veiklos sritis – krašto gynyba ir valstybės saugumas. Prasidėjus nepriklausomybės kovoms visi stojo į kovą dėl Lietuvos laisvės. Abejingomis neliko ir moterys: „Darbą savo tėvynei kiekvienas laikė pareigos, garbės, didybės dalyku. Tą pačią nuotaiką išgyveno moterys. Jos alsavo gilia savo tėvynės meile ir didžiausiu pasiaukojimu ėjo į pagalbą ten, kur širdis traukė, kur reikalai šaukė.“ Tiesa, jos stojo į pagalbą ne su ginklu rankose, bet kaip pačios sakė „teikdamos kariams medžiaginę ir moralinę paramą“.

Jau 1918 m. Vilniaus krašto moterys dirbo agitacinį darbą ir ragino vyrus stoti į Lietuvos kariuomenę. Tuo metu susibūrė ir trylikos moterų būrelis, aprūpinęs pirmuosius karius maistu, rūbais ir kitais reikalingais daiktais. 1919 m. Kaune buvo sudarytas moterų komitetas ir 90 Moterų ratelis kariams šelpti, kurios savo veiklą skirstė į Ūkio ir Fronto sekcijas. Ratelio narės rinko kariams reikalingus daiktus, steigė maitinimo punktus pravažiuojantiems karių būriams.

Kėdainiuose ir Kaišiadoryse veikusiuose punktuose kiekvieną dieną budėdavo po dvi tris moteris, kurios teikė pravažiuojantiems kariams šiltos kavos, duonos, marmelado ir mėsos. Toks pakelės maisto punktas pakeldavo kareivių nuotaiką, nes jie jautė, kad visuomenė rūpinasi jais.

Fronto sekcijos narės rinkdavo pas ūkininkes aukas, šiltas kojines, pirštines, baltinius, maisto produktus ir pačios veždavo į priešakines linijas. Prieš didžiąsias metų šventes į frontą išsiųsdavo smulkių dovanėlių, o vietoje buvusiems kareiviams rengė ir Kūčių vakarienes. Fronto sekcija rengdavo paskaitas, turėjusias pakelti karių kovinę dvasią.

Paskaitas kariams fronte skaitė ir S. Čiurlionienė, kuri tuo metu dirbo Krašto apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje Kaune. Paskaitose kalbėta apie didvyriškus lietuvių žygius prieš kryžiuočius, pilietiškumą, sąmoningumą ir sąžiningumą. S. Čiurlionienė vėliau prisiminė, kad kartą po paskaitos priėjo kareivis ir juokaudamas pasiskundė, jog yra nepatenkintas paskaita, nes kur matyta, kad moteris geriau pakalba už bataliono vadą.

Vyriausiojo gynimo komiteto ir Lietuvių katalikių moterų draugijos paskatintos įvairių organizacijų atstovės 1920 m. spalio 3 d. Kaune susirinko į moterų mitingą su šūkiu „Lietuvos moterys! Tėvynė pavojuje!“ Jam pirmininkavusi prezidentienė Ona Stulginskienė kvietė baigti verkti, aimanuoti ir prisidėti prie tėvynės gynimo darbo.

Moterų šaulių rinktinių atstovių susirinkimas. Kaunas, 1937 m. kovo 6–7 d. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Mitingo dalyvės nusprendė įsteigti Lietuvos moterų komitetą Tėvynei ginti ir kvietė prisijungti visų tautų, religijų ar pažiūrų moteris ir steigti skyrius įvairiose Lietuvos vietose. Komitetui pirmininkavo O. Stulginskienė. Jos kambariai buvo virtę sandėliais, kuriuose buvo laikomi kariams skirta apranga ir įvairūs daiktai. Čia buvo išpakuojamos dėžės, atsiųstos iš JAV Raudonojo Kryžiaus ir iš įvairių Lietuvos provincijos kampelių. Išrūšavus turinį, buvo nuspręsta, kas bus skirta ligoninėms, o kas – frontui. Jų pastangomis taip pat buvo įsteigtos siuvyklos, kuriose buvo siuvami ir tvarkomi skalbiniai kariams.

Komitetas organizuodavo ir rinkliavas „iš namo į namą, iš krautuvės į krautuvę“, labdaringus koncertus ir loterijas, rinko pinigus, smulkius reikalingus daiktus, o Aleksandros Vailokaitienės (signataro Jono Vailokaičio sutuoktinės, visuomenės veikėjos, red. past.) iniciatyva sutarta su tabako gaminius gaminančiais fabrikais dėl paramos. Jos rūpinosi ir ligoninėse sužeistų karių lankymu, organizavo mažas dovanėles, pramogas: koncertus, skaitė paskaitas, organizavo laiškų rašymo akcijas ir pan.

Apgynus ir įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, pasiryžimas ginti tėvynę niekur nedingo. Svarbų vaidmenį vaidino šaulės, kurių prioritetas buvo civilinė sauga, pirmoji pagalba, fizinis moterų pasirengimas. 1939 m., didėjant Antrojo pasaulinio karo nuojautoms, moterys vėl buvo ryžtingai nusiteikusios esant reikalui mobilizuotis ir ginti Lietuvos laisvę. Prezidentui ir kariuomenės vadui jos rašė: „Lietuvių moterų organizacijos pareiškia tvirtą pasiryžimą kovoti ir aukoti visas savo jėgas, turtą ir gyvybę dėl Lietuvos Nepriklausomybės“.

Prezidentas Antanas Smetona ir Latvijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje Ludvigs Sēja su Lietuvos moterų Tarybos narėmis pokylio metu. Kaunas, 1937 m. sausio 9 d. M. Smečechausko nuotr. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Saugesnei motinystei

Be jau aptartų sričių moterys ypatingą dėmesį skyrė socialiniams reikalams ir filantropinei veiklai. Kaip rašyta to meto spaudoje, jos dėjo karžygiškas pastangas dėl pažeidžiamiausių visuomenės grupių gyvenimo kokybės gerinimo. Ne veltui „Naujosios Romuvos“ numeryje, skirtame moterų veiklai apžvelgti, rašyta: „Drąsiai galima tvirtinti, kas jei moterys nebūtų ėmusios iniciatyvos, tai socijalinės globos dirvonai Lietuvoj tebūtų apžėlę pačiomis didžiausiomis ir vešliausiomis usnimis, nes Lietuvos vyrai tai sričiai yra parodę per maža jautrumo“.

Moterų filantropinę veiklą iš esmės lėmė natūrali jų prigimtis – jautrumas, siekis rūpintis silpnesniais ir nuskriaustaisiais. Be to, ypač pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo, valstybė dar nebuvo pajėgi spręsti visų socialinių problemų, todėl moterys šiame lauke įžvelgė prasmingą veiklos sritį. Daugiausia jos rūpinosi našlaičiais, nepasiturinčiais vaikais, moterimis, jaunomis merginomis, senoliais ir karo ligoniais.

Moterys aktyviai dirbo mišriose organizacijose, kaip Šv. Vincento Pauliečio draugija, Vaikelio Jėzaus draugija ar Lietuvos Motinoms ir vaikams globoti sąjunga. Kaip vieną reikšmingesnių galima išskirti Kūdikių gelbėjimo draugiją. Ji gerai žinoma dėl Kaune, Vilijampolėje, įsteigtų pirmųjų, specialiai kūdikiams skirtų prieglaudos namų „Lopšelis“. Juose vaikų sveikata ir priežiūra rūpinosi gydytojai, slaugytojos, tarnaitės, žindyvės, maitinimo ir administracijos personalas. Šis ir panašūs žingsniai sumažino beglobių kūdikių mirtingumą.

Lietuvių moterų globos draugija ne tik rūpinosi našlaičiais, bet ir išlaikė pradžios ir amatų mokyklas.

Privalu paminėti ir Lietuvių moterų globos draugiją. Domicelės Sleževičienės iniciatyva įsteigta draugija globojo našlaičius ir neturtingų šeimų vaikus nuo 3 iki 18 metų. 1939 m. atgavus sostinę jos savo veiklą išplėtė ir Vilniuje, kur Antakalnyje perėmė prieglaudą ir 150 vaikų priežiūrą. Draugijos narės ieškodamos lėšų organizavo rinkliavas, loterijas, šventes ir gegužines, kreipėsi pagalbos ir į JAV lietuvius, leido pašto ženklus „de jure“ ir „karo našlaičiai“, iš kurių taip pat surinko nemažą pajamų dalį.

Ypatingas moterų dėmesys buvo skirtas nėščiųjų ir motinų globai. Deja, bet Lietuvoje gimdyvių ir kūdikių iki vienų metų mirtingumo statistika buvo labai liūdna. Trečiajame dešimtmetyje per metus gimdydamos mirdavo net apie 600 moterų ir 17 proc. kūdikių. Tai lėmė medicinos paslaugų trūkumas, daug moterų, ypač provincijoje, gimdydavo prižiūrimos „bobučių“, nepakankamas moterų išsilavinimas higienos ir medicinos srityje, žinių, kaip auginti naujagimius, trūkumas ir prastos gyvenimo sąlygos.

Buvo rūpintasi ne tik miestuose, bet ir kaimuose steigti Motinos ir vaiko sveikatos centrus, o Kaune 1932 m. atidarytas ir Motinos ir vaiko muziejus. Atidarymo proga kalbą sakiusi ilgametė Lietuvos motinoms ir vaikams globoti sąjungos pirmininkė Jadvyga Tūbelienė akcentavo šio muziejaus tikslą – supažindinti motinas, kaip auginti ir auklėti vaikus ir apsisaugoti nuo ligų. Muziejuje jos galėjo ne tik išgirsti ar paskaityti, bet ir pamatyti, kaip visa tai atlikti teisingai ir gauti praktinių patarimų.

Lietuvių moterų klubo atidarymas naujose patalpose. Kaunas, 1937 m. vasario 18 d. M. Smečechausko nuotr. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Globa ir švietimas

Dar vienas svarbus socialinės apsaugos klausimas – jaunų merginų, atvykusių į miestą, apsaugojimas nuo išnaudojimo ir patekimo į sąvadautojų rankas. Buvo rūpinamasi prevencine veikla, organizuojamos paskaitos apie tykančius pavojus.

Ketvirtame dešimtmetyje Kauno autobusų stotyje budėjo savanorės iš Lietuvių katalikių moterų draugijos Mergaičių globos sekcijos, Mergaičių bičiulių draugijos narės ar ateitininkės. Jos sutikdavo į Kauną atvykusias jaunas merginas, patardavo, kokius saugesnius kelionių maršrutus rinktis, kur apsistoti, ieškotis darbo ir pan. Saugaus darbo galėjo padėti ieškotis ir Mergaičių globos sekcijos specialiai tam įkurtas Darbo biuras.

Galiausiai svarbi visuomeninės veiklos kryptis buvo švietimas ir auklėjimas. Klausta, kaip motinos galės išauginti naują, dorą ir tautiškai susipratusią kartą, jei „pačių sielose nebus šviesesnio jausmo, prakilnesnių idėjų.“ Todėl imta suvokti, kad moterys pirmiausia pačios turi rūpintis savišvieta, skirti laiko ir dėmesio švietėjiškai veiklai, kuri turėtų tapti kiekvienos organizacijos siekiu. Dėl to visos moterų organizacijos rengė paskaitas, arbatėles ir referatų skaitymus įvairiomis moterims aktualiomis temomis – apie religiją, dorovę, vaikų auklėjimą, meną, istoriją ir kultūrą.

Inteligentės ir pačios vykdavo į provinciją skaityti pranešimų arba kviesdavosi įvairių sričių profesionalus į savo organizacijų sueigas ar renginius. Organizuoti kursai ir paskaitos moterų sveikatos, higienos, namų ruošos, maisto gamybos klausimais.

1933 m. Kaune duris atvėrė Moterų seklyčia, vėliau vadinta Lietuvių moterų klubu. Šioje vietoje turėjo susipinti švietimas, kultūra ir moters dvasios poilsis. Siekiant išsikeltų tikslų moterų klubas organizavo pokylius ir arbatėles, kurių metu skaitytos paskaitos, diskutuota, o kartais tiesiog mėgautasi menine programa, kviesta į moterų literatūros, rankdarbių ar stalo etiketo ir puošybos parodas. Taip pat klubas turėjo biblioteką ir skaityklą, kur moterys galėjo susipažinti su klasikine ir pačia naujausia literatūra.

Norint pasiekti kuo daugiau moterų visoje Lietuvoje, didžiosios organizacijos stengėsi leisti specializuotą spaudą, kur kiekvienas puslapis būtų užpildytas moterims ir merginoms aktualia informacija nuo politikos, kultūros, mokslo tematikos straipsnių iki receptų ir namų ruošos patarimų. 1918–1940 m. suskaičiuojama penkiolika laikraščių, žurnalų ir laikraščių priedų moterims. Ilgiausiai, net 20 metų, ėjo Lietuvių moterų katalikių draugijos leidžiamas žurnalas „Moteris“ ir Lietuvių ateitininkų sąjungos leistas žurnalas „Naujoji vaidilutė“.

Moterų draugijos ir aktyvios visuomenininkės rūpinosi ne tik savo savišvieta, bet ir vaikų, ypač jaunų merginu, išsilavinimu. Dar 1918 m. Lietuvių katalikių moterų draugija įsteigė Karmėlavos mergaičių mokyklą. Vėlesniais metais ją globojo O. Stulginskienė, kuriai už globą auklėtinės atsilygindavo šventinėmis vaišėmis ir dekoracijomis. Lietuvių moterų globos draugija ne tik rūpinosi našlaičiais, bet ir išlaikė pradžios ir amatų mokyklas, o gabesniems vaikams finansuodavo tolimesnius mokslus gimnazijose.

Vaikų švietimu rūpinosi ir Lietuvos vaiko draugija, kuri koncentravosi į ikimokyklinį ugdymą. Tai buvo labai svarbu, nes iki pat ketvirto dešimtmečio vidurio ikimokykliniu švietimu rūpinosi tik visuomeninės organizacijos. Šios organizacijos išlaikomus darželius ir vasaros aikšteles neturtingų tėvų vaikai galėjo lankyti nemokamai.

Daugiau apie Neabejingas moteris tarpukariu kviečiame sužinoti archyvinių nuotraukų parodoje.

Kas? Paroda „Neabejingos“.

Kur? Istorinės Prezidentūros sodelyje (Vilniaus g. 33, Kaunas).

Kada? veikia iki spalio 31 d.